Europos Komisijos duomenimis, mūsų valstybė tebėra trečia nuo galo pagal žemės ūkio valdų hektare sukuriamą pridėtinę vertę. Jaunieji ūkininkai, kurių Lietuvoje sparčiai mažėja, mato, kaip būtų galima pagerinti padėtį, tačiau tam reikėtų pakeisti valstybės politikų nustatytus žemės ūkio rėmimo prioritetus.

Jaunųjų sumažėjo perpus

Statistikos departamento duomenimis, 2008 metais Lietuvoje buvo 41,5 tūkst. jaunųjų ūkininkų, kurių amžius – iki 40 metų, o pernai – 18,9 tūkst. tūkst., arba 54,5 proc. mažiau. Tai daugiausia iki 40 metų amžiaus žmonės. 2020 metų duomenų statistikai dar nepateikė.

„Paprastai ūkininkauti pradeda vyresni nei 20 metų amžiaus asmenys. Kad atsirastų noras ūkininkauti, reikia baigti mokslus, nors pasitaiko, kad tėvams pasitraukus iš šios veiklos, jų ūkį perima ir 18 metų amžiaus jaunuoliai, tačiau daugiausia įsikuria 20–30 metų amžiaus jaunimas“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininkas Vytautas Buivydas.

Anot jo, tai daugiausia žmonės, perėmę ūkį iš tėvų, bet yra ir tokių, kuriems užtenka noro ir siekių ūkininkauti dar neturint savo žemės. „Mes norime pritraukti daugiau tokių ūkininkų. To siekiama ir ES skatinimo politika, nes ES parama daugiausia yra skiriama įsikūrimui. Skatinamas ir ūkio perdavimas, bet dar labiau – kad ateitų jaunimas, įgijęs žemdirbiškas profesijas ir jau turintis patirties, perimtos iš tėvų, darbo pas kitus ūkininkus, žemės ūkio bendrovėse, taip pat būtų perpratęs ūkininkavimo verslą ir norintis pradėti veiklą nuo nulio, leisti šaknis į kaimą ir taip įnešti jam daugiau gyvybės“, – sako LJŪJS lyderis.

Anot jo, Lietuvoje yra ir jaunųjų ūkininkų, kurie tebedirba emigravę į užsienį, o ten uždirbtais pinigais sukuria ūkius Lietuvoje, čia samdo specialistus. Verslui pakankamai išsiplėtus, jie grįžta į tėvynę ir dirba naudodamiesi kitose šalyse įgyta praktika. „Tai kitokie atvejai, negu esame įpratę, kad ūkininkas turi būti šalia ūkio. Mes džiaugiamės, jog taip užsienio praktika pritaikoma ir Lietuvoje“, – sako V. Buivydas.

Atstumia valstybės prioritetai

Asociacijos vadovo teigimu, jaunuosius ūkininkus labiausiai piktina Vyriausybės nustatyta žemės naudmenų našumo nustatymo metodika, kuria vadovaujantis yra apskaičiuojamos išmokos ūkininkams. „Kad ir kaip skaičiuotume, labiausiai Lietuvoje yra remiami stambiausi ūkiai, nors jų sukuriama pridedamoji vertė nuo hektaro yra mažiausia“, – sako V. Buivydas.

Jis taip teigdamas vadovaujasi Europos Komisijos pateikiamais duomenimis, pagal kuriuos Lietuvos žemės ūkis savo pridedama verte yra nuolat trečias nuo galo Europoje. Tokį rodiklį, jo įsitikinimu, lemia pirmiausia Lietuvos ūkių stambinimas ir visiškas grūdinininkystės ūkių dominavimas. „Mūsų ūkiuose sukuriama vidutinė vertė hektare vos viršija tūkstantį eurų, o štai Olandijoje – per 13 tūkst., nors klimato sąlygos panašios. Vadinasi, kažkas ne taip valstybės žemės ūkio politikoje sudėliota, – svarsto V. Buivydas. – Didžiausią pridėtinę vertę, anot jo, sukuria daržininkystė, sodininkystė, kailinių žvėrelių ūkiai, tačiau Lietuvos prioritetu laikoma grūdininkystė ir gyvulininkystė, nors ir pastaroji – tik žodžiais, nes didžiausią ES paramą susirenka grūdininkai.“

Anot jo, gyvulininkystės ūkių Lietuvoje vis mažiau, bet ir jaunieji ūkininkai sako nesuprantą, kodėl šalyje, kurioje gyvulininkystė, pienininkystė yra prioritetai, ūkininkai vos galą su galu suduria. „Žmogus, baigęs ekonomikos studijas, paskaičiavo ir nustatė, kad jokios matematikos nėra netgi šioje prioritetu paskelbtoje žemės ūkio srityje. Kitaip tariant, gyvulininkystė net ir remiama nuostolinga, ir joks mokantis skaičiuoti jaunasis ūkininkas neina į nuostolingą verslą, todėl jaunimas ir vengia eiti į gyvulininkystę“, – aiškina LJŪJS vadovas. Anot jo, savaime kyla klausimas, kodėl valstybė politiškai skatina verslus, kurie yra nuolat nuostolingi. Jaunieji ūkininkai į tokius verslus žvelgia labai atsargiai, nes nemato perspektyvos.

V. Buivydo teigimu, LJŪJS specialistai yra nustatę, kad ir labai pažangus grūdininkystės ūkis, kuris sukulia vidutiniškai po 8 tonas kviečių iš hektaro, sukuria tik vos daugiau kaip tūkstantį eurų pridėtinės vertės. „Taigi, kad ir kiek skatintume grūdininkystės ūkius, pagal jų sukuriamą vertę vis tiek būsime ES uodegoje, – neabejoja jis ir kartoja seną tiesą: – Jei skatinamas grūdininkystės ar gyvulininkystės ūkis, tai turėtų būti skatinamas produkcijos perdirbimas, o ne žaliavos išvežimas ar išplukdymas geležinkelio konteineriais.“

V. Buivydas pripažįsta, kad, LJŪJS paskaičiavimais, gyvulininkystės sukuriama vidutinė pridedamoji vertė Lietuvoje yra didesnė, 4–5 tūkst. eurų hektarui, bet ir tai tik trečdalis vidutinės vertės, sukuriamos Olandijos žemės ūkyje.

Daroma žala gamtai

Kritikuodamas Lietuvos pasirinktus žemės ūkio prioritetus, LJŪJS lyderis pabrėžia, jog siekiant maksimalaus grūdų derliaus, ignoruojami ir aplinkosaugos reikalavimai. „Juk didžiulius laukų plotus turime pertręšti, naudoti chemines augalų apsaugos priemones, daug degalų, – sako V. Buivydas ir toliau lieja nuoskaudą: – Suprasčiau, jei tokiomis rėmimo lėšomis sukurtume keleriopai didesnę vertę, tačiau gaunamais pinigais alinamas dirvožemis, bloginamas klimatas, o naudos nėra, todėl reikėtų peržiūrėti, ar iš tikrųjų skiriama didžiausia parama grūdininkystės ūkiams yra racionali.“

Jo įsitikinimu, Lietuvos klimato sąlygos yra palankios labiau plėtoti daržininkystę, uogininkystę, galų gale šiltnamių ūkius. „Braškių, šilauogių ūkiai iš hektaro sukuria apie 20 tūkst. eurų vertę, tačiau ES paramos dalijimo strategijoje nebuvo tokių verslų ir jie liko nuošalyje“, – sako jis.

V. Buivydas priekaištauja Lietuvos daržovių augintojų asociacijai, kuri nepasiekė, kad ES lėšomis būtų labiau remiami daugiamečių augalų ūkiai. „Jei netinka obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, atsiranda graikiškų riešutų ūkiai, kurie, kaip jau įsitikinta, mūsų sąlygoms puikiai tinka“, – sako jaunųjų ūkininkų, kuriems lemta perimti Lietuvos žemės ūkį, lyderis.

Ne viską sprendžia Europa

V. Buivydas džiaugiasi, kad Lietuvos Prezidentas susitarė dėl naujojo ES biudžeto, kuriame numatoma nuo 2022 metų paramą Lietuvos žemės ūkiui padidinti iki 200 eurų už ha, palyginti su dabartiniais 177 eurais. Tai, anot jo, būtų paskata ir jaunimui, norinčiam ūkininkauti Lietuvoje: „Dabar jauniems žmonėms natūraliai kyla klausimas: ar verta grįžti iš emigracijos, čia kurti menkai remiamą ūkį valstybei, kuri nuolat yra dugne, ar likti šalyje, kurios ekonomika stipri, atlyginimai – geri, geresnės ir gyvenimo sąlygos. Kai teks apsispręsti, jie ir iškeliaus negrįžtamai.“

V. Buivydas pasakoja dalyvavęs susitikime su ES žemės ūkio komisaru Janušu Voicekovskiu (Janusz Wojcechowski), kuris yra pareiškęs, jog daugelį jaunųjų ūkininkų klausimų galima išspręsti nacionaliniu lygmeniu. Jiems, tokių problemų nesprendžiantiems, valdininkai dažniausiai sako, jog „tai yra ES problema“. Taigi, ir Lietuvoje žaidžiamas futbolas, kai neišspręsti klausimai permetami į ES lygmenį. Europos komisaras yra sakęs: „Jūs kalbate, kad Lietuvoje per daug stambių ūkininkų, o kodėl jūs patys nepadarote apribojimų, kokius yra įvedusios kitos ES valstybės? Europa nieko nepadarys, nes

tai – jūsų vidaus politika. Jaunieji ūkininkai negali įsigyti žemių, nes suteikta pirmenybė besiribojančių sklypų savininkams. Tačiau tai juk valstybės sprendimas, ir Europa negali niekuo padėti, negali pakeisti valstybės vidaus žemės įsigijimo tvarkos, nes tai – kiekvienos valstybės ES narės reikalas.“

Komisaras vėlgi kalbėjo, kad visos sąlygos, skirtos skatinti jaunuosius ūkininkus nacionaliniu lygmeniu, yra sudarytos. Reikia tik požiūrio ir noro. Esą kai problemos yra nacionalinio lygmens, bendrija gali tik rekomenduoti, o ne įsakyti. „Taigi, yra daug problemų, kurias galime išsispręsti patys, bet jų kažkodėl nesprendžiame“, – sako LJŪJS pirmininkas.

Nustumtas šeimos ūkis

V. Buivydo propaguojama daržininkystė stokoja darbo jėgos kaime. „Kai atsiranda ūkininkų, kurie sugeba susiorganizuoti darbo jėgos ir vykdyti veiklą, juos ir reikia skatinti. Kaimui šiandien reikia daugiau. Kad kaimas būtų gyvybingas, jame reikia įdarbinti daugiau žmonių, kurie galėtų ir daugiau uždirbti, – svarsto V. Buivydas. – Lietuvoje susiformavo ydinga praktika, kai ilgai rėmėme stambius grūdininkystės ūkius. Tokio ūkio savininkas nusiperka galingą traktorių, kuris atstoja prieš tai turėtus tris mažus, o žmones atleidžia iš darbo. Taip naikiname kaimą“, – daro išvadą V. Buivydas.

Tai, anot jo, yra neteisinga ir ydinga praktika. Dėl to kaime darosi neįmanoma gyventi, nors ES skiria milijardus eurų atotrūkiui tarp miesto ir kaimo mažinti. „Reikėtų kritiškai pažvelgti iš šalies ir politikams pripažinti, kad ne viskas buvo padaryta gerai, daug pinigų išleista tam, kad kas nors jais pasinaudotų daugiau asmeninėms reikmėms, o ne visuomeniškai, kad sukurtų daugiau darbo vietų ar pagyvintų kaimo bendruomenę.

V. Buivydas primena, kad netrukus prasidės naujas ES paramos laikotarpis, per kurį paramos lėšas reikėtų skirstyti atsakingiau. Buvo kalbama, jog ir tiesiogines išmokas reikėtų riboti iki 150 tūkst. eurų, tačiau politikams pritrūko valios, todėl idėja ir liko tik pažadu.

„Valstybės pareiga yra išlaikyti vidutinius ir smulkiuosius šeimos ūkius bei juos remti, kad šie galėtų gaminti produkciją ir ją realizuoti trumposiose maisto grandinėse, specialiai sukurtuose ūkininkų turgeliuose. Mes per toli esame nuėję į lobizmą ir skatiname didžiules perdirbimo įmones, didžiuosius prekybos centrus, kuriems reikia iš karto daug produkcijos, stambiuosius ūkininkus, o smulkiuosius ir vidutinius, įskaitant ir jaunuosius, kurie palaiko kaimo gyvybę, nustumiame į šoną“, – sako LJŪS vadovas.

Anot jo, tai yra ir bus pagrindinė priežastis, kodėl jauni ūkininkai negali išsilaikyti, ir yra priversti ieškotis laimės miestuose ar užsienyje.

Ūkelis kainavo dešimt metų Anglijoje

Kelmės rajono ūkininkas Tadas Petkevičius savo nedidelį mėsinių galvijų ūkį sukūrė ir valdė neįprastomis sąlygomis: būdamas ir dirbdamas Anglijoje. Namo jis grįžo prieš pusantrų metų.

Kurti ūkį Tadas pradėjo 2013 metų pabaigoje, prieš tai per dešimtmetį Anglijoje užsidirbęs „milijoną“ – apie 350 tūkst. eurų. Tada nusipirko šiek tiek žemės ir šešias telyčaites. Dabar laiko jau per dvidešimt žindenių. Kol dirbo Anglijoje, gyvulius prižiūrėjo tam pasamdyti žmonės, o pats atvažiuodavo kartą per mėnesį ūkio apžiūrėti, pievas nušienauti. Patirties įgavo dirbdamas pas fermerį.

Jis gyvulius augina kiek kitaip nei Lietuvoje įprasta. Grįžęs įrengė dideles šėryklas, kad nereikėtų gyvulių šerti kasdien. Jie iki vėlyvo rudens laikomi lauko aptvaruose, o į patalpą sueina tada, kai patys to nori. „Gyvulys mėgsta ir šaltį, ir lietų. Negalima jo visą laiką laikyti uždaryto. Aptvare palieku kelis ritinius pašaro. Čia jie laisvi vaikšto ir maitinasi, – pasakoja Tadas. – Kai yra tokios sąlygos, gyvuliai mažiau serga, todėl nereikia dažnai kviesti veterinarijos gydytojų, kurių paslaugos brangios. Gyvuliai laisvėje veršiuojasi patys. Kai gyvulys sveikas, jo ir mėsos kokybė geresnė.“

Savo nedidelį ūkį T. Petkevičius norėtų plėsti, ketina ir gamybą pradėti, bet Lietuvoje nėra sąlygų, juo labiau kad ir valdžia neleidžia įregistruoti ekologinio ūkio. Mat, kaip paaiškėjo, to padaryti jis negali, nes po 1–4 ha susipirktų sklypelių neįmanoma sujungti į vieną, o gretimus valstybinės žemės sklypus, kurių jam nepasisekė išsinuomoti, nuomoja stambūs kaimyniniai ūkiai. Nors prisibraižyta žemėlapių, planų, pateikta daugybė prašymų, kad būtų galima sujungti žemės valdas. Prieš porą mėnesių atsirado įstatymas dėl gretutinių valstybinės žemės sklypų įsigijimo. Pagal jį pirmumo teisę į tokius sklypus turi gretimų valdų savininkai. „Nacionalinė žemės tarnyba išsiuntinėjo laiškus stambiesiems ūkininkams su klausimu, ar šie sutinka, kad sklypas būtų prijungtas prie jų valdų. Šie, žinoma, sutinka. Jiems jokių pastangų nereikia, o sklypas prijungiamas savaime“, – guodžiasi jaunasis ūkininkas.

Jis pripažino, kad ES paramos skirstymas Lietuvoje visiškai netenkina ne tik jo, nes smulkiajam ūkiui dėl paramos tenka įveikti didžiules biurokratines kliūtis. „Smulkiajam ūkiui tokia sistema yra tragedija. Politikai turi savus ūkius susikūrę, ir tą smulkųjį drasko į gabalus. Nieko mes negalime padaryti – jie priima įstatymus tokius, kokių jiems patiems rei-

kia“, – svarsto T. Petkevičius.

Negalėdamas kreiptis dėl paramos ekologiniam ūkiui, jis per didžiulius vargus išsiprašė 50 tūkst. eurų paramos pagal jaunųjų ūkininkų rėmimo programą. „Dabar paramą skirsto pagal ūkio dydį. Jei nuspręsta remti tik tuos, kurie turi nuo 150 galvijų, tai ką mums kalbėti? Didesnis ūkis gali duoti kiekybę, o aš galiu pasiūlyti tik kokybę“, – guodžiasi jaunasis ūkininkas. Jis raminasi, kad viskas nėra taip blogai, nes yra šeima, kuri ūkelyje gali dirbti ir išsilaikyti. Bet įgyvendinti didesnius sumanymus sąlygų nėra.

Grūdus keičia į svogūnus

Panevėžio rajono jaunasis ūkininkas Tomas Pūkas nedidelį ūkį perėmė iš senelio.

„Nuo mažų dienų esu kaime, padėjau atlikti darbus. Iš pradžių turėjau nedaug hektarų, bet pamažu išsiplėčiau, pradėjau auginti daugiau kultūrų, kurios padeda sukurti didesnę pridėtinę vertę. Senelis daugiausia augino grūdus. Aš nusprendžiau labiau plėtoti svogūnų auginimą, nes tai sukuria didesnę pridėtinę vertę“, – pasakoja jaunasis ūkininkas. Sėjomainai jis naudoja ir kviečius, miežius, žirnius, pupas. Pabando ir kitų daržovių, bet labiau plėtoja ir domisi svogūnų auginimu. Jų plotus didina kiekvienais metais. Didieji plotai skiriami grūdinėms kultūroms, tačiau šalia jų – vis daugiau svogūnų laukų.

„Manyčiau, valstybė turėtų labiau padėti daržininkams, nes čia labai daug rankų darbo, skirtingai nuo grūdininkystės. Labai brangiai kainuoja ir investicijos į daržininkystę: reikia investuoti į specialią techniką, daržovių perdirbimo įrangą. Norint auginti kitas daržoves, reikia vėl kitos technikos, o jai užsidirbti nėra vilčių net ir auginant didelę vertę sukuriančias vienos rūšies daržoves, – svarsto T. Pūkas. – Grūdines kultūras auginti paprasčiau. Ten užtenka vieno žmogaus, o daržovėms reikia daug žmonių. Daržovėms laikyti reikia modernesnių saugyklų. Norėtųsi, kad ir valstybė padėtų. Juk grūdai daugiausia eksportuojami, o svogūnai auginami Lietuvos žmonėms, kad jie pirktų mūsiškę garantuotos kokybės produkciją, užuot neaiškią įvežtinę.“

Jis pripažįsta, kad daržovių augintojams skiriamos keliais eurais didesnės tiesioginės išmokos, negu grūdininkams, bet jos toli gražu nekompensuoja to, kiek reikia darbo jėgai išlaikyti, tad investicijoms į modernizavimą nieko ir nelieka, nors idėjų tobulinti ūkį – daugybė. „Rankų darbas labai brangus, nes reikia ir žmonių susirasti, jiems vis daugiau mokėti, darbininkus atsivežti. Taip susidaro didžiulės išlaidos. Jų tikrai nekompensuoja skiriamos lėšos“, – sako Tomas.

Pasako jo, kartais tenka padirbėti ir 16 valandų per parą, bet uždarbio užtenka tik tiek, kad būtų galima pragyventi. Ūkis orientuojasi į svogūnų galvučių auginimą, o derlių realizuoja pagal sutartis su prekybos centrais, kuriems tenka daugiau kaip 50 proc. derliaus, o kita dalis tenka arba tarpininkams, arba perdirbėjams, visuomeninio maitinimo įstaigoms. Planavo dalyvauti trumposiose tiekimo grandinėse, bet kol kas dar nepavyko. Praėję metai, anot jo, ūkininkams buvo ekstremaliai sunkūs, o valstybė prigalvojo naujų mokesčių. „Ji neturėtų taip elgtis su šaka, kurią skelbiasi dosniai remianti, nors iš tikrųjų yra kiek kitaip, – guodžiasi jis. – Todėl patyręs jaunas žmogus vis dažniau ir suabejoja, ar verta tęsti.“

Kazimieras ŠLIUŽAS