Šis pavasaris ūkininkams išskirtinis dėl koronaviruso plitimo. Jis nugnaibė pieno, mėsos supirkimo kainas, todėl ūkininkai priversti skaičiuoti, kaip sutaupyti, kad išsiverstų. Nuo gyvulių augintojų, pieno gamintojų išlikimo priklauso žemės ūkį aptarnaujančių įmonių likimas. Pienininkystės ūkių šeimininkai neslepia, jog ateitis miglota.

Mažiau perka

„Baimė dėl koronos apsunkino mūsų darbą, – prisipažino endriejaviškis ūkininkas Andrius Vainius, kurio ūkyje – daugiau nei 100 melžiamų karvių. – Ferma – ne įmonė, kurią gali užrakinti ir išeiti – gyvulius reikia prižiūrėti kasdien.“ Prasidėjus karantinui, atsirado nenumatytų rūpesčių: pasirūpinti dezinfekcinių medžiagų, apsaugos priemonių, surikiuoti darbus taip, kad darbuotojams būtų saugu. Teko apriboti vadybininkų ir kitų žmonių lankymąsi ūkyje.

Pagal galimybes modernizuotame pienininkystės ūkyje dirba 10 samdomų darbuotojų. Visiškai modernizuoti, kad būtų mažiau rankų darbo, reikia lėšų. A. Vainius stengiasi tai daryti – antai pernai, pasinaudojęs europine parama, įsigijo du grūdų sandėliavimo bokštus. Tačiau dabar tenka skaičiuoti, kaip mokėti kreditą, kai pieno supirkimo kaina sumažėjusi. „Kooperatyvas „Pienas LT“, kurio akcininkas jis yra, moka už kilogramą po 20–22 centus. O parduotuvėje pienas kainuoja apie eurą“, – palygino ūkininkas. Jis apgailestavo, jog nėra normalaus santykio tarp pajamų ir išlaidų.

A. Vainius prisipažino tikėjęsis pigiau nusipirkti trąšų, nes atpigusios dujos, tačiau pardavėjai neatpigino savo prekės. Visgi pasidžiaugė, jog šiemet pardavė 10 ūkyje užaugintų jaučių, už kuriuos gavo tiek pat, kaip ir pernai.

„Svarbiausia apsisaugoti nuo koronos, išlaikyti darbuotojus nemažinant algų, – optimizmo nepraradęs vardijo A. Vainius. – O gaudamas mažiau pajamų, mažiau perki pašarų priedų ir kita. Pigesnis kuras irgi mažina išlaidas.“

Didinti primilžius – beprasmiška

Marijampolės pieno konservų fabrikui parduodantis pieną vienas stambiausių, robotizuotų pienininkystės ūkių rajone Romas Liaudanskas iš Peskojų kalbėjo, jog nuo karantino pradžios supirkimo kainą pradėjo mažinti po centą kitą, kol numušė iki 22 ct už kilogramą. „Kiek tai tęsis – neaišku“, – nelinksmai kalbėjo pienininkystės ūkio šeimininkas, pernai gegužę gaudavęs po 28 centus. Ūkininko manymu, perdirbėjas per karantiną prarado rinką – užsidarė viešojo maitinimo įmonės, kurioms tiekė savo produkciją tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, todėl ir sumažino supirkimo kainą.

Šio ūkininko bandoje – 240 melžiamų karvių. Kasdien vidutiniškai po 5 tonas pieno perdirbėjams parduodantis R. Liaudanskas patiria nemažų nuostolių. Praradus dalį pajamų, teko keisti karvių racioną, pavyzdžiui, pabrangusią soją – pigesniais pašarais. „Primilžiai sumažės, tačiau nebėra prasmės didinti pieno kiekį, kai taip smukusios kainos“, – įsitikinęs R. Liaudanskas.

Jis taip pat apgailestavo, jog dėl vėsaus, sauso pavasario neželia žolė ganyklose, anksti pasėti pasėliai sudygę, bet sunkiai auga, negana to, dar šalnos gali nušaldyti miežius.

Supirkimo kainos ūpo nekelia

Pasak endriejaviškės ūkininkės Irenos Lachaj, korona prispaudė – nugnaibė pieno, mėsos supirkimo kainas. „Balandžio mėnesį, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, už kilogramą pieno sumažėjo 3 centais“, – palygino vieno iš didesnių rajone pienininkystės ūkio šeimininkė.

Per mėnesį 80 tonų pieno parduodanti ūkininkė (laiko 140 piendavių) nežino, kiek gaus už gegužę, nes kainos keičiasi. „Nenuspėjama situacija, – apgailestavo I. Lachaj. – Tačiau viskas brangsta – pašarų priedai, medikamentai ir kita. Mažiau gaudami pinigų, mažiau ir perkame. Sumažėjus apyvartai, įmonės didina kainas. Perdirbėjai išsilaiko iš mūsų užaugintų gyvulių, pagaminto pieno. Jeigu mes, ūkininkai, nepadengsime sąnaudų, bus blogai.“

Ūkininkei keista, jog Vyriausybei pasiūlius perdirbėjams 120 mln. eurų paramą, kad nemažintų supirkimo kainų, šie atsisakė. „Jie nori mažinti kainas. Ir tai daro gudriai: nemažina tiesiogiai už pieną mokamos dalies, bet priedus už kokybę ir kita“, – dėstė I. Lachaj, trečią dešimtmetį kurianti pienininkystės ūkį.

Ne verslas, o socialinis reiškinys

„Dėl karantino suvaržymų ūkininkams paprasčiau: pavasarį per gausybę darbų ir taip niekur neišvažiuoji, mes įpratome, kad pas mus niekas nesilankytų“, – šmaikštavo ūkininkas Manfredas Skroblys iš Peskojų kaimo, kurio ūkyje – apie 100 melžiamų karvių.

Jis prasitarė neskausmingai reagavęs, kai kooperatyvas „Pienas LT“ centu ar daugiau sumažino pieno supirkimo kainą – juk dėl patirtų nuostolių žadama valstybės parama. Kasdien po dvi tonas pieno parduodantis ūkininkas per mėnesį praranda 5–6 tūkst. eurų. „Bet sumažėjus pajamoms, stipriai atpigo kuras – šiek tiek išsilygino išlaidos. Betgi stipriai pabrango mineralinės trąšos, pašarai. Lėšų užtenka tik apyvartai“, – dėstė M. Skroblys.

Jis išanalizavo, jog per 25 metus nė centu nepadidėjo pieno supirkimo kaina. O kiek brango elektra, kuras, trąšos, kiek padidėjo darbo užmokestis? „Tai iš kokių rezervų investuoti? – retoriškai klausė M. Skroblys ir pridūrė: – O neinvestuojant ūkis sugrius.“ Tačiau pieno perdirbėjai neišgyvena dėl pieno žaliavos tiekėjų likimo – rūpinasi tik savimi. Jie neima Vyriausybės siūlomos paramos, bet mažina supirkimo kainas.

Visą gyvenimą su šeima kūręs, puoselėjęs pienininkystės ūkį M. Skroblys kalbėjo, jog įpratę daug dirbti ir dabar dirba, tik daug neinvestuodami, nes tai beprasmiška žinant, jog neatsiimsi kelerius metus. „Arba turi apsispręsti, kad sulinkęs dirbsi iki gyvenimo pabaigos“, – sakė jis. Pienininkystės ūkio savininkas apgailestavo, jog negali pasiūlyti ūkį perimti jaunimui, nes tiek darbo ir vargo, bet iš to oriai negyvensi – tik šeimą išlaikysi.

M. Skroblys įsitikinęs, jog reikia didinti karvių bandą, nes su šimtu karvių nepakonkuruosi rinkoje – dabar bendrovės tūkstantines bandas laiko. „Pieno ūkis merdi – kaip verslas nelabai egzistuota, o tik kaip socialinis reiškinys“, – nusivylęs kalbėjo visą gyvenimą ūkio kūrimui paskyręs ūkininkas iš pašaukimo.

• Lietuvos žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis informavo, kad LR Seimo Kaimo reikalų komitete 2020 m. gegužės 6 d. buvo priimtas sprendimas kreiptis į Konkurencijos tarybą ir į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl galimai nesąžiningų pieno perdirbėjų veiksmų.
• Tarp Europos Sąjungos šalių Lietuvoje pieno supirkimo kaina lieka viena mažiausių. Šiemet kovą ji buvo sąrašo gale ir lenkė tik Latvijos ir Portugalijos rinkų kainas. Atsilikimas nuo ES vidutinės kainos – 8,9 proc.
• Lietuvos rinkoje kovo mėnesį pieno ūkių, kurie per mėnesį primelžia daugiau kaip 40 t pieno, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo nežymiai didesnė (0,4 proc.) už vidutinę ES kainą.
• Vidutinė sausio-kovo mėn. natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 2,5 proc. didesnė nei tuo pačiu laikotarpiu 2019 m. Pieno perdirbimo įmonės apie pusę pagamintų pieno produktų eksportuoja į 95 šalis.

Virginija LAPIENĖ