Šią savaitę Lietuvos ūkininkai rinkosi į protesto maršą traktoriais į Vilnių, taip bandydami atkreipti šalies valdžios dėmesį į jau ne vienus metus juos kamuojančias problemas, kurių kažkodėl spręsti nesiimama net ir po sausio pradžioje žemdirbių surengtos laužų akcijos. Nors iš valdžios atstovų protestuotojai išgirdo, jog reikalai bus sprendžiami, ūkininkai tikina, kad pažadų jau gana – reikia realių sprendimų, kad šalies žemės ūkis nežlugtų.

Vietoj gerovės – šabakštynai?

 Marijampolės savivaldybės ūkininko Mindaugo Milerio teigimu, suvalkiečiams jau turbūt abiejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek šiandien žemės ūkį kamuoja visokių problemų, skaudulių, pradedant pienu ir baigiant paskutiniais akibrokštais, kai augalininkystės ūkiai kenčia dėl grūdų antplūdžio iš Lietuvai ir visai ES nedraugiškos šalies – Rusijos. Be to, niekas negali garantuoti, kad dalis tų grūdų nėra vogti Ukrainoje.

Pasak M.Milerio, su sunkumais susidūrė ir jo augalininkystės ūkis. Praėjusių metų rudenį jį pribloškė mokėtino žemės mokesčio dydis – sumokėti reikėjo 2,5 karto daugiau nei ankstesniais metais. Nerimą kelia ir tai, kad vis po truputį didinami ir akcizai degalams, auga išlaidos trąšoms, kitoms būtinoms ūkinėms reikmėms. Tad tvinksta didžiulis skaudulys – grūdų užauginimo kaštai išaugo, o grūdų supirkimo kainos krito, ir šio proceso pabaigos dar net nematyti.

„Visur visko sąnaudos didėja, o pajamos iš to, ką užauginame, mažėja. Kai metų pabaigoje suvedi „visus galus“, matai, kad veiklos balansas arba lygus nuliui, arba minusinis. Bet taip dirbti ilgai negali“, – apgailestaudamas kalbėjo magistro laipsnį įgijęs vienas pažangiausių Marijampolės krašto ūkininkų.

Šalies valdžios sprendimą apriboti lengvatinio dyzelino naudojimą, paliekant teisę jį naudoti tik traktoriuose ir kombainuose, M.Mileris kritikuoja – vadina nepamatuota nesąmone, ypač tuose ūkiuose, kurie užsiima gyvulininkyste. Jo teigimu, jeigu ūkininkas veža gyvuliams vandenį arba į visureigį susikrovęs melžimo aparatus važiuoja į laukus melžti karvių, tai jau nesiskaito žemės ūkio veikla. „Čia jau prasilenkiama su logika. Juk tai yra to paties produkto – pieno – gamyba“, – stebėjosi jis, atkreipęs dėmesį, jog dėl tokių sprendimų šalį apėmusi pieno krizė tik gilėja.

„Kai pernai pavasarį kartu su ūkininkais protestavome prie Seimo, tarp susirinkusiųjų buvo tokių pieno ūkių savininkų, kurie už parduoto pieno kilogramą gaudavo tik 8–9 centus. Kaina buvo neadekvati, vargu ar ją padidinus net ir žadėtais 50 proc. galima ką nors išspręsti – toks padidėjimas visiškai neatspindi šių dienų realijų“, – kalbėjo Suvalkijos krašto ūkininkas.

Jo teigimu, kiekvienam ūkiui skaudžiai smogs ir prasiplėsiančios apsaugos zonos ties grioviais, upeliais, nes beveik kiekviename ūkyje yra melioracijos griovių, kurie kerta dirbamos žemės plotus. M.Milerio aiškinimu, jau ir taip ūkininkai buvo nuo griovių palikę apsaugos juostas, privažiavimus iki jų, pačios apsaugos juostos būdavo laiku prižiūrėtos, nušienautos.

„Dabar dėl gamtos gerovės jų nebus galima šienauti iki liepos 15 dienos. Bet juk žolės tik prie griovio neaugs. Yra gretimuose kaimuose pavyzdžių, kai iš apleistų žemių piktžolių sėklos sklinda po gretimus laukus. Tad nenupjovus žolės iki sėklų brendimo, vėjas ir paukščiai jas išnešios toli į dirbamus laukus. Teks naudoti daugiau cheminių preparatų piktžolių naikinimui – ir vėl ūkininkams papildomos išlaidos. Augs derliaus išauginimo sąnaudos. Ne visi galės sau tai leisti, tai negi vėl šabakštynus auginsime?“ – nusivylimo vis naujai keliamais reikalavimais neslėpė ūkininkas.

Iš ūkio neišgyvena

Mockų kaimo (Sangrūdos sen.) ūkininkai Sonata ir Edmas Rūtelioniai yra įkūrę du atskirus ūkius: Sonata plėtoja modernų pieno ūkį, o jos vyras Edmas – augalininkystės. Jie dar augina mėsinius galvijus. Užsiima daug ir viskuo, bet vien iš ūkio daugiavaikė šeima neišgyventų.

„Palaikau protestuojančius savo krašto ūkininkus, bet kuo aš, moteris, per daug galiu padėti“, – VL kalbėjo daugiavaikė mama ir ūkininkė S.Rūtelionienė, kuriai žiemą kasdien tenka ir visi ūkiški darbai, ir rūpestis vaikais, nes šeimos galva – jos vyras ir vaikų tėtis, šaltuoju metų laiku triūsia užsienyje, kad šeimai uždirbtų pinigų pragyvenimui. Savame ūkyje dirba tik per darbymetį. Kitaip jie neišgyventų – tokia dabar realybė. Sonata sutinka, kad neturėtų taip būti, bet yra taip, kaip yra.

Vienas iš protestuojančių šalies ūkininkų reikalavimų – nesprendžiama pieno krizė. Rūtelioniai pienininkystės krypties neatsisakė, bet nežino, ar ilgai tvers. „Nors man labai patinka rūpintis gyvuliais, jau ir aš pradedu nebetikėti ateitimi – palaipsniui išbrokuoju karves, bandos jau nebedidinu ir taip pamažu pieno ūkis sunyks“, – prasitarė ūkininkė.

Sausio mėnesį Rūtelionių fermoje buvo per 30 karvių – belikę mažiau negu pusė anksčiau turėto kiekio. Pieno krizė stipriai sudavė daugiavaikės šeimos ūkiui. „Daugiau kaip 20 metų kasdien viena be pagalbininkų melžiau karves, bet dabar pasidarė jau per sunku. Vyras mane bara, kad niekaip negaliu atsisakyti karvių. Ar būdavo palankesnė pieno supirkimo kaina, ar nepalankesnė, vis atsilaikydavau. Dabar – jau viskas“, – pripažino ištverminga ūkininkė.

S.Rūtelionienė susitaikė su mintimi, kad neliks pieno ūkio ir pamažu eina link to, kad karvių per šiuos metus fermoje nebeliktų. „Manau, kad gal net ir savo šeimos poreikiams neverta bus pasilikti karvę. Ar pas daug karvių eisi, ar pas mažai – vis tiek būsi pririštas prie jų“, – svarstė Sonata.

Rūtelioniai dar augina ir mišrūnų mėsinių galvijų bandą – juos pasiliks. Šiuo metu jų ūkyje kartu su pieninėmis karvėmis yra iš viso apie 160 galvijų. Sonatai gyvuliai patinka nuo vaikystės. Kai ištekėjo, jai mama kraičio skyrė tris karvutes, nuo to viskas ir prasidėjo.

Nors laisvo laiko Rūtelioniai beveik neturi, trumpų susitikimų metu, kai vyras grįžta pailsėti po darbo užsienyje, pasvarsto naujus reikalavimus ūkiui. Sako, kad nepritaria lengvatinių degalų ribojimui, nes jiems bet kurią dieną reikia važiuoti pirkti gyvuliams pašarų priedų, vaistų, o vasarą sugedus technikai – detalių. Jų pastebėjimu, nemažai ūkininkų turguose parduoda savo ūkių produkciją: daržoves, grūdus, kitas užaugintas gėrybes. Jiems iš karto pasijaus padidėjusios išlaidos degalams, jei negalės naudoti žaliojo dyzelino.

„Labai toli į priekį apie ūkio ateitį negalvoju. Reikalavimai, sąlygos taip greitai keičiasi, kad nespėjame planuoti“, – kalbėjo S.Rūtelionienė, jau mažai turinti vilties, kad šalies ūkininkams pavyks išsikovoti esminių pasikeitimų pieno sektoriui.

Daugiau žalos nei naudos

Pasak Alytaus rajono Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) „Dzūkijos ūkininkas“ pirmininko Mariaus Gudaičio, didžiausi sunkumai ūkininkus užgriuvo, kai nuo pernai buvo pradėti įgyvendinti nauji žalinimo programos reikalavimai. Vien jų išsiaiškinimas ir perpratimas atima labai daug laiko, be to, reikalauja papildomų investicijų. Ūkininkas tampa labai priklausomas nuo Nacionalinės mokėjimo agentūros, kuri itin padažnino patikras ūkiuose.

„Ūkininkas dabar priverstas sėti ir savo ūkį kurti ne taip, kaip jis nori, o taip, kaip nori politikai. Ūkininkaujant nebelieka jokios laisvės, saviraiškos. Juk sėti reikia tai, ko reikia rinkai, o ne to, ko niekam nereikia, ką politikai sugalvoja. Dabar yra taip, kad dalį kultūrų ūkininkas sėja vien tam, kad įgyvendintų politikų ambicijas“, – Dzūkijos ūkininkų nuotaikas išdavė jų atstovas.

Anot jo, tarp tokių kultūrų yra avižos. Padidėjo ir grikių plotai – jų derlius ne pas visus vienodai užauga. Be to, paaiškėjo, kad rinkai nereikia tiek daug grikių, kiek ūkininkai jų augino vykdydami žalinimo reikalavimus. Atsirado tarpinių pasėlių, kurių šiame krašte ūkininkai anksčiau nesėdavo –garstyčios, įvairių veislių ridikai.

„Labai didelė problema – suspėti viską padaryti laiku. Auginant tarpinius augalus, rudenį susivėlina sėja, o dėl to ateinančiais metais nukenčia pagrindinės kultūros derlius ir jo kiekis“, – aiškino M.Gudaitis, pridūręs, kad dažnai tokių reikalavimų pildymas ūkininkams duoda daugiau žalos negu naudos.

Jam ūkininkai skundėsi, kad niekaip neišsitenka politikų reikalavimuose nustatytuose terminų rėmuose, o kaip jų ūkiuose laikomasi yra aktyviai tikrinama. Todėl terminų, nori to ar nenori, turi laikytis. Ir niekam visai nesvarbu, kad dėl to ūkininkas praranda dalį derliaus.

„Gal reikalavimus nustatę valdininkai ir politikai turėjo per mažai patirties ar dar kas nors ne taip buvo jų galvose, bet dėl jų sprendimų atsirado labai daug problemų. Prikurta daug žurnalų elektroninėje erdvėje, kuriuos ūkininkui privalu laiku užpildyti. Jaunimui viskas gal ir paprasta, bet didžioji dalis ūkininkų yra brandesnio amžiaus ir jiems elektroniniai žurnalai – rimta problema. Žurnalų pildymas yra griežtai prižiūrimas. Jei patikrų metu nebūna užpildytas žurnalas elektroninėje erdvėje pagal specialią sistemą, pritaikomos sankcijos ir mažinamos išmokos. Kitą kartą paaiškėja, kad ūkininkas net nežino, kaip tai reikia daryti – jo to niekas nemoko“, – apie nuo pernai atsiradusias kliūtis ūkininkams pasakojo M.Gudaitis.

LŪS „Dzūkijos ūkininkas“ pirmininko nuomone, pirmieji metai su didžiulėmis naujovėmis ir pakeitimais jau duoda ir savo rezultatus. Jo įsitikinimu, ne viskas logiška, kas yra ant popieriaus parašyta, tai dažniausiai labai sunku įgyvendinti realybėje – teorija ir praktika labai skiriasi.

„Gal vienam kuriam Lietuvos regionui taisyklės ir naujovės labai tinkamos, o kitam regionui gali būti, kad jos netinka visiškai. Reikėtų atsižvelgti į žemių derlingumą, reljefą. Visai Lietuvai vienodų taisyklių, manau, niekaip negali būti“, – kalbėjo M.Gudaitis, neabejodamas, kad į tai, kas ūkininkams sunkina ūkininkavimą, privalėtų atsižvelgti, nes nuo to kenčia ne vien ūkininkai, bet ir prekybininkai, nes kai blogai ūkininkams, jie neperka technikos, kitų ūkiškų prekių, mažėja investicijos į trąšas, chemikalus.

Pasigenda tvarkos

Dabravolės kaimo (Gižų sen., Vilkaviškio r.) ūkininkas Algis Dirmeikis savo ekologiniame ūkyje augina ankštinius ir varpinius javus. „Žmogus turi savo nuosavybę – žemę, bet dabar, politikų valia, negali naudoti jos taip, kaip nori“, – pripažino ūkio šeimininkas.

Jis minėjo, kad jo sūnaus ūkyje reikia atstatyti 8 ha pievų, o iš viso sūnaus ūkyje yra apie 100 ha žemės. „Sakyčiau, tie 8 ha palyginus yra nemažai, gal net daug, nes dar prie kanalų, melioracijos griovių reikia palikti 3–5 metrų pločio apsaugines juostas dirbamos žemės sąskaita. Tad vienur sumažėja dirbamos žemės, kitur susidaro nemenki kiekiai žemės, kuri nenaudojama“, – kalbėjo Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Anot jo, su žemės ūkiu yra susieta labai daug sričių, kurios neša valstybei pelną mokesčių pavidalu, bet valdžia apie tai vargu ar galvoja.

„Seniai reikėjo tikėtis, kad ūkininkai vienysis, iškels reikalavimus, nes šiame sektoriuje jau kurį laiką vyksta sunkiai suvokiami procesai, kuriuos sąlygoja nesąmoningi politikų sprendimai. Ūkininkas laikė gyvulius, juos išpardavė, nes toliau auginti buvo neekonomiška, o dabar turi atstatyti pievas, kurių niekam nereikia. Bet kur tą šieną dėti – kam jis reikalingas, kai nėra gyvulių? Tai kodėl valdžios vyrai nepersėda į senus golfukus arba patys nedirba tų darbų, iš kurių nėra pelno? O kodėl ūkininkas turi taip elgtis, jis – kvailesnis?“ – retoriškai klausė A.Dirmeikis.

INFOBOX

Marijampolės krašto ūkininkų reikalavimai

1.      Išspręsti biurokratų sukurtą daugiamečių pievų problemą.

2.      Sustabdyti apsauginių juostų ir zonų plėtrą bei vienašališką žemės paskirties keitimą be savininko sutikimo.

3.      Sustabdyti rusiškų grūdų importą į Lietuvą.

4.      Ryžtingai ir amžiams išspręsti pieno krizę Lietuvoje.

5.      Grąžinti iki šiol galiojusias žymėto kuro naudojimo taisykles.

6.      Sumažinti naftos dujų akcizą iki kaimyninių šalių lygio.

....ir taip toliau... iki 100 galima vardinti.

Pastovėkim už savo teises! Savo žemę! Savo vaikų ateitį!