Tarp Varėnos rajono ūkininko ir šalia įsikūrusios žemės ūkio bendrovės kelią perbėgo „juoda katė“ – ne vieną dešimtmetį nugyvenę vyrai niekaip nesutaria, apkartino ūkininko gyvenimą iš bendrovės grūdų džiovyklos sklindančios dulkės, ar ne. O jei iš tikrųjų taip yra, tai ką jiems daryti, kad nesutarimai baigtųsi, susitikę vienas kitam galėtų kaimyniškai paspausti ranką?

Vasara dulkėse

Javapjūtei įsibėgėjus, pagalbos kreipėsi Varėnos rajono, Jakėnų seniūnijos, Puodžių kaimo gyventojas Juozas Žemaitis. Jis bėdojo gyvenantis greta žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) „Tėviškė“ sandėlių, kuriuose įrengta ir grūdų valykla. Anot Puodžių gyventojo, esą iš jos ant jo sodybos stogų, sodo medžių, išneštų padžiauti skalbinių, kieme stovinčio automobilio ir visur kitur nusėda didelis sluoksnis dulkių, galimai sklindančių iš šios bendrovės grūdų valomosios. Žmogus su ŽŪB vadovu esą jau kalbėjosi apie tai, bet situacija šiemet tik paaštrėjo, nes vis pūtė nepalankios krypties vakarų arba šiaurės vakarų vėjas, dulkes nešdamas į jo sodybos pusę.

Varėnos rajono gyventojas, ilgametis VL skaitytojas J.Žemaitis tikino, jog ši problema esą atsiradusi ne šiemet – sodybos šeimininkai su ja kovoja jau nemažai metų. Vis laukęs permainų J.Žemaitis šią vasarą nutarė kreiptis į žiniasklaidą, tikėdamasis, jog paviešinus problemą bus galima ją išspręsti, nes, pasak J.Žemaičio, gražiuoju susitarti esą neišeina.

„Visaip šnekėdavomės. Sakė, bus ir taip, ir anaip. Bet su kaimyniniu objektu ir toliau bėda. Čia yra žemės ūkio bendrovė „Tėviškė“ ir Ramanauskų ūkis. Jie dulkėmis taip maitina, kad vasarą neįmanoma išeiti pabūti kieme, apneša viską, nes kai vėjas atsisuka nuo jų link mūsų, o gyvename vos 20–30 metrų atstumu nuo tos jų dulkių mašinos, tai tiesiog baisu“, – situaciją apibūdino J.Žemaitis.

Ūkininkas teigė, kad iš ŽŪB „Tėviškė“ grūdų valymo įrenginių į aplinką skleidžiamos dulkės yra matomos net plika akimi, o jų šleifas ypač pasimato vakare. Į aplinką patenkančias dulkes, priklausomai nuo jo krypties ir stiprumo, vėjas gali nešti pakankamai toli.

„Valymo įrenginys turi tik vieną cikloną stambioms valymo atliekoms atskirti, o visa smulki frakcija išpučiama į aplinką. Iki mūsų gyvenamojo namo sklypo yra apie 20–30 metrų. Esant mums nepalankiai vėjo krypčiai, tiesiog neįmanoma būti lauke. Bendrovės vadovas Ramanauskas jokių veiksmų nesiima, nors daug kartų buvo į jį kreiptasi“, – sakė apkartusia kaimynyste nepatenkintas Puodžių kaimo gyventojas.

Žmogus nesupranta, kodėl taip yra. Jis mena, kad toje pat vietoje jie gyveno ir tuomečiais kolūkio laikais. Dabar ŽŪB priklausantis sandėlis statytas panašiu laikotarpiu, kaip ir Žemaičių šeimos sodyba. Juozas sakė, kad visi statiniai stovi maždaug nuo 1966 metų, bet tuomet tokios dulkių skleidimo problemos nebuvo, nors ir tada čia valė, džiovino grūdus. „O dabar grūdų valomoji tokia, kad iš jos dulkės išeina ir pasklinda į visą aplinką“, – aiškino J.Žemaitis.

Tarsi ne jo bėda

J.Žemaitis minėjo esą norėjęs kaimyniškai išspręsti šitą bėdą. Nesinorėjo jokių piktumų, galvojo, gal ŽŪB vadovai supras ir kaimynus. Bet neseniai po bendro pokalbio suprato, kad nepavyks. „Davė suprasti, kad tu kaip nori, taip gyvenk“, – guodėsi sodybos šeimininkas.

Jis pasakojo, kad vasara – būtent tas metas, kai kelis mėnesius trunkanti javapjūtė vėl atnaujina varginančią bėdą. Žmogus sakė, kad sutarties su vėju juk nesudarysi. Tiesa, pernai vyravo rytų vėjas, tad jų sodybą ši problema aplenkė – dulkės buvo pučiamos labiau į kitą pusę, o šiemet jau kitaip – ir vakarų, ir šiaurės vakarų vėjai, tada juos „prausia“ juodai, nieko negali išgelbėti.

„Ta problema yra ne tik mūsų – Žemaičių, o bendra viso kaimo. Net gal ir kitur taip vyksta, tik žmonės niekur nesikreipia. Mes visi žinome, kad Varėnoje stovi kombinuotųjų pašarų gamykla pačiame mieste ir kažkodėl nėra tokios problemos, nors įmonė daug didesnio pajėgumo. Jeigu būtų taip, kaip čia, Puodžių kaime, tai ten mieste žmonės už tai ją greitai „susprogdintų“. Bet, pasirodo, ten dulkių nėra. Tad yra įmanoma išspręsti ir tokią problemą. Manau, kad ir ŽŪB „Tėviškė“ gali išspręsti bėdą, reikia tik noro“, – vylėsi ūkininkas.

Jam apmaudu ir dėl to, kad patys ŽŪB darbuotojai po javapjūtės savo pastatų stogus nuplauna, o kaimynų net neatsiprašo. „Savo bendrovės pastatų stogus darbininkai plovė apie savaitę laiko. Su specialia technika, su aukšto slėgio mašina. Tai reiškia, kad yra priežastis, dėl ko reikėjo plauti. Dulkės labai gerai matyti pavakare. Plaukia didžiausias šleifas, nesvarbu, iš kurios pusės vėjas, jį matome“, – apmaudo neslėpė J.Žemaitis.

Jo nuomone, jeigu ši grūdų valykla būtų vidury laukų, toli nuo namų, tai mat ją bala, bet kai ji už 20 metrų, ir tris mėnesius maitina dulkėmis, tai nė vienam nepatiktų. Kiekvienas nekentėtų. „ŽŪB vadovo prašiau pasižiūrėti, kas darosi aplinkui. Labai nenoromis atėjo, paklausė manęs, ką aš patarčiau? Sakau – čia ne mano problema. Aš jau daug metų patarinėjau, jog reikia užsandarinti objektą, kad į aplinką neišeitų dulkės, ir visa problema būtų išspręsta. Bet jis nenori to daryti. Šitą problemą minėjau ir jo žmonai, ir sandėlininkei daug kartų priminiau“, – bėdojo J.Žemaitis.

Sandėlis – ne pašiūrė

VL pakalbintas ŽŪB „Tėviškė“ vadovas Vytautas Ramanauskas konfliktinę situaciją apibūdino kiek kitaip ir su kaimyninės sodybos savininko metamais įtarimais nesutinka. Vadovo teigimu, ir Žemaičių sodyba, ir ŽŪB sandėlis pastatyti ne vogčiomis, o pagal suderintus projektus. Be to, šis sandėlis rekonstruotas, ne pašiūrė, jį paaukštino, pakeitė stogą, įrengė naujus privažiavimus. Valymo mašina sertifikuota, pirkta su gamykliniu dulkių nuvedimu. Tuo tarpu iki tol jame veikė kur kas paprastesnės technologijos – tada būdavo dulkių, džiovyklą kūrendavo ir mazutu, ir dyzelinu, bet esą viskas buvo „normalu“.

„Kaip bebūtų keista, bet, pavyzdžiui, bulvės auga žemėje, nukasus būna žemėtos, būna ir dulkių. Grūdai auga virš žemės, bet ir kiek juos kartų judinsi, kilnosi, vis tiek jie savyje turi dulkių porciją, kurią ir paskleidžia. Tai mes tą suprantame ir valymo metu kažkiek dulkių išsiskiria. Tačiau mes jas nusiurbiame. Yra ciklonas, įrengta sienelė. Iš valomosios vamzdžiu ateina lukštai ir tai, kas atskirta nuo grūdo, jie patenka į cikloną, o iš jo, praradę judėjimo pagreitį, išbyra į priekabą, kuri stovi po stogu. Dar aplinkui įrengėme dulkes sulaikančias skardines sienas, kad būtų kuo mažiau pustymo, nes vis tiek gali pakilti vėjelis. Tai aš nežinau, ką dar galima padaryti?“ – aiškino ŽŪB „Tėviškė“ pirmininkas, patikslindamas, kad dulkių nusiurbimo ir nuleidimo įrangai padaryta pastogė-užuovėja.

Pasak V.Ramanausko, kaimynas toje vietoje, kur ribojasi jo ir ŽŪB sklypai, galėtų užsisodinti medžių, kurie sulaikytų dulkes. „Nežinau, ar pirmiau buvo pastatytas sandėlis, ar Žemaičių sodyba. Kai atėjau dirbti prieš 40 metų, jau buvo ir tas sandėlis, ir ta sodyba. Nežinau, kas pasikeitė į blogą pusę per 40 metų. Ar daugiau mašinų keliu važiuoja ir sukelia dulkių, ar mūsų sandėlis? Manau, čia galima diskutuoti iki nukritimo, bet jam viskas trukdo“, – pasakojo V.Ramanauskas, neneigdamas, kad kaime yra daugiau dulkių sukėlimo būdų, ne tik grūdų valomoji. Esą pats su sandėlininke rugpjūčio 16 dieną matė, kaip pralėkė 16-os ratų varomas miškavežis, sukėlęs dulkių kamuolius ties Žemaičių sodyba.

Norėsi mušti – lazdą rasi

VL pasiteiravus, ar yra bendraujama su netoliese gyvenančiais žmonėmis, ar yra atsižvelgiama į jų išsakomas pastabas, ŽŪB „Tėviškė“ vadovas neslėpė, kad buvo bendraujama, bet pastaruoju metu bendrauti tapo sudėtinga, tačiau jie nėra susipykę.

„O tai kaip bendrauti? Jis prieš gerą savaitę atlėkė vakare. Buvo intensyvios darbo dienos pabaiga, užsukau į sandėlį, o jis man kažką aiškina. Tai kiek aš galiu diskutuoti, nors diskusijoms net nematau pagrindo. Tai kaip man dabar – sugriaut viską, kad jam nepatinka kaimynystė, ar ką man padaryti?“ – retoriškai klausė V.Ramanauskas.

Jis aiškino, kad sandėlis kaip tik yra rekonstruotas, patobulintas, kad būtų švariau, tyliau, ir senosios džiovyklos ten dabar nėra. Tiesa, yra gamyklinė džiovykla, bet kilnojamo tipo. Ji ten stovi, būna kūrenama dyzelinu, bet ją kuria labai retai, nes nenori, kad džiovinimas trauktų pinigus iš kišenės. Džiovyklą rudenį užkuria nebent kokiai savaitei, kai reikia padžiovinti grikius. Bet ji stovi už pastato, visai į kitą pusę nei Žemaičių sodyba.

„Nežinau, kaip jį apsaugoti. Bet jeigu ir dulka, tai yra laisvos teritorijos, kurioje būtų galima pasodinti eglučių ar kitokių medžių. Jie ne tik žymėtų sklypų ribą, bet ir vėją, dulkes užstotų. Bet tokių pasiūlymų jis negirdi“, – tikino bendrovės vadovas.

Jis tvirtino neišmanąs, ką daugiau galėtų patobulinti – net jei bus sumontuoti trys ciklonai, vis tiek, kaip dabar, pirmame ciklone besisukdamas lukštas ar sausa varputė nukris į priekabą. Juolab kad ir per javapjūtę, kai kombainas važiuoja kuldamas, atrodo, jog ten ne kombainas, o kažkokia smėlio mašina – tiek dulkių kartu su juo eina.

„Tai tada iš viso negalime nieko dirbti, nei kombainais, nei valomąja. Jei orai leis, šią savaitę nupjausime paskutinius rugius ir tada beliks grikiai rugsėjo mėnesį, vėl kokią vieną–dvi savaites dirbsime. Priklauso nuo oro. Sako, kai norėsi mušt, tai lazdą visą laiką rasi. Ta lazda dabar yra mūsų sandėlis. Bet ką aš galiu padaryt? Negi jį kažkur iškelti, o jei taip – tai kur? Juk visur atsiras tokių, kuriems bus negerai“, – VL kalbėjo ŽŪB „Tėviškė“ pirmininkas.

Gyvename kaime

Dainius Junevičius, Varėnos rajono Jakėnų seniūnijos seniūnas

Nusiskundimų dėl iš ŽŪB sandėlių kylančių dulkių iki šiol nebuvo. Šis sandėlis yra truputį žemiau ir atokiau nuo Žemaičių sodybos, bet gal papuolė per patį darbymetį, kai buvo vėjas ir dulkių kažkiek užnešė. Bet gyvename kaime... Kai kombainai kulia laukuose, tai tiesiog kyla dulkių stulpai. Kai šieną presuoja, veža – irgi dulka. Jei pradėsime šitaip reaguoti į kiekvieną darbą, tai žemdirbiai laukuose negalės dirbti. Ypač Dzūkijoje, kur žemės lengvesnės.

Be to, tik pagrindiniai keliai kaimuose ir gyvenvietėse asfaltuoti, o visur kitur – žvyrkeliai, kurie vasarą labai dulka. Aš pats gyvenu kaime. Tarp kitko, mano gatvė irgi yra neasfaltuota. Esu apsisodinęs liepomis, dekoratyviniais krūmais nuo kelio, kad mažiau dulkėtų. Kažkiek sulaiko tas dulkes. Manau, kad jau nei rudens lietaus nereikės laukti, nes šią savaitę pas mus labai stipriai lijo, tai tikrai dabar dulkių neliko, oras grynas. Man atrodo, žmonėms reikia būti šiek tiek tolerantiškesniems. Žinoma, jeigu žmogus alergiškas, nors tos dulkės be chemijos, tokiam žmogui kenkia.

Buitinės dulkės

Tokių dulkių gali kilti dirbant su šiomis medžiagomis: miltais ar grūdais, pikiu, tabaku, cukrumi, popieriumi, džiovintais maisto produktais, cementu, pjuvenomis, kavos pupelėmis ir arbata, suodžiais (pvz., kopijuoklio ar spausdintuvo dažais). Tokios dulkės paprastai tik dirgina, tačiau koncentruotos gali kelti pavojų sveikatai.