Prienų rajono ūkininkė Regina Garmienė negali išnaikinti garšvų ir prašo specialistų pagalbos.

Garšvos – vieni atkakliausių augalų, nenorinčių pasiduoti jokioms natūralioms naikinimo priemonėms, o cheminių priemonių ne visur žmogus nori ir gali naudoti. Ypač jeigu garšvos įsiveisia sode, patvoriuose, ganyklose.

Net avims nepatinka

Pasak R.Garmienės, kaip kovoti su garšvomis, aktualu ne tik jai, bet ir daug kam Lietuvoje. Ji norėtų atsikratyti vislių atkaklių žolių, bet nepavyksta. Liaudies patarimai nepadeda.Lieka tik tikėtis, kad gal mokslininkai, specialistai galės pasidalyti kaimo žmogui prieinamais kovos su piktžole būdais.

„Turiu sodą, kuris leidžiasi į nuokalnę ir yra skardis. Tad aplink laukinė gamta ir garšvų iš ten niekaip neįmanoma išprašyti. Visas sodas garšvų apimtas, visą vertingą žolę jos užgožia, nes pirmiausia išdygsta garšvos, tai jos geresnę žolę, tinkančią gyvulėliams, tiesiog iš mano sodo išguja.Dar darže šiaip ne taip išrenku šaknis, o iš pievos –neišrinksi. Gal avims ten būtų galima leisti ganytis, bet ir jos garšvų ėsti nenori. Manau dėl to, kad garšvos turi specifinį skonį ir kvapą. Anksti pavasarį, kol dar žolė neprasimušusi, o garšvos labai anksti sudygsta, tai dar vieną kitą garšvą nukanda, o vėliau jas ignoruoja“, – nei pykdama, nei sielodamasi dėl pralaimėtos kovos su garšvomis linksmai pasakojo zootechniko išsilavinimą turinti Prienų rajono ūkininkė.

Ji svarstė, kad visko glifosatu išpurkšti negali. Pasak Reginos, jeigu jas „išdeginsi“ cheminėmis priemonėmis, reikės„pliką“ žemę įdirbti ir ką nors įsėti. Tai daryti paprasčiau, kai yra atskiras laukas, o jos atveju yra sodas, kuriame veši garšvos. Be to, yra nepalankioje nuokalnėje, kurioje negali važinėti jokia žemės dirbimo technika, todėl ir žemė negali būti įdirbama. „Garšvos tokioje laukinėje gamtoje, ant skardžių, visur tampa karalienių karalienėmis. Dar ir paukščiai jų sėklas išnešioja – pasėja aplinkui. Be to, ir per šaknų sistemą garšvos kasmet nueina platyn. Šaknų, kai pasikapstai, –galybių galybės“, – pasakojo R.Garmienė.

Išplito netvarkomose teritorijose

Ūkininkė, kiek pamena, jau daugybę–gal per 40 metų – „gyvena“ su garšvomis, maždaug nuo 1980-ųjų. Tačiau anksčiau R.Garmienės sodyboje jų būdavo kur kas mažiau. Moteris įsidėmėjo, kad garšvos ypač išplito po to, kai pasibaigė kolūkinė santvarka, nes iki tol jų tiek daug nebūdavo – viena kita išaugdavo.

„Tada buvo visur įdirbti laukai, net menkiausias žemės kraštelis išganytas, nušienautas, nuo ribos iki ribos. Paskui, kai vyko privatizacija, jau daug vietų liko be šeimininko rankos, visokių skardžių, neprižiūrimų pakraščių, tai vieni atsiėmė savo turėtas žemes, kiti – nenorėjo jų imti, keitėsi, kitaip sprendė šį dalyką. Įvairiai buvo. Ir nuo tada garšvos taip paplito, kad ant skardžių –vieni garšvų želdynai. Jie netvarkomi sužydi, o paukščiai sėklas patys ryja ir dar skraidydami jas visur pasėja. O to garšvoms tik ir reikia. Per daug metų ten, kur apleista nedirbama žemė, jos išplito ir dar plečiasi į gretimą aplinką, ypač ten, kur nedirbami laukai.Herbicidais neišsipurkši sodo. Kur galima dirbti žemę, ten išsipurški ir jas panaikini. Bet kur negali to daryti, o tik kastuvu gali šaknis judinti, garšvų niekaip neįveiki“, – nedėkingą situaciją toliau apibūdina R.Garmienė, paprašiusi pagvildenti šią opią problemą.

Garšva lengvai nepasiduoda

Viską išbandę daržininkai, sodininkai, ūkininkai apie kovos su garšvomis priemones dalijasi interneto forumuose. Dažniausiai prabyla moterys, norinčios tvarkingos aplinkos.Viena jų atvirauja, kad įsigijo sodą „su garšvų palikimu“. Bandė kastuvu, šakėmis darbuotis, rankioti šaknis, bet garšva kaip atauga, taip atauga.Kiti jai pataria pasitelkti kantrybę ir rinkti bei rauti, kad neliktų nėšaknelės.

Geriausias būdas jų atsikratyti – neleisti garšvoms auginti žaliosios masės. Tik pasirodo, ir turi šienauti, ir ne kartą. Kai negauna augti, ji ima nykti. Tad vienintelis būdas – nuolat neleisti joms augti. O su šaknimis sunkiau kovoti.

Kita sodietė guodžiasi, kad pasistatė namą tokioje vietoje, kur buvo „nerealus“ garšvynas. Dabar naujakuriai lyg archeologai perkasinėja kiemą, kur „šaknis ant šaknies“. Jau supranta, kad visko neišrinksi... Kai pradės lįsti, jau nebekasinės – purkš. Bet žino, kad gal vieno karto neužteks, nes tai be galo gyvybingi augalai, o vejoje jų neturi likti.

Trečia su garšvomis kovojanti kaimo gyventoja savo daržą, gėlių darželį išsiravėjo, bet dabar garšvos bando iš kaimynų prasibrauti, tai kas savaitę vis apžiūri, ar kur neišlenda. Ten, kur garšvos išauga kampuose, moteris garstyčių sėklų paberia, galvoja, kad garstyčių sėklos išstumia– padeda.

Bet nežino, ar galima garstyčių sėklų į braškių lysves berti, nes ir ten garšvos jau kelia galvas.

Pasak ketvirtos sodininkės, ji sėkmingai kovoja „garšvyną“ paversdama pieva. Garšvos pievoje neauga.Kitos moters uošvienė tose vietose, kur veši garšvos, pasodina bulvių. Kažkur girdėjo, kad padeda. Pačios netikėjo šiuo metodu, bet garšvų sumažėjo gerokai, matyt, padėjo.

Tačiau norinčios greitesnio rezultato bandė užberti saują druskos, pilti acto, o viena daržininkė ant nedidelio garšvų okupuoto žemės lopinėlio užpylė verdančio vandens puodą ir „ramu“ kuriam laikui. Yra išbandžiusių ir kitokį būdą – uždengti piktžoles polietileno plėvele, kartonu, laikraščiais ir palikti bent porai mėnesių.

Daržininkė, kuriai pavyko per ilgą laiką įveikti garšvas, gali duoti patarimų. Jos daržas ir gėlynas vasarą būdavo vien tik garšvynas. Kastuvu kasė ir kantriai rankiojo šaknis, dabar išlenda jau tik pavienės garšvos, pavienes kur kas lengviau išrauti, o kai jų buvo daug, darbavosi mažu „kapliuku“, pureno ir traukė šaknis. Jų buvo tiek daug, išvežė didžiausius maišus. Patyrusi garšvų naikintoja pataria jokiu būdu išrautų garšvų, ypač šaknų, nemesti į kompostinę, o išvežti kuo toliau. Mat net atrodančios sudžiūvusios šaknys palijus atsigauna.

Dar viena moteris labai bijojo herbicidų, tad teptuku patepė glifosatu garšvų galvas ir pradžioje padėjo, bet po kurio laiko suprato, kad procedūrą teks pakartoti.Garšvų šaknis atsikapsčiusi ir jų ilgį išmatavusi daržininkė tikina, kad jos siekia gal net kelis metrus. Jeigu garšvų yra pievoje ar sode, dar nieko, bet kai avietyne, tai šaknis rink nerinkęs, po pusmečio – jokio rezultato, nes jų šaknys susipynusios su aviečių šaknimis.

Tie, kam garšva nėra tik piktžolė, bando skinti jaunus jos lapelius, ūgliukus ir gardinti salotas, virti sriubas ir tikina, kad labai skanu. Esą pavasarį garšva turinti vitaminų ir visokio kitokio gėrio daugiau už ridikus.Bet ne visus šis augalas vilioja, todėl dažniau pavargę naikindami rankiniu būdu, pagalbon pasitelkia chemines priemones. Mažai kam žinoma, kaip tai daryti, kad nepakenktų aplinkui augantiems augalams, ypač jeigu už kelių metrų įrengtas geriamojo vandens šulinys. Tada žmonės sako, kito būdo nėra, tik uždengti juoda polietileno plėvele.

Augti neleidžia reguliarus šienavimas 

Kaip kovoti su garšvomis ir kuo jos skiriasi nuo kitų žolių,VL aiškina Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresnioji augalininkystės specialistė dr.Romutė Mikučionienė.

Kokios garšvos auga Lietuvoje ir kokius dirvožemius mėgsta?

Lietuvoje savaime auga viena rūšis – paprastoji garšva (Aegopodium podagraria L.). Žiūrint plačiąja prasme, garšva yra kaip dirvožemio kokybės rodiklis. Jai patinka derlingi ir nerūgštūs dirvožemiai, kur arti dirvos paviršiaus yra karbonatų. Jeigu ji auga, tai ženklas, kad dirvožemis yra nerūgštus, šarminis ir turintis humuso. Jeigu auga garšva, dirvožemio reakcija pH yra apie 6–6,5. Tokia žemė tinkama daržovėms auginti. Rūgštesniuose dirvožemiuose (pH mažiau nei 5,5) garšvos neauga. 

Kaip plačiai ji gali būti išplitusi?

Garšva plačiai išplitusi plačialapių miškuose, kirtavietėse, parkuose, patvoriuose, pagrioviuose, pamiškėse, pakelėse ir sudaro tankius sąžalynus. Paūksmėje paprastai nežydi. Soduose ir kituose žmogaus ūkinei veiklai skirtuose plotuose garšva užsiveisia su atvežtine žeme, kai žemė vežama iš vietovių pamiškėse, tvarkomų parkų ar kitų vietovių, kuriose buvo tinkamos sąlygos garšvai augti. Garšva turi ilgą šliaužiantį šakniastiebį, kuriuo plinta, ypač kai tas šakniastiebis padauginamas. Stiebas status, briaunotas ir vagotas, išauga iki 0,5–1,5 m aukščio, tuščiaviduris. Lapai dukart, triskart plunksniškai suskaldyti. Žiedai susitelkę į žiedynus (skėčius be skraistės ar skraistelės). Vainiklapiai balti, retai rausvi. Žydi birželį–liepą. Vaisius pailgai kiaušiniškas, iš šonų suplotas.

Kokios yra mechaninės priemonės garšvai įveikti? 

Geriausias būdas jų atsikratyti – neleisti garšvoms auginti žaliosios masės. Tik pasirodo, ir turi šienauti, ir ne kartą. Kai negauna augti, garšvos ima nykti. Tad vienintelis būdas –nuolat neleisti joms augti. O su šaknimis sunkiau kovoti.Tai šakniastiebinės piktžolės. Dauginasi požeminiais stiebais, kurie vadinami šakniastiebiais. Jie turi daugybę pumpurų, iš jų išauga naujos atžalos, ypač kai jie padauginami. Pagrindinė paprastosios garšvos šakniastiebių masė telkiasi 30–60 cm gylyje. Pavienės šių piktžolių šaknys pasiekia 1 m gylį. Garšvą reikia šienauti dažnai, kad neaugintų antžeminės dalies. Pavasarį tinkamai nušienavę sustabdysime antžeminės dalies augimą ir kartu  silpninsime šakniastiebį, kuris, negavęs maisto medžiagų, nyks. Taip pat negalima leisti ir subrandinti sėklų, nes sėklos, esant tinkamoms ir palankioms sąlygoms, sudygsta. Šakniastiebius, ruošiant žemę sėjai, reikia išrinkti ir išmesti.

Gal galėtų pagelbėti cheminės priemonės?

Garšvos nepakenčia rūgščių dirvožemių, kai pH mažiau nei 5,6. Iš cheminių priemonių yra tinkami sisteminiai herbicidai, turintys veikliosios medžiagos MCPA. Tačiau reikėtų prisiminti, kadherbicidus reikėtų naudoti griežtai pagal instrukcijas. Taip darant dirvožemis tikrai neužsiterš. Tačiau jeigu nesilaikai nurodymų, kada purkšti, kokiu tarpsniu purkšti, kiek kartų purkšti, nes būna– vieną kartą nupurškė, po savaitės pamatė, kad efekto nėra, ir vėl purškia, tuomet neišvengiamai terši aplinką, nes kiekvienas chemikalas turi tam tikrą laiką, per kurį jis turi suveikti. Jeigu tai yra ne dirvinis, o kontaktinis herbicidas, jam reikia daugiau laiko–gal net 3 savaičių, kol pasirodys poveikis. Kartą panaudoję herbicidą garšvos plitimą šiek tiek suvaldome, o paskui jau reikia kitų priemonių.

Koks metų laikas tinkamiausias pradėti kovoti su garšvomis?

Garšvai negalima leisti suželti anksti pavasarį. Taigi jau ankstyvą pavasarį, kai pradeda želti garšva, reikia skubėti ją nupjauti. Taip pat reikia užkirsti kelią joms žiemoti, nepalikti sveikų, tvirtų augalų (nušienauti).

Vaistažolininkai teigia, kad garšva –vaistinis augalas, kurį žmonės gali vartoti mityboje, tačiau ūkininkė sako, kad gyvuliai kažkodėl jų neėda...O gal yra gyvulių, kuriems patinka garšvos?

Garšvų lapuose, stiebuose, žieduose gausu eterinių aliejų, steroidų, azoto junginių, vitamino C, flavonoidų, mikroelementų (geležies, vario, mangano, titano ir boro), fermentų ir fitoncidų. Šaknyse yra baltymų, angliavandenių, eterinių aliejų, azoto ir kitų organinių junginių, fenolių ir karboninių rūgščių, kumarinų. Tačiau dėl lapuose ir žieduose esančių eterinių aliejų jų ėdamumas mažas, atbaido visus gyvūnus. Dėl eterinių aliejų garšva turi ne tik stiprų kvapą, bet ir skonį, kuris gyvuliams nelabai tinkamas.

Kaip augalininkystės specialistai kovoja su garšvomis ūkiuose?

Garšva labiau nepageidaujama ūkininkaujantiems nedideliuose plotuose savo reikmėms tenkinti, ypač jeigu jie įsikūrę sodų bendrijose, pamiškėse. Augalininkystės ūkiuose didesnių bėdų nėra, nes herbicidai, naudojami piktžolėms naikinti, parenkami pagal vyraujančių piktžolių rūšis ir yra plataus spektro, veikia kelias piktžolių rūšis. Taip pat ūkininkaujantys pamiškėse, pakelėse, pagrioviuose ūkininkai yra įsipareigoję šienauti pakraščius ir panašiai, todėl garšvos plitimas yra kontroliuojamas.