Paskelbus apie nacionalinę paramą nuo pieno krizės nukentėjusiems ūkininkams, kilusios viešos rietenos savotiškai priminė vaikams skirtą skaičiuotę „Virė virė košę“. Joje eiliuojama, kad vienam davė, o kitam – neliko. Kai kurie ūkininkai, sužinoję, kad gali gauti paramą, suskubo džiaugtis, o kiti tikino atsidūrę prie suskilusios geldos, mat jie liko už brūkšnio. Net ir smulkiems, vidutiniams pieno ūkiams atstovaujančios asociacijos narių nuomonės dėl paramos skirstymo išsiskyrė. Pasigirdo nuomonių, kad pradėta atstovauti ne bendriems ūkininkų, o asmeniniams interesams.

Visiems geras nebūsi

Iškart po Velykų Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) parnešė, kad pieno gamintojus pasieks 8 mln. eurų nacionalinė parama. Pagalba nukreipta tiems ūkiams, kurių vidutinė natūralaus žalio pieno supirkimo kaina 2023 m. vasario–kovo mėnesiais buvo ne didesnė kaip 35 ct už kilogramą. Tačiau už paramos brūkšnio atsidūrę ne tik stambūs, bet ir kai kurie smulkūs bei vidutiniai pieno ūkiai viešai pradėjo demonstruoti nepasitenkinimą.

Stebėdamas kilusį bruzdesį, Paulius Astrauskas, ŽŪM viceministras, paaiškino, jog skirstant paramą stengtasi, kad ji pasiektų kuo daugiau ūkininkų, nukentėjusių dėl pieno krizės. „Atlikome ekonominę analizę ir pastebėjome, kad yra didelė nelygybė. Net 90 proc. Lietuvos ūkininkų negavo tokios kainos, kuri padengtų pieno gamybos savikainą. Dalyvavau ūkininkų surengtame mitinge, išgirdau jų keliamus klausimus dėl teisingos paramos skirstymo schemos. Stengėmės atitikti išsakytus lūkesčius ir paramos skirstymo taisykles sudėliojome taip, kad ją gautų tie, kam jos labiausiai reikia. Iš viso Lietuvoje yra apie 12 tūkst. registruotų ūkininkų, kurie pristato pieną, o iš jų per 10 tūkst. ūkininkų pasieks parama“, – aiškino P.Astrauskas.

Kritiką girdi, bet sprendimo nekeis

VL kalbintas viceministras sako girdintis kritiką, tačiau paramos skirstymo tvarkos keisti nežada. Jo teigimu, stambesni ūkiai, turintys stipresnes derybines pozicijas, pristatydavo daugiau pieno arba jų gaminamo pieno kokybiniai parametrai buvo aukštesni, todėl už tai gaudavo ir atitinkamai geresnę kainą. P.Astrausko skaičiavimu, tokie pieno gamintojai vidutiniškai gaudavo apie 40–41 ct už pristatomo pieno kilogramą. 

„Paramos modelio tikrai nebekeisime. Visuose rajonuose ūkininkai gali kreiptis į žemės ūkio specialistus ir užpildyti paraišką dėl paramos. Noriu priminti, kad paraiškas paramai gauti pieno gamintojai kviečiami teikti nuo balandžio 17 d. iki gegužės 5 d. Pavėluotai paraišką bus galima pateikti ne vėliau kaip iki birželio 5 d., tačiau tik dėl išskirtinių aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios (force majeure)“, – suskubti ragino P.Astrauskas, ŽŪM viceministras. 

Liko nepatenkinti

Pieno gamintojai jau teikia paraiškas paramai gauti. Kiek tokių paraiškų gauta, P.Astrauskas atsakyti kol kas negalėjo. Tačiau remiantis ankstesniais ŽŪM skaičiavimais, parama galėtų pasinaudoti 9 iš 10 pieno gamintojų.

Nors parama turėtų nubyrėti į mažųjų gamintojų kišenes, šį pagalbos paketą kritikavo Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vadovė Renata Vilimienė. Jos ūkyje šiandieną 25 karvės, tačiau ar jos ūkis gaus paramą, pašnekovė atskleisti nepanoro. Ji patikino, kad valdybos posėdžiuose buvo svarstytas pieno paramos klausimas, balsuota ir nutarta, kokią poziciją asociacija transliuos ŽŪM ir visuomenei. „Mes siūlėme, kad į paramą nepretenduotų tie ūkininkai, kurie patys perdirba produkciją arba parduoda pieną tiesiai vartotojui. Taip pat tarp paramos gavėjų atsidūrė ir tie, kurių karvės buvo užtrūkusios. Iš viso tokių karvių – apie 1 tūkst.“, – dėstė R.Vilimienė.

Parama pieno gamintojams mokama toli gražu ne pirmą kartą. Paskutinį kartą apie tai karštai diskutuota 2020 metais, kai pieno gamintojus pasiekė 18,5 mln. eurų parama (apie 78 eurų už karvę) dėl COVID-19 pasekmių. Tąkart ūkininkams susitarti pavyko sklandžiau.

„Pieno kainų žirklės labai didelės, didelis atotrūkis tarp smulkių ir stambių gamintojų. Nenuostabu, kad visi pešasi dėl kelių centų. Per pandemiją gavo visi ir didesnius pinigus, todėl šaršalo buvo mažiau nei dabar. Be to, tada nebuvo tokios gilios krizės, mes dabar esame visiškoje duobėje. Mūsų esminis prašymas buvo ne parama, o pieno kainos grandinės peržiūrėjimas. Mes siekiame, kad 40 proc. nuo pieno kainos lentynoje tektų ūkininkui ir po 30 proc. – perdirbėjams, prekybininkams“, – tikina LVPŪA vadovė.

Ne galutinė stotelė

40 karvių pieno ūkio šeimininkas ir LVPŪA narys Mindaugas Šukys jau užpildė paraišką paramai gauti. Jis už parduotą pieną negavo 35 ct, todėl ūkininkas tikisi, kad išmokėta parama bus bent nedidelė kompensacija už patirtus nuostolius. Jis pripažino, kad jo nuomonė dėl paramos skyrimo formulės kiek kitokia nuo LVPŪA pozicija, kur ministeriją stengtasi įtikinti, kad parama būtų mokama visiems, kurie nurodytu laikotarpiu gavo iki 40 ct už pieno kilogramą.

„Aš pats asmeniškai galvoju, kad 35 ct yra pieno gamybos savikaina, todėl dabartinė paramos skirstymo formulė yra teisinga. Mano nuomonė nuo daugumos valdyboje skyrėsi. Jei atvirai, būtų buvę daug teisingiau ir tiksliau, jei visiems, kurie gavo iki 35 ct, būtų suskaičiuota, kiek ir kas pardavė pieno ir kiek lėšų jie negavo iki 35 ct. Gautą skirtumą tiesiog būtų reikėję kompensuoti. Galbūt net nebūtų reikėję 8 mln. eurų. Bet ŽŪM to kelio nepasirinko, galbūt darbo per daug?“, – svarstė M.Šukys.

Jis taip pat pažymėjo, kad išmokama parama – ne galutinė stotelė, ūkininkai toliau sieks permainų pieno sektoriuje. Jo įsitikinimu, sumokėta parama iš esmės problemos nesprendžia ir toliau svarbu siekti, kad pieno kainos grandinėje „liūto dalies“ nepasiimtų vien tik perdirbėjai, prekybininkai.     

Asociacijoje skilimas?

Lietuvos šeimos ūkininkų asociacijos vicepirmininkas ir LVPŪA narys Vytautas Buivydas neabejoja, kad nacionalinė parama yra gyvybiškai svarbi smulkiųjų ir šeimos ūkių išlikimui. Jis neslepia, kad netrukus prasidėsiančio pašarų ruošimo sezono laikotarpiu ne vienam ūkiui trūksta apyvartinių lėšų, todėl net ir nedidelė finansinė parama yra kaip gelbėjimosi ratas.

„Jau kuris laikas stambūs ūkiai nori „suvalgyti“ mažus ūkius. Kiekvienas paklodę traukia į save. Atvirai sakant, tie ūkiai, kuriuos norima nustumti, ne tokie ir maži, apie 100–150 karvių. Turime visi tilpti, o ne bandyti kažką pastumti į šalį. Mano nuomone, pieno sektoriuje matyti labai didelis susiskaldymas. Ir mūsų pieno asociacijoje esame suskilę, – apgailestavo V.Buivydas, pridurdamas, kad LVPŪA vadovė pastaruoju laiku daugiausia atstovauja savo interesams. – Kai buvau asociacijos pirmininkas, visuomet gyniau ne savo, o bendrus interesus. Mano ūkis su laiku augo, nebeturėjau laiko keliauti į Vilnių, todėl perleidom asociacijos vairą jaunesniems. Šiandien jaunimas mus pavedė.“

Jis taip pat pripažino, kad jį nustebino R.Vilimienės viešai išsakyta pozicija dėl nuosavo ūkio likvidavimo ir daugiamečių pievų išlaikymo. VL primena, kad R.Vilimienė žiniasklaidai sakė, kad net ir nebelaikant gyvulių ir norint pereiti į augalininkystę ar išnuomoti žemę, susiduriama su problema, kaip panaikinti daugiamečių pievų statusą.

Į išsakytą kritiką sureagavusi R.Vilimienė pabrėžė, kad jos asmeninė nuomonė ne visada tokia pati kaip asociacijos. „Kalbėdama asociacijos vardu viešai ištransliuoju tai, ką mes sutariame valdyboje. Jeigu kas nors mane kaltintų dėl to, kad aš veikiu priešingai, nei buvo sutarta, visuomet galiu atversti mūsų valdybos balsavimo protokolus. Aš esu visiškai rami, nes niekuomet savo asmeninės nuomonės netransliavau kaip asociacijos pozicijos“, – purtosi metamų kaltinimų R.Vilimienė.

Be to, ji jau ne kartą viešai ir atvirai pripažino, kad šių metų rugpjūtį jos ūkyje nebeliks melžiamų karvių. „Aš nebeišgyvenu, šią vasarą planuoju likviduoti ūkį. Rugpjūtį mano karvės išvažiuoja... Tai yra SOS signalas, kad mes jau nebeišgyvename. Tai yra pats geriausias atsakymas, kad aš nesitvarkau savo asmeninių reikalų. Pieno ūkio atsisakysiu ir skiriama parama manęs jau būtų nesustabdžiusi“, – teisinosi R.Vilimienė.  

Atstovaus be pieno ūkio

Tačiau buvęs LVPŪA vadovas ir vienas iš šios asociacijos steigėjų V.Buivydas neslepia esantis susirūpinęs dėl asociacijos pirmininkės planų. Jis priminė, kad asociacijos įstatuose aiškiai nurodyta, jog jai vadovauti gali veikiančio pieno ūkio šeimininkas. Jam kyla klausimas, ar po to, kai atsisakys pieno ūkio, ji tebegalės vadovauti asociacijai. „Koks esi pienininkas, jei neturi karvių? Mūsų įstatai nurodo, kad asociacijai gali vadovauti žmogus, turintis pieno ūkį“, – užtikrino pašnekovas. 

Pasak R.Vilimienės, ji kol kas nemato formalių priežasčių, dėl kurių turėtų trauktis iš einamų pareigų, nes ūkyje liks galvijų ir prieauglio. „Turiu įsipareigojimų, pas mane liks karvė, veršeliai, todėl formaliai dar atitiksiu įstatus, tiesiog nebeturėsiu tokio aktyvaus pienininkystės ūkio. Nemanau, kad man tai sutrukdys toliau vadovauti asociacijai. Priešingai, manau, tam turėsiu dar daugiau laiko ir jėgų. Vis dėlto, jei asociacijos valdyba matys, kad nesu tinkama ar išreikš nepasitikėjimą – trauksiuosi tą pačią dieną“, – užtikrino R.Vilimienė.