Pieno gamintojų protesto akcija ne tik neslopsta, o, regis, tik dar labiau įsisiūbuoja. Užuot pardavę pieną perdirbėjams, ūkininkai jį pila į laukus ar tiesiog dalina miestiečiams veltui. Žemės ūkio ministerijai tekusi užduotis rasti kainos stabilizavimo mechanizmus, atrodo, sunkiai įkandama. Kol kas derybos su ūkininkais, perdirbėjais dar nedavė jokių rezultatų. Mažesnių ūkių derybinės pozicijos silpnos, todėl nenuostabu, kad ūkininkų dėmesys nukrypo į kooperatyvus, kurie pieno krizę išgyvena lengviau. 

Kas lėmė pasikartojančią krizę pieno rinkoje, kiek ilgai ji gali tęstis ir kokios priemonės galėtų būti veiksmingos, siekiant stabilizuoti pieno kainą, kalbame su ūkininkų kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininku Tomu Raudoniumi.

Kokios priežastys lėmė pieno kainų staigų kritimą?

Be abejonės, pieno kaina trumpalaikėje perspektyvoje ūkiams – jautrus faktorius, kurį lemia ir pieno produktų didmeninių kainų mažėjimas eksporto rinkose, ir dėl energetikos išaugę perdirbimo kaštai, ir menkstantis lietuviškų pieno produktų vartojimas. Mūsų organizacija, kaip ir šalis, beveik visą produkciją eksportuoja, todėl yra tampriai susijusi su rinkos kainomis. Šioje situacijoje pieno supirkimo kainų kritimą taip pat lėmė ir Lenkijos pieno rinkoje drastiškai sumažėjusi momentinių pieno pirkimų sandorių kaina.

Ūkininkai pastaruoju metu protestuoja, pila pieną į laukus arba jį veltui atiduoda žmonėms. Kaip manote, ar šios protesto akcijos gali turėti realios įtakos, siekiant pakeisti susiklosčiusią padėtį dėl žemos pieno supirkimo kainos? Vyriausybė gali padėti, tačiau ar tai gali paveikti perdirbėjus, prekybininkus?

Pieno gamintojų protestai – ūkininkų išreiškiama pozicija ir būdas atkreipti valdžios dėmesį į struktūrines sektoriaus problemas. Trumpalaikių didelių pokyčių nesitikime, nes pieno kainos, vertinant rinkas, tikėtina, jei ne vasario antroje pusėje, tai kovo mėnesį pradės kilti aukštyn. Tačiau šios akcijos gali tapti akstinu, raginančiu peržiūrėti egzistuojančias problemas pieno sektoriuje. Lietuvoje išgyvename ne pirmą pieno kainų krizę ir tai rodo, kad turime neišmoktų „pamokų“. Todėl šiandien, krizės akivaizdoje, reikia priiminėti ilgalaikius sprendimus, kad turėtume instrumentus, kurie veiktų ir ateityje. Norint valdyti pieno kainą, ateityje matau vienintelį sprendimą – kooperacijos stiprinimą, taip sujungiant pieno gamybos ir perdirbimo procesus.

Žemės ūkio duomenų centras skelbia, kad pernai gruodį, palyginti su tuo pačiu 2021 metų laikotarpiu, pieno kainoje perdirbėjų dalis augo labiausiai – siekė 25 proc. Prieš metus ji sudarė 14,7 proc. visos kainos. Kaip manote, kodėl perdirbėjų dalis šiemet augo labiausiai? Ar tam turėjo įtakos padidėję energijos kaštai, ar tai lėmė ir kitos priežastys?

Į šį klausimą atsakant sąžiningai, perdirbėjų pajamų dalis priklauso nuo produkto. Prisiminkime, kad praėjusiais metais buvo ir periodų, kai labai stipriai skyrėsi pieno produktų kainų dalis, tenkanti gamintojui ir prekybininkui, pavyzdžiui, prekybininkui tenkanti kainos dalis siekė 30 proc. Labiausiai tai sietume su kaštų pokyčiu: elektros, dujų, darbo užmokesčio bei įrangos kainomis. Tačiau ne mažiau svarbu yra ir struktūrinės rinkos problemos, t.y. labai didelė prekybos tinklų ir perdirbimo įmonių koncentracija, kas iš esmės mažina konkuravimą.

Kiek, Jūsų manymu, tęsis pieno kainų krizė?

Panašu, kad vasario mėnesį pieno supirkimo kaina pasieks žemiausią ribą, o stebint ateities sandorius, kovo mėnesį galima tikėtis lengvo rinkos atsigavimo. Tiesa, tarptautinėje prekyboje vykstantys pokyčiai mažmeninėje rinkoje atsispindi vidutiniškai po pusmečio, tiek kainų kilimo, tiek kritimo atvejais. 

Ar galime prognozuoti ir kaip matome pieno kainų lygį 2023-iaisiais?

Prognozės šiais laikais yra nedėkingas užsiėmimas, tačiau tikėtina, kad vidutinė metinė kaina gali svyruoti tarp 35–45 ct už natūralaus pieno kilogramą.

Kodėl yra skriaudžiami smulkieji ūkiai?

Šioje situacijoje galima sakyti, kad jie patys taip nusprendė. Nes visada yra pasirinkimo galimybė – prisijungti prie kooperacijos. Mūsų kooperatyvo nariai neskirstomi nei į stambius, nei smulkius. Kooperatyvo „prie gamyklos vartų“ mokama kaina už pieną išsiskiria lygybės principu. Tai reiškia, kad visi kooperatyvo nariai už į įmonę pristatytą pieną gauna vienodą rinkos kainą, nepriklausomai nuo to, kokį pieno kiekį pristato. Skirtumą tarp stambiausių ir smulkesnių ūkių pieno kainos sudaro tik surinkimo kaštai.     

Analizuodami statistinius duomenis matome, jog ši kainodaros sistema teikia ypatingą naudą smulkiesiems ir vidutiniams pieno ūkiams, o ūkių, parduodančių pieną kooperatyvui, kaina 2022-aisiais buvo visada aukštesnė nei rinkos vidurkis. Neabejojame, kad ir ateityje išsilaikys tokia pati tendencija.

Ar Lietuvos ūkininkai pagamina pakankamai pieno mūsų rinkai? Ar vis dėlto perdirbėjai turi ieškoti pieno iš kaimyninių šalių, norėdami užpildyti rinką ir perdirbtus produktus pasiūlyti užsienio partneriams?  

Į šį klausimą galima atsakyti: ir taip, ir ne. Tam, kad būtų patenkinti Lietuvos vartotojų poreikiai – vidaus rinka, – pieno gaminama pakankamai. Tam, kad pieno perdirbimo pramonė būtų konkurencinga, reikalinga tam tikra masto ekonomika. Tad norint, kad Lietuvos pieno perdirbimo pramonė veiktų efektyviai, pieno gamyba Lietuvoje yra per maža.

Kokių priemonių, siekiant suvaldyti pieno krizę, turėtų imtis Vyriausybė?

Reikia reaguoti greitai ir efektyviai, nes krizinėje situacijoje dalis pieno ūkių priima emocinius sprendimus (pavyzdžiui, stabdo plėtrą, likviduoja ūkius), kurie žalingi visai mūsų valstybei. Todėl reikalingos greitai įgyvendinamos priemonės, t.y. nacionalinė sektorinė parama minimalioms pajamoms palaikyti, gyventojų pajamų mokesčio už 2022 metus sumažinimas nuo 15 iki 5 proc., tiesioginių išmokų išmokėjimo paankstinimas už 2023 metus, lengvatinių paskolų suteikimas su palūkanų kompensavimu ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija apyvartinėms lėšoms papildyti.

Krizės kartojasi ir žinome, jog ateityje jų neišvengsime, todėl nuosmukio periodams reikia ruoštis iš anksto. Tolimesnei pieno ūkių perspektyvai reikalingi šie sprendimai:

•           Siekiant sumažinti prekybininkų antkainį pieno produktams, reikalinga atlikti pieno produktų grandinės vertės paskirstymo analizę.

•           Lietuvoje kooperuotai perdirbamą pagaminto žaliavinio pieno dalį didinti iki 40 proc.

•           Pajamų palaikymui sukurti rizikos valdymo fondą, nes šiuo metu siūlomos taisyklės neužtikrina skaidraus ir sąžiningo pajamų už pieną išmokėjimo galimybės.

Kalbate apie rizikos valdymo fondą. Kas turėtų jį sukurti? Kaip įsivaizduojate jo administravimo mechanizmą? Kokia Jūsų vizija šiuo klausimu? Ar Jūsų kooperatyvas matytų galimybę prisidėti prie fondo kūrimo?

Rizikos valdymo fondą gali kurti ir valstybė, ir kooperatyvai, ir ūkių grupės. Mes matytume galimybę inicijuoti ar prisidėti prie tokio fondo sukūrimo, tačiau su vienintele sąlyga – fondo rizikos vertinimas turėtų būti suvienodintas visiems pieno ūkiams. Šiuo metu esančios nuostatos reikalauja atsižvelgti į kiekvieno atskiro ūkio rezultatus, todėl tai galėtų būti per daug sudėtingas vertinimų mechanizmas arba net galimybė piktnaudžiavimui. Galbūt ši pieno krizė prisidės prie sąlygų keitimo. Tuomet mes pasiruošę imtis iniciatyvos!

Norėdamas stabilizuoti susidariusią įtemptą pieno sektoriuje, žemės ūkio ministras K.Navickas inicijavo teisės aktų keitimus, kuriais būtų siekiama žaliaviniu pienu prekiauti pieno aukcionuose, kai pieno kainas būtų galima stebėti realiu laiku, o ne po mėnesio, kaip yra dabar. Kaip manote, ar tai duotų realios naudos ūkininkams?

Bet kuriai naujai iniciatyvai linkime pasisekimo. Abejotina, ar tai duotų rezultatų dėl įvairių kokybinių, geografinių ir kitų priežasčių. Kažkada ir patys siūlėme tokią iniciatyvą, tik jos įgyvendinimui reikalingos bent 3 sąlygos: tai turi būti regioninis, o ne nacionalinis aukcionas, kokybė turi būti standartizuota, pieno surinkimo logistika ir pervežimas taip pat turi būti standartizuotas (unifikuotas). Na ir dar viena prielaida: kažkas turės būti aukciono sąlygų įvykdymo garantu. Jei šių prielaidų nebus, kol kas sėkme abejojame.

Kaip, jūsų nuomone, kooperatyvas gali prisidėti prie pieno sektoriaus stabilizavimo?

Kooperacinis perdirbimas šiuo metu Lietuvoje sudaro tik 15 proc. nuo žaliavinio pieno. Reikia stiprinti kooperaciją ir plėsti kooperuotą perdirbimą, tik tuomet galima pasiekti tarptautinį konkurencingumą. Santykis tarp parduodamos kooperuotos ir nekooperuotos produkcijos turėtų ženkliai didėti ir siekti 40 procentų.

Jau dabar matome gerokai suaktyvėjusį pieno ūkių norą jungtis prie kooperacijos, tad mes pasiruošę plėsti kooperuotą perdirbimą ir taip savo veikla prailginti gamybos grandinę plačiau.

Ar yra dar kitų būdų ir priemonių subalansuoti pieno kainą?

Kooperatyvas valdo pieno gamybą ir perdirbimą, todėl pastebi kliūtis, kurioms įveikti reikalingi laiku priimti sprendimai. Pasigendama elementaraus dialogo (tarp valdžios ir pieno sektoriaus atstovų) bei valdžios lyderystės, ieškant kooperaciją ir sektorių stiprinančių ir palaikančių sprendimų. Manau, visų pirma reikia noro, drąsos ir valios veikti, pavyzdžiui, peržiūrėti ūkių plėtrai skirtų investicinių projektų paprastinimo galimybes, aplinkosaugos bei kitų reikalavimų būtinumą ir kt. 

Kooperuotis ūkininkai iki šiol nelabai nori. Nors jau matyti sėkmingų kooperacijos pavyzdžių ir pieno sektoriuje, tačiau šis procesas juda iš lėto. Kaip manote, kodėl ūkininkai iki šiol į kooperaciją žiūri skeptiškai?

Šiuo klausim diskutuota labai daug. Turbūt pagrindinės priežastys – pasitikėjimo trūkumas, noras būti nepriklausomu, bendradarbiavimo įgūdžių stoka, lyderių trūkumas ir kita.

Kiek Jūsų kooperatyvas dar galėtų priimti narių?

Per praėjusius kelerius metus kooperatyvą išauginome beveik du kartus. Gaila, kad ūkių inercija buvo labai didelė, nes reikėjo beveik šešerių metų, kad nauji ūkiai patikėtų, jog būti kooperatyve yra naudinga. Šiuo metu naujų narių nepriimame, tačiau matome ir ieškome galimybių pieno perdirbimą išplėsti ir pakviesti į kooperaciją dar daugiau pieno gamintojų. Užbaigę pirmąjį plėtros etapą, dabar projektuojame antrąjį. Tikimės, kad greitu metu vėl galėsime pakviesti pieno ūkius stoti į kooperatyvą. Todėl visus norinčius kooperuotis kviečiame susisiekti su mumis – jūsų suinteresuotumas leis mums planuoti tolimesnės plėtros ir perdirbimo mastą.

Ar Jūsų kooperatyvas perka pieną tik iš Lietuvos gamintojų, ar atsivežate ir iš kaimyninių šalių ūkių? Kiek pieno superkate per dieną ar savaitę?

Beveik visą pieno kiekį perkame iš Lietuvos ūkių, o 1,5 proc. atsivežame iš Latvijos. Vidutiniškai per dieną superkame apie 650 tonas pieno.

Kaip kooperatyvas gali prisidėti ar jau prisideda prie pagalbos ūkiams?  

Kol ieškoma efektyvių sprendimų, siekdami subalansuoti pieno gamintojų pajamas, nusprendėme mažinti uždirbamą pelną. Įvertinus pieno perdirbimo kaštus, vasario mėnesį ŽŪK „Pienas LT“ pieno supirkimo kainų korekcijai numato skirti apie 500 tūkst. eurų. Tai leis pieno kainą už bazinių rodiklių pieną padidinti nuo 10 iki 20 Eur/t, už natūralų pieną mūsų pieno gamintojai gaus nuo 12 iki 25 Eur/t aukštesnę kainą.

Atkreipiame dėmesį, kad, siekdamas sumažinti neigiamą pieno produktų rinkų pokyčių įtaką pieno gamintojams, kooperatyvas jau šių metų sausį ėmėsi veiksmų.

Per sausį „Pienas LT“ dėl kooperatyvo turimos perdirbimo įmonės savo pieno tiekėjams perskirstė nuo 500 iki 750 tūkst. eurų. Nepaisant to, ūkių, parduodančių pieną kooperatyvui, pieno kaina visais praėjusiais metais ir iki šiol buvo ir yra aukštesnė nei rinkos vidurkis.