Pastaraisiais metais ožkų augintojų mūsų šalyje kasmet vis mažėja, ypač šių gyvulių atsisako smulkieji augintojai. Pačių auginamų ožkų skaičius, net ir retėjant augintojų gretoms, išlieka pakankamai stabilus, kas rodo, kad ožkų auginimas koncentruojasi didesniuose ūkiuose. Be to, kol pieninių ožkų augintojai nejaučia tvirto ekonominio pagrindo po kojomis, į šalį, nors ir ne gausiai, pradeda skverbtis vilnai auginamos ožkos, domimasi ir mėsinių veislėmis.

Ant kiekvienos – kalnas vilnos

Mickiemės kaimo (Panevėžio r.) ūkininkės Beata Norvilė ir Gražina Vildzevičienė savo ūkio favoritėmis pasirinko angoros ožkas. 20 ožkų bandą pavasarį papildys maži ožiukai. Mama su dukra augina angoros ožkas dėl jų išskirtinės švelnios moherio vilnos. Pačios kerpa, paruošia ir suverpia siūlus bei savomis rankomis mezga kojines, pirštines, kepures, šalikus, megztinius, net audžia kilimus. Vienkiemyje, kur gyvena ir augina ožkas, yra įkūrusios mažą dirbtuvėlę. Su lankytojais edukacijose dalinasi 5 metų patirtimi. Įdomia išskirtine veikla užsiimančios moterys nesibaimina, kad šiltos žiemos pakenks vilnonių gaminių populiarumui.

Savo ožkininkystės ūkį dukra su mama pradėjo kurti 2019 metų spalio mėnesį, iš Anglijos atsivežusios turkų veislės penkias angoros ožkas. Išsididinti bandą ir susilaukti daugiau palikuonių lengva nebuvo. Kerpamų ožkų augintojos B.Norvilės pastebėjimu, jeigu melžiamų veislių ožkos atsiveda po 3–4 ožkiukus, tai angoros ožkos – po vieną, geriausiu atveju – du jauniklius. Šios ožkos nėra vislios, tad banda sparčiai nesiplėtė. Per metus jų ūkis sulaukdavo vidutiniškai penkių ožkiukų, kelis kartus pasitaikė dvynukai. Dabar bandoje 20 ožkų, keletą ožkų pernai pardavė. Šiemet septynios ūkio ožkos vaikingos, ožkiavimosi periodas turėtų prasidėti nuo balandžio vidurio.

Angoros ožkų išlaikymas ūkiui kainuoja: neužtenka vasarą gyvulėliams tik žolės, medžių šakelių, o žiemos laikotarpiu – tik šieno. Papildomai tiek vasarą, tiek žiemą duoda laižalų, maisto racioną papildo kombinuotais pašarais. Ūkininkės aiškino, kad jų auginamos ožkos nėra melžiamos, šie gyvuliukai augina plaukus, o tam, kad moheris būtų sveikas, gražus, žvilgėtų, ožkoms reikia energijos, mineralų, vitaminų. Mat, jei prasčiau pašeriama melžiama ožka, tai iš karto pasijaučia – mažiau primelžiama pieno. Panašiai angoros ožkoms, tik jos nėra melžiamos, siekiamybė – gražus kailis, todėl nuolatos stebi augintinių kailį, odą, taip laiku pamato, ar ko nors netrūksta.

Ožkų bandą augina dėl jų švelnios vilnos. „Kerpame du kartus – pavasarį ir rudenį. Nuo vienos ožkos per metus gauname 4–5 kg moherio. Tai labai produktyvūs gyvuliukai. Skirtumo tarp lyties nėra – kerpamos ir ožkos, ir ožiai“, – aiškino Beata.

Anot jos, šioms ožkoms būdingas gausus plaukuotumas – plaukai auga pažastyse, ant pilvukų, aplink ragus, ant snukio, kanopėlių bei prie pat nagų, ant kūno beveik nėra neplaukuotos vietos. Moteris palygino nedidelio ūgio angoros ožką su gana didele alpaka. Beatos teigimu, nuo alpakos galima gauti apie 2 kg alpakos vilnos, o nuo angoros ožkytės – net 4–5 kg moherio. Kiekviena ožka ant savęs nešiojasi didelį kalną vilnos. Plaukai greitai atauga – per mėnesį po 2 cm, o per pusmetį užauga iki 10–15 cm ilgio.

Ne tik ūkininkės, bet ir amatininkės

Vasarą ūkininkės kartu su šeimos nariais prisiruošia ožkoms pašarų žiemai – prisidžiovina šieno. Beata pasakojo, kad iš jų turimų 3 ha nuosavos žemės didžiąją dalį sudaro ganyklos, taip pat nuomoja 1,5 ha žemės, o šienavimui – 6 ha pievų. Ūkis rūpinasi maždaug 10 ha žemės. Išlaiko bandą ožkų ir keturis žirgus. Pagal valdomus žemės plotus galėtų ir dar daugiau ožkų išmaitinti, bet kol kas to nenori. „Keturiomis rankomis nespėsi visų apžiūrėti, nukirpti, vilną suverpti ir iš jos pagaminti gaminius. Kiek dabar turime ožkų, optimalus skaičius“, – kalbėjo jų augintoja.

Ūkininkės šeima turi laiku pasirūpinti ir ožkų sveikata. Jų pasirinktos išvaizdžios ožkos gana lepios. Joms kenkia drėgmė. Sukuria sąlygas, kad besiganančių lauke ožkų nesulytų. Kiekvienai nakčiai jas uždaro tvarte. Ši žiema lengva, net jeigu sninga, bet šilta, jos dienos metu ganosi lauke. Nors ožkos mėgaujasi buvimu lauke, pasirūpinta pastogėmis, kad turėtų kur pasislėpti.

„Svarbu, kad nebūtų labai šlapia, nemerktų lietus. Ožkų vilnos gana greitai prisigeria vandens. Ožkos moheris neturi lanolino (riebalo), kurį turi avys. Nuo jų vanduo nenubėga. Tada joms šalta, o ožkos šalčiui jautresnės negu avys ar karvės“, – pasakojo ūkininkė Beata.

Joms tenka naudoti profilaktines priemones prieš erkes. Sunkiausia vasarą, kai ožkas puola kandančios musės, liaudyje vadinamos sparvomis, kraujasiurbiai. Šeimininkės gyvuliams aplink ragus sutepa atbaidančiais tepalais. Ožkoms dėkingiau, jas apsaugo jų ilgas tankus kailis, gali ir mašalų apsuptyje ganytis. Sodyboje dar gyvena pulkelis žąsų bei ančių, vištų. Didesnės įvairovės Panevėžio rajono ūkininkės jau ir nenori, kad ūkis nebūtų panašus į mini zoologijos sodą. Per 19 metų, kol buvusios miestietės iš Panevėžio gyvena įsigytoje sodyboje-vienkiemyje, yra auginusios buliukus ir kiaulių. Išsibandė viską.

Sodybos pastate įkūrė dirbtuvėles. Pasak Beatos, jos mama juokaudama labai gražiai yra pasakiusi, jog dirbtuvėlės šeimai buvo reikalingos tam, kad „nereikėtų valgyti barščių su plaukais“. Buvo poreikis atskirti amatą nuo gyvenamųjų ir buities patalpų. Beata pasakojo, kad daug darbų daro lauke – ten išsiplauna vilnas, lauke jas ir išsidžiovina, tada nešasi į dirbtuvėles, kur pačios kedena, karšia ir verpia, audžia, mezga, neria. Karšimo paslaugų nesamdo – išmoko pačios. Dirbtuvėse turi senovinių, 100 metų skaičiuojančių verpimo ratelių, bet jie labiau atlieka mokomąją misiją, nes yra nusipirkusios ir naujus, modernesnius, vos kelių metų gamybos verpimo įrenginius. Buvo sunku jų rasti, todėl užsisakė užsienyje.

„Jau mini dviem kojomis, patogiai. Keičiasi antgaliai. Senoviniais verpimo rateliais gali tik ploną siūlą suverpti, tai šiuo įrenginiu galime suverpti kokio tik nori storio siūlą. Keičiant antgalius, gali gauti siūlą, puoštą gumuliukais, kriauklytėmis, kaspinėliais. Tobulas būdas išgauti tokį, kokio nori storio, lygų ar faktūrinį“, – naujovėmis džiaugėsi amatininkės.

Kol kas Lietuvoje jos neturi kur semtis patirties, todėl bendrauja su kitų šalių angoros ožkų bei kitų kerpamų gyvuliukų augintojais, kurie patys vilnas ir perdirba. Imtis Lietuvoje dar mažai žinomų angoros ožkų veisimo, auginimo ir moherio apdirbimo buvo ūkininkės G.Vildzevičienės mintis, o dukra Beata šią idėją padėjo įgyvendinti. Joms abiem neįdomu tai, ką kiti ūkininkai daro. Joms reikia kažko kitokio, išskirtinio.

Vienas angoros veislinis ožys gali kainuoti daugiau nei 1 tūkst. eurų, kaip ir veislinė angoros ožka – apie 1 tūkst. eurų. Dabar moterys jau išaugina ūkyje prieauglio pardavimui. Sako, kad Lietuvoje susidomėjimas angoros ožkomis tikrai jaučiamas. Tik, jų pastebėjimu, kol kas Lietuvoje žmonėms dar sunku suprasti, kaip gali ožką pirkti, kai kiti už dyką dalina. Tačiau entuziastų atsiranda.

Ruošiasi Kaziuko mugei

Panevėžio rajono ožkų augintojos teigė, kad jų ūkininkavimas išsivystė į amatą-verslą, kuris reikalauja labai daug rankų darbo. Pačios ožkas kerpa, taip pat išplauna, sukaršia, sukedena moherio vilnas, iš jų suverpia siūlus, mezga, neria, audžia. Iš moherio gali sukurti visko daug – nuo aprangos iki namų apyvokos daiktų. Ūkio dirbtuvėlėje gimsta pavadai arkliams, balno sąvaržos, kantarai. Gan stiprus ir nesiveliantis pluoštas.

Angoros ožkų vilna yra baltos spalvos, bet kūrėjos karšiant pamaišo su spalvota alpakų vilna arba su kitu pluoštu, pavyzdžiui, šilku. Deda 80 proc. moherio ir 20 proc. šilko arba alpakos vilnos ir iškart gauna norimą spalvą.

Ūkininkės-amatininkės pastebėjo, kad moherio rūbus pajūryje galima nešioti ir vasarą. Jie labai gerai kvėpuoja. Gaminius siūlo ūkyje, veža į muges, artimiausia – Kaziuko mugė Vilniuje. Šiai mugei jau prisiruošusios įvairios aprangos (šalikų, kojinių, pirštinių, kepurių), taip pat ant grindų tiesiamų kilimų, moherio sruogų, nes jų pageidauja lėlių kūrėjos, iš jų darančios lėlėms plaukus.

Į Kaziuko mugę, kur praleis tris dienas, gyvos ožkos vežtis negalės, nors į trumpesnes muges vežasi. Kvies šeimas atvykti į savo ūkį. Beata gyrė ožkas, kad jos labai ramios, flegmatikių charakterio. Atvirų širdžių ir pačios ūkio šeimininkės.

„Nuo to, kad padejuosi, geriau nebus. Milijonų neuždirbame, bet po truputį – vis į priekį. Vis daugiau žmonių sužino, atvažiuoja pas mus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Žmonės dabar pasiilgę rankų darbo. Čia mūsų variklis“, – kalbėjo ožkų augintojos. Atvykusius į ūkį supažindina su ūkio gyvuliais, papasakoja apie moherį, jo apdirbimą, verpimą, gyvai parodo ir kitus pamoko.

Ne visos ožkos atsiperka

Salantuose (Kretingos r.) pieninių ožkų ūkį plėtojantys sutuoktiniai Maja ir Saulius Sedaliai teigė, kad ožkų pienas turi daugybę gydomųjų savybių, jis tinka ir alergiškiems žmonėms, nes ožkos natūraliose ganyklose prisiragauja ir vaistingų žolelių. Sutuoktiniai augina šveicarų Zaneno veislės bei prancūzų alpines ožkas, kasmet pavasarį bandą papildo ožkiukai. Ožkų pienas ir iš jo pagaminti produktai, anot ūkininkės, yra labai populiarūs. Tačiau ožkininkystė nėra lengva žemės ūkio šaka, ne kiekvienam pateisina lūkesčius, todėl ožkų laikytojų Lietuvoje mažėja – lieka ištvermingiausi.

„Kiekvienas naujas ožkininkas, įsigijęs ožkų, galvoja, kad iš to bus labai didelis pelnas, kad kiekviena ožka bus produktyvi. Deja, taip nėra. Per mano 20 metų auginant ožkas, galiu drąsiai sakyti, kad ožka save atperka, bet dalis ožkų vėliau ūkiui yra nuostolingos. Gyvuliukai mieli, jų nenurašysi, neišpjausi, neparduosi mėsai. Taip ir laikome juos gailėdami“, – prisipažino M.Sedalė.

Ūkininkės Majos teigimu, atsivedusi ožkiuką, ožka mama su mažyliu šeimininkams sukelia rūpesčių, su jais būna nemažai vargo. Panašiai kaip ir apsiveršiavusi karvė, nes jie augina ir keletą džersių veislės melžiamų karvių. „Pasakysiu atvirai: kai apsiožkiuoja, pirmus du mėnesius per piką gerai duoda pieno, būna 3–4 litrai, vėliau pieno gerokai sumažėja“, – aiškino pašnekovė.

Pastaruoju metu stebi tendencijas, jog ožkų ūkiai nyksta, o priežasčių tam – ne viena. Anot M.Sedalės, net ir permainingas klimatas irgi labai neigiamai veikia ožkas. Tą patys savo bandoje pastebėjo.

„Pieninės ožkos nuo dabartinių klimato pokyčių labai sumažino pieno kiekius. Likus 3–4 mėnesiams iki ožkiavimosi jos galima beveik nemelžti. Prieš 10 metų tokių atvejų nėra buvę, bet dabar vis labiau pasireiškia. Joms netinka kintantis klimatas – tai karšta, tai lietūs, tai šalta. Permainingi orai ožkoms – ne į gera“, – pasakojo M.Sedalė, pridūrusi, kad gerai nors tiek, jog ožkos nesigano pamiškėse ir neserga erkiniu encefalitu. Tačiau kituose ūkiuose egzistuoja ir dar viena ožkininkystės problema – kraujomaiša.

Majos teigimu, ožka yra prabangos gyvulys, nes suėda gana daug. „Nusipirkęs ožką žmogus gal galvoja, kad per žiemą jai paduos 2 kg šieno, vandens ir grūdų saujelę, ir ožka jam duos 5 litrus pieno. Taip šeriama, ji iš jėgos duos litrą pieno. Ji pati nusistekens, nusilps, pagimdys silpną ožkiuką. Žmogus nusivilia“, – pastebėjo M.Sedalė.

Gerai pašerta, duos ir pieno

Salantiškiai sutuoktiniai ožkų augintojai žino: jeigu nori gauti kokybiško pieno, turi ožkai duoti ir itin subalansuotų pašarų, turi nepagailėti investuoti į pašarus. Tam reikia 10 rūšių įvairių grūdų mikso – iš žirnių, avižų, miežių, kviečių ir t.t. Turi duoti papildų ir kombinuotųjų pašarų. Šio ūkio ožkos gauna ir šieno, ir tikro šienainio, kuriame matyti net augalų lapeliai. Anot M.Sedalės, gerų Lietuvos ūkininkų grūdų augintojų dirvožemiai nustekenti, todėl išaugintuose grūduose nėra tiek mineralų. Jau tik vienas kitas išsaugojęs natūralias pievas. Jie patys vieninteliai kaime išsaugojo 8 ha neartos žemės, kur paliktos pievos.

Gerai šeriant, kai ožka sveika, prižiūrėta, pasak ūkininkės, per laktaciją kasdien galima tikėtis primelžti po 2–3 litrus pieno. Iš pradžių, po ožkiavimosi, duoda daug gero pieno, bet kai esi pienininkas, privalai žindyti-girdyti ožkiuką, nes tai yra pats baltymingiausias ir geriausias vasaros pienas. O ožkiukas žinda 3–4 mėnesius. Tad didžioji dalis mamos pieno tenka ožkiukui. Kuri ožka sena, mažai pieno duoda, taip pat palieka prie ožiuko. Norint, kad pieninis ožkų ūkis būtų perspektyvus, reikia produktus gaminti, nes jų laukia žmonės.

Pasak Majos, viską suskaičiavę, už litrą ožkos pieno turėtų gauti 6 eurus, bet tiek niekas nemoka ir nemokės. Paskaičiavus, kiek per visus metus uždirba pardavę ožkų pieno sūrius, kiek ožkos suėda pašarų, kiek kartais sutrypia po savimi, paaiškėjo, jog ožka – neekonomiškas gyvulys. Todėl savame ūkyje jie laiko porą karvių. Kitaip neišgyventų, nes abu dirba tik ūkyje.

„Žiemos periodu būtinai turi padėti karvės, nes kitaip užpuls stresas“, – tikino ūkininkė, bet ožkininkystės aiškino neatsisakysianti, jiems ji labai svarbi. Šiemet net padidino pieninių ožkų bandą, nes padidėjo produkciją perkančių klientų. Ūkininkei Majai ožkų pienas nepakeičiamas, iš jo sukuria galutinį produktą – sūrius, varškę. Gamina ir iš karvių pieno, todėl gali palyginti. Bet ūkininkė neslepia: ožka yra ožka, duoda mažai, bet labai vertingo pieno.

Sedaliai patikino, kad nuo to, ką ožkai duosi per visą sezoną ir periodu, kada ji yra užtrūkinta, kaip ją šersi, priklausys ir pieno kiekis bei prieauglis. Jeigu pagailėsi, tai nieko ir neturėsi. Ožka per žiemą turi sustiprėti. Be to, reikia rasti „viduriuką“, nes kai kurie ožkininkai tiesiog pripila grūdų ir galvoja, kad tai – išeitis, bet Sedaliai tikina, jog ožkų nutukinti negalima.

Komentaras

Andžela Dalia Ėmužytė, Lietuvos pieninių ožkų asociacijos pirmininkė

Be paramos neišgyventų 

Ilgą laiką ožkininkystėje vyravo daug mažų šeimos ūkelių. Įdėjome daug darbo, kad ūkininkai pasirinktų, pirktų ir augintų veislines ožkas. Bet dabar yra tiek nustatyta įvairių reikalavimų, kad juos įvykdyti nusipirkusiam brangų kilmingą gyvulį smulkiam ūkininkui ar vyresnio amžiaus žmogui išpildyti yra itin sudėtinga. Todėl jie nebenori auginti veislinių gyvulių.

Nors veisliniai gyvuliai ir yra didžiausias turtas, jei jų trūksta – žlunga ir visa šaka. Tada norintieji auginti ožkas perka prastos reprodukcijos, prasto pieningumo gyvulius, nusivilia ir ožkininkystės atsisako. Įsivaizduokime, jeigu ožka duoda mažiau nei 4 litrus pieno, aišku, kad tokių ožkų žmonės ir nebenori auginti.

Kiekvieną iniciatyvą auginti ožkas dėl pieno, vilnos ar mėsos vertinu labai teigiamai. Žmonės galėtų daugiau pradėti auginti mėsinių ožkų, nes su jomis kyla mažiau problemų – nereikia jų melžti, o mėsos išeiga daug didesnė. Bet mėsinė ožkininkystė nėra remiama. Tad net veislinių mėsinių ožkų pirkimas jau būtų paties ūkininko rizika.

Smulkūs ūkininkai, kurie karves keičia ožkomis, rizikuoti savo pinigais ne tik nelinkę, bet ir nelabai gali. Ypač be susietosios paramos. Be to, viskas atsiremia į tai, kad gyvulininkystė, ne tik ožkininkystė, iš viso traukiasi, nes tai yra darbas kiekvieną dieną, be atostogų, be išeiginių, ir trunkantis dešimtmečius. Tad jei jis nebeatsiperka, tai ir gyvulių nenorima auginti.

Skaičiai

Metai                       ožkų ūkiai       laikomų ožkų skaičius

2025 m. sausio 1 d.     3 288            14 402 ožkos

2024 m. sausio 1 d.     3 499            14 988 ožkos

2023 m. sausio 1 d.     3 588            14 994 ožkos

2022 m. sausio 1 d.     3 712            14 688 ožkos

2021 m. sausio 1 d.     3 795            14 478 ožkos