Daržo karaliais vadinami smidrai – Lietuvoje pati ankstyviausia grunte išauginama daržovė. Tuose Pietų Lietuvos ūkiuose, kur jų nepalietė pavasarinės ankstyvosios šalnos, smidrų ėmimo sezonas jau įpusėjęs, o tradiciškai jis baigsis prieš Jonines. Augintojai neslepia: nors derlius kiek ankstyvesnis, itin didelį pelną jis vargu ar atneš.

Tempus spartina automatinė linija

Patašinėje (Marijampolės sav.) Irmos Šiaučiulienės smidrų ūkyje šiemet derlius imamas 8 ha plotuose. Pagal auginimo apimtis tai vienas stambiausių smidrų ūkių Lietuvoje. Jų pasirinktas auginimo būdas – tausojant aplinką. Ūkio šeimininkė pasidžiaugė, kad gegužės 23 dieną sezonas pas juos ūkyje jau buvo persiritęs į antrąją pusę, nes šiemet jį pradėjo labai anksti. Mat ir šiemetis pavasaris, jos pastebėjimu, užklupo neįtikėtinai labai anksti.

Ji pamena, kad balandžio viduryje ūkyje vyravo net šioks toks pasimetimas, bet nuotaikos buvo iš karto darbingos. „Nežinia prie ko pirma pulti – vienu metu ir sodinti, ir ravėti, ir jau rinkti turėjome ką“, – apie ankstyvą pavasarį ir darbymetį pasakojo ūkininkė. Ankstesniais metais derlių rinkdavo gegužės–birželio mėnesiais.

Pasak I.Šiaučiulienės, šie metai jai turėtų būti pozityvūs – derlius tenkina. Jos teigimu, pavyko išvengti pavasarinių šalnų, jos itin anksti iš žemės prasikalusių smidrų šiemet nenušaldė. Gegužės mėnesio antrojoje pusėje, anot augintojos, smidrų laukams jau šiek tiek trūko drėgmės. Tačiau gelbėjo tai, kad smidrų šaknys giliai, todėl dar atsigerdavo vandens. Gegužei baigiantis derliaus surenka jau kiek mažiau, bet visuomet sezonui persivertus į antrąją pusę surenkami derliaus kiekiai natūraliai sumažėja.

Sezono metu darbo diena šiame ūkyje prasideda anksti – apie 6 val. ryto. Šiemet I.Šiaučiulienės smidrų ūkyje per patį piką jie per dieną surinkdavo po dvi tonas smidrų. Toks derlingumas 8 ha plotuose ūkininkę tenkina. Ūkyje nemažai rankų darbo, bet turi ir naujovių. Užauginta produkcija laukuose nupjaunama ir surenkama rankomis. Po to smidrų derlius keliauja į paruošimo-pakavimo patalpą – prie automatizuotos linijos, kuri pati smidrus rūšiuoja, plauna, sveria, suriša ryšulius. Čia dirbančioms moterims belieka juos sudėti į dėžes.

„Automatizavę dali darbų, paspartinome smidrų ruošimą pardavimui, sumažinome darbo jėgos poreikį. Ši automatizuota linija ūkyje labai pasiteisina“, – teigė ūkio savininkė.

Ūkis vietoje nestovi – auga

Pačioje pradžioje, kai 2015 metais Patašinėje pradėjo smidrų auginimo verslą, aplinkiniai ūkininkai stebėjosi, net ir Irmos tėveliai baiminosi, ar smidrai – tuo metu kaime buvusi naujovė – tikrai pateisins lūkesčius. Anot Irmos, dabar, kai prabėgo aštuoneri veiklos metai, baimės jau nebeliko – gyvena tuo, kas yra. Smidrų auginimas reikalauja daug rankų darbo, bet I.Šiaučiulienė randa tam atsidavusių sezoninių darbuotojų. Turi vis grįžtančių dirbti žmonių ratą.

Ūkininkė neneigė, kad smidrų augimvietes nuolat didina. Šiemet balandžio mėnesį taip pat išsiplėtė – užsodino naujais daigais, todėl vėlesniais metais tikisi smidrus pjauti dar didesniuose plotuose. „Mums sodinukų daigų sodinimui balandį šalnos nekenkė, gal labiau trukdė didelis kritulių kiekis, sunku buvo suplanuoti, surasti momentą, kada tinkamas laikas dirbti laukuose – sodinti smidrų daigus, bet pasodinome“, – pasakojo I.Šiaučiulienė.

Šį sezoną iš Patašinėje esančio ūkio išauginta bei paruošta smidrų produkcija iškeliauja tik vietos rinkai – smidrai parduodami didmena. Pagrindiniai ūkio klientai yra prekybos tinklai. Smidrai paklausūs, nes tai pirmoji daržovė, kuri užauga ne šiltnamyje, o natūraliomis lauko sąlygomis.

Išauginti smidrus – nemenkas iššūkis, nesvarbu, kad tai gajūs, ilgaamžiai augalai, bet augintojai susiduria su įvairiais rūpesčiais, kenkėjais. Smidrai mėgsta augti išravėtuose laukuose.

„Piko metu, kai derliaus rinkome tris kartus daugiau, natūraliai darbo jėgos trūko, pasitrigubinti darbo jėgos skaičių taip staiga sudėtinga. Šiemet atšilo labai greitai ir tuomet smidrai sparčiai stiebėsi visi vienu metu, todėl mums buvo iššūkis. Bet šiandien, kai rinkimo apimtys sumažėjusios, darbo rankų turime pakankamai“, – apie tai, kaip susivieniję jėgas įveikė piko metą, aiškino didžiausio Lietuvoje smidrų ūkio šeimininkė.

„Tobulėti dar yra kur“

Kitame ūkyje – Patamulšio kaime (Pakuonio sen. Prienų r.) smidrus auginantys Reda ir Dominykas Barisai šiemet nesiskundžia. Jų krašte pavasarį buvo vėsesnių orų ir naktų, bet ūkininkauja dėkingame regione, kurį šiemet permainingų orų daroma žala aplenkė – agresyvių šalnų nebuvo.

Smidrų ėmimo sezoną Barisai pradėjo panašiu laiku kaip pernai – smidrai pradėjo lįsti ir juos rinkti reikėjo balandžio pabaigoje. „Bet taip nedrąsiai dar, nes orai buvo tokie permainingi: tai labai šilta, po to vėl buvo atšalę, tada kurį laiką smidrai buvo sustoję augti“, – pamena jie.

Barisai Prienų turguje smidrų nesiūlo, išaugintą produkciją išveža parduoti šiek tiek tolėliau bei kviečia pačius gyventojus užsukti pas juos į ūkį. „Manau, kiekvienas klientas atranda pats savo augintoją ar smidrų pardavėją. Produkciją mes tiekiame į didmiesčius – vežame į Kauną ir Vilnių. Kam aktualu vietoje, Prienuose, ir aplinkui mus, tie patys mus susiranda“, – teigė Prienų rajone bene vienintelio smidrų ūkio savininkė.

 „Yra ir smidrų laukus puolančių kenkėjų. Reikia juos stebėti ir tinkamai reaguoti. Reikia ravėti smidrus, todėl čia daug rankų darbo“, – aiškino daugiau kaip 1 ha smidrų auginantys Barisai.

Sezono metu jie samdo pagalbininkų, nes vieni visko laiku nesuspėtų. Pakuonio seniūnijoje darbo jėgos trūksta, todėl patys darbuotojus atsiveža į ūkį iš kitų miestų. Smidrų augintojai iš Patamulšio yra įsigiję smidrų rūšiavimo mašiną-liniją, prie kurios dirba ir žmonės. „Na, žinoma, tai tobuliau, bet dar yra kur tobulėti“, – atvirai kalbėjo ūkininkė Reda.

Siūlo atsivalgyti žalių

Kol kas smidrų ūkio plėtros sutuoktiniai Barisai dar neplanuoja. Anot ūkininkės, reikia įvertinti visus rodiklius, ne tik tai, kad yra mašina-linija – ne mažiau svarbūs ir kiti momentai. „Ar turėsime motyvuotų darbuotojų, ar išaugus produkcijos kiekiams visam derliui turėsime realizacijos taškus, ar apsimoka finansiškai. Daug yra punktų, kur svarbu protingai apgalvoti, kad būtų ne „judėjimas dėl judėjimo“, bet būtų įvertintas ir darbas“, – vardijo Reda.

Jau ir dabar ūkyje sezono metu rūpesčių yra užtektinai. Be to, sutuoktiniai smidrų augintojai nori viską susitvarkyti nuo „A iki Z“ – ir tada, kai jau turės laisvo laiko, galės planuoti plėtrą. Vienas iš uždavinių – vos surinkus realizuoti šviežius smidrus, kasdien suspėti juos nupjauti, kad derlius neperaugtų. Ūkio ateities perspektyvos, anot šeimininkės, pasimatys ateityje, pagal tai, kokios susiklostys galimybės.

Tradiciškai smidrus šalies ūkininkai renka iki Joninių, nors pavasaris ir sezonas ankstyvi, neabejoja, kad jų dar bus ir iki birželio 24 dienos. „Yra tiesiog laikas, kada jie jau turi kaupti maisto medžiagas šaknims. Nuo tada jie jau nebegali būti išeikvojami, nes turi sulaukti ir kitų metų“, – aiškino Prienų krašto ūkininkė.

Nors smidrus patys augina jau daug metų, Reda prisipažino, kad „kaip batsiuvys be batų“, taip panašiai ir jie – patys savoje virtuvėje nespėja įvaldyti ir išbandyti receptų su smidrais įvairovės. „Mes daugiausia juos pasikepame ant sviesto, paskaniname jais omletą. Pirmiesiems klientams visada patariame pirmiausia atsivalgyti žalių smidrų. Jie tada būna žirnio, kitiems – riešuto skonio. Man ir pačiai žali smidrai labai skanu“, – tikino jų augintoja iš Pakuonio seniūnijos.

Kiekvienam rekomenduoja suvalgyti iki 100 gramų smidrų kasdien. Švelnaus skonio, daug maistinių medžiagų turintys smidrai – amino rūgščių šaltinis, juose daug kalio.

Kiekvieno virtuvėje

Gurmaniškų ir ekologiškų maisto produktų elektroninė parduotuvė „Oliveta“ dalijasi savo šparagų receptu: „Suvalkijoje gimusį ir augusį poną šparagą apvyniojame kumpiu, apšlakstome ekologišku ypač grynu alyvuogių aliejumi. Kepame orkaitėje 15–20 min. Pagardiname klasikiniu balzaminio acto kremu. Siūlome pabandyti baltuosius smidrus. Juos labai mėgsta vokiečiai ir olandai, o lietuviai kol kas juos ragauja labai nedrąsiai. Norintiems pabandyti, rekomenduojame pradėti nuo baltųjų smidrų, nuskusti ir išvirti, valgyti su olandišku (Hollandaise) padažu.“ Iš smidrų galima išsivirti trintos sriubos. Jie paįvairins nesaldaus pyrago skonį.

Lietuvoje vis populiarėja

Indrė Lukoševičienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Smidrų plotai Lietuvoje vis dar auga gana sparčiai, 2023 metais jų deklaruota beveik 130 ha, kai 2022 metais buvo tik apie 100 ha. Asociacijos narių plotai pernai padidėjo 6 ha. Nors smidrų plotai didėja, auga ir juos deklaruojančių asmenų skaičius, vidutinis augintojas jų augina tik 70 arų. Nors Lietuvos daržovių augintojų asociacijos nariai augina ir po 14 ar 9 ha.

Pagal didėjantį deklaruojančių asmenų skaičių matyti, kad vis daugiau ūkininkų ryžtasi bandyti auginti šią daržovę, nes mato, kad rinkoje ji turi kainą. Nereikia pamiršti, kad smidrų pasėliai iš karto derliaus neduoda, o ir rankų darbo prie šios daržovės – labai daug. Kainą lemia rinka: jei rinkoje yra perteklius, kaina krenta, jei trūkumas – kaina kyla, jei smidrų plotai sparčiai didės, natūralu, kad jų kaina mažės, nes didės pasiūla.

Prekinių ūkių, kurie augina ir realizuoja parduotuvėse, tikrai nėra daug, daugiau augintojų, kurie savo produkciją pardavinėja turguose, ūkininkų turgeliuose ir pirkėjų ieško socialiniuose tinkluose. Manau, kiekvienas augintojas turi savo pirkėją, sunkiau yra didesniems augintojams, kurie turi didesnius produkcijos kiekius, tačiau jau kelinti metai prekybose tinkluose galima rasti lietuviškų smidrų.

Ar yra tokių ūkių, kurie gali išgyventi tik iš smidrų auginimo – galėtų atsakyti jie patys. Smidrų savikaina nėra maža, kaip minėjau, šiai daržovei reikia itin daug rankų darbo – smidrai rankomis pjaunami, tada plaunami bei fasuojami. Jei tinkamos oro sąlygos, smidrus skinti reikia kelis kartus per dieną. Daržininkystės ūkiuose darbo jėga yra didelė problema – vis mažiau darbuotojų nori dirbti ūkiuose.