Pastaraisiais mėnesiais smulkiausi pieno ūkiai jaučiasi atsidūrę ant bedugnės krašto. Kol Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), Vyriausybė ieško sprendimų, ūkininkai nemigo naktimis, patys ieško išeities, kur pasukti esant sudėtingoje kryžkelėje, kol dar labiau nenukentėjo finansiškai. Ne vienos seniūnijos seniūnai pastebi, kad pavasariop kaimuose nuo įvairių išgyvenimų, užklupusių negandų labai pablogėjo žmonių sveikata. 

Ūkis brenda į skurdą

Neišmanydami, kur kreiptis, smulkių pieno ūkelių šeimininkai savo rūpesčiais pasidalina su tais, kurie juos išklauso. Aukštaitijos ūkininkė Marija M. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), sulaukusi pinigų už per vasario antrąjį dešimtadienį parduotą pieną, apstulbo, kad iš viso jai tepaskaičiuoti vos 35 eurai. Iš šios sumos bankas atskaitė 10 eurų, nes ūkininkė grąžina paskolą. Tad pieno tiekėjai „į rankas“ liko 25 eurai. Už kilogramą pieno ūkininkei išmokėjo vos po 15 centų. Moters ūkininkavimo istorijoje to dar nebuvę. 

Ūkininkė iš Aukštaitijos VL žurnalistei pasakojo, kad savo ūkyje dabar melžia 6 karves. Karvių banda kontroliuojama, o jos svajonė buvo padidinti ją iki 11 karvių. Tačiau ūkis valdo tik 8 ha žemės, todėl pašarus karvėms ir prieaugliui (iš viso tvarte 11 gyvulių) nusiperka. „Man niekaip neišeina pačiai pasiruošti pašarų žiemai, nes nieko neturiu – net traktoriaus, todėl reikėtų viską samdytis. Pasiskaičiavau, kad aš tą patį sumoku žmogui už jau paruoštą šieną ir tą patį sumoku už pjovimą samdydama pjovėją. Todėl nusiperku, man taip pigiau. Nesilyginu prie didžiųjų“, – aiškino smulki ūkininkė.

 Neseniai gavusi vos 25 eurus, Marija M. parduotuvėje nusipirko tik tris batonus, nes privalo taupyti. Ji apgailestavo, kad jau guli neapmokėtos sąskaitos už elektrą, atliekų išvežimą, nes nėra iš ko sumokėti.

Neištemps iki ganiavos 

Ūkininkė neturi vairuotojo pažymėjimo ir automobilio, tad į turgų vežti pieną ar iš jo pagamintą varškę, sūrius neturi galimybių, neturi ir specialių talpų, nes kibiruose pieno nenuveši. Be to, anot jos, dabar pieno pilnas Panevėžys, pilni Šiauliai. „Šiuo metu nuvežusi už pieną nieko negausiu, tik vargsiu“, – sakė ji, nematydama išeities ir savo ūkio ateities.

Tuo tarpu primilžiai Marijos M. ūkyje stabilūs. Tiesa, jeigu pasilieka pieno sau, nes pati susimuša sviesto, pasidaro varškės, tuomet pardavimui lieka mažiau. Jos skaičiavimu, kas dvi dienas iš ūkelio ji parduoda nuo 94 iki 131 kg pieno.

Šešias karvutes melžianti ir dar prieauglio užauginanti ūkininkė VL teigė, kad pragyvenimui pagrindiniai pinigai visada buvo iš ūkio. Kai supirkimo kainos buvo palankios, dar išgyvendavo. Nors susitaupyti nelikdavo, bet skolas padengdavo, susimokėdavo už paslaugas, komunalinius mokesčius ir dar likdavo maistui. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė.

Smulkieji pieno gamintojai ima paskolas, nes be jų neišsiverčia. Vienas paskolas atiduoda, tada kitas vėl pasiima. Paskolas atiduoda iš tų pačių pinigų už parduotą pieną. Daug metų šitaip yra – paskolos reikia tai šienui pirkti, tai – malkoms, tai kitiems būtiniems poreikiams.

„Nevaliosiu toliau išgyventi. Jau vargu ar į ganyklą išginsiu gyvulius, kai tokios pieno supirkimo kainos“, – svarstė ji, lygindama savo atvejį su stambesniais, 80–100 karvių turinčiais ūkiais, kuriems irgi blogai, bet visiškas krachas ištikti gali pačius smulkiausius. 

Pečius slegia paskolos

Aukštaitijos regiono ūkininkė, kiek gali, prisideda prie visos šalies ūkininkų streiko. Anot Marijos M., ji kovoja kartu su kitais už tai, kad smulkiausiems pieno ūkeliams nors trupinėlių paliktų nuo to vaišių stalo. „Mes neprašome po 1 eurą ar po 0,90 euro už kilogramą pieno, mes tik prašome normalios kainos“, – teigė pavargusi nuo įtempto darbo ir sumenkusių pajamų moteris.

Ūkininkės nuomone, pieno supirkimo kainos dabar turėtų būti tokios, kaip prieš „nukritimą“ – ne mažiau 0,53 euro. Jos teigimu, tada buvo dar neblogai, bet yra buvę įvairiai – kainos svyravo nuo 0,89 euro/kg, kai buvo bene aukščiausia kaina, ir iki 0,15 euro/kg, kai ištiko nuosmukis. „Nors po 0,45 euro/kg duotų, jau man būtų gerai. Karves dar ir pašerti reikia. Galiu žemės ūkio ministrui šakes įteikti, tegul ateina, mėšlą pameta ir sužinos, kiek kainuoja gyvulio pašėrimas“, – piktinosi situacija aukštaitė.  

Ji pasakojo, kad yra atsidūrusi katastrofiškoje padėtyje, todėl ne vien ji, bet ir kiti smulkieji pieno gamintojai ima paskolas, nes be jų neišsiverčia. Vienas paskolas atiduoda, tada kitas vėl pasiima. Paskolas atiduoda iš tų pačių pinigų už parduotą pieną. Kitaip, be paskolų, neišgyvena. Daug metų šitaip yra – paskolos reikia tai šienui pirkti, tai – malkoms, tai kitiems būtiniems poreikiams. „Kitaip mes nepragyvename. Didžiulė bėda, bet ką darysi“, – aiškino smulkaus pieno ūkio šeimininkė.

Užaugo prie gyvulių

Ūkininkė turi karčios patirties, kai buvo naikinami kiaulių ūkiai. Anksčiau, kaip pati pasakojo, ne tik karves laikė, veršius, bet tvarte kriuksėdavo ir bent 3–4 motininės kiaulės. Kai prieš keletą metų jai teko su jomis atsisveikinti, iki šiol dar likusi nuoskauda. O dabar jau siekiama išnaikinti ir karves. „Aš gimiau prie karvių. Užaugau prie jų. Ir nenoriu jų atsisakyti. Nenoriu pigiai jas parduoti lenkų ūkininkams. Bet ir nežinau, kaip man toliau gyventi. Tiesiog naktimis miegoti negaliu – vis svarstau, galvoju, kaip rasti išeitį, iš kur, ką paimti“, – VL atvirai guodėsi ūkininkė iš Aukštaitijos.

Ji supranta, kad melžimo robotų nepasistatys. Marija M. sako, nors leistų iš savo sunkaus darbo gyvent ir pragyventi tam, kuris į seniūniją neina prašyti socialinės paramos. „Jeigu žmogus sąžiningai dirba, neina maldauti paramos, šluoti gatvių ar kuistis konteineriuose, tarsi specialiai daroma, kad ir jis atsidurtų su ištiesta ranka prie bažnyčios“, – stebėjosi ūkininkė. Ji įsitikinusi, kad kurie išliks per šią pieno krizę, tiems po jos bus „aukso amžius“. Bet ją reikia išgyventi.

„Samdomo darbo dirbti negaliu, esu ne kokios sveikatos. Ūkyje prie namų visus darbus palengva pasidarau. Jeigu paskauda, vaistų išgeriu, paguliu ir vėl toliau einu. Kai darbas namuose, man nereikia niekur skubėti. Iki šiol turėjau tarsi šiokį tokį savo versliuką, dirbau ir žinojau, kad uždirbu ir gausiu už tai pinigų. Man niekam nereikia nugaros lenkti. Svarbiausia, kad mokėtų ne ašaras. Anksčiau užtekdavo ir paskoloms atiduoti, užtekdavo šienui, malkoms žiemai nusipirkti, bet paskutiniu metu jau niekam nebeliko. Kviečiu atvažiuoti ministerijos darbuotojus, pasižiūrėti, kaip gyvenu ir kaip mano gyvuliukai gyvena“, – viltimi gyventi šiltuose namuose ir dirbti savo ūkelyje bei iš jo pragyventi pasidalijo 50 metų ūkininkė.

Mėnuo nežinomybės

Nors pas šalies prezidentą ir įvyko mūsų atstovų, žemės ūkio ministro, Seimo Kaimo reikalų komiteto ir perdirbėjų, prekybininkų atstovų susitikimas, tačiau jame nieko konkretaus neišgirdome. Jokio apčiuopiamo plano, pagal kurį darome tą ir tą, kokias priemones išbristi iš krizės ministerija numačiusi, nebuvo pateikta. Kai kiekviena diena pieno ūkiams yra nuostolinga, ūkininkai ir klausia – kas bus, kokie sprendimai, bet jų, kiek žemdirbių atstovai visur besibelstų, nėra. Jeigu ministras nesiūlo, teks žemdirbiams eiti pas premjerę klausti, teikti siūlymus, teirautis, kas bus daroma. 

Šiuo metu situacija pieno ūkiuose labai individuali. Statistiškai karvių mažėjimas „baisiausias“ ir didžiausias būna rudenį. Jeigu ūkininkas dar planavo laikyti gyvulių, tai praėjusią vasarą jis pasigamino pašarų iki šio pavasario. Jei jis šiandien parduos karves, vis tiek dar turės pašarų. Mažesniems ūkiams, prasidėjus ganiavos sezonui, kuomet jau yra žolės, paprasčiau. Vasarą jau neruošia pašarų ir, pasibaigus ganiavai, karves parduoda. Tad mažų ūkių likimas dažniausiai sprendžiamas rudenį. Jie pasiskaičiuoja ir žino, kiek laiko galės išlaikyti karves.

Manau, svarbus ir dar vienas aspektas – tiesioginių išmokų susietoji parama už karves. Jeigu karves išlaikai ūkyje nuo balandžio 1 iki birželio 30 dienos, tada atitinkamai pagal karvių skaičių gali gauti nuo 170 iki 200 eurų išmoką už karvę. Tai motyvuoja karves palaikyti iki liepos 1 dienos. Čia tokia tiek finansinė, tiek ekonominė tendencija – vis tiek pašarai paruošti, o pašarus išmest neapsimoka. Tad nemaža dalis ūkininkų tiesiog iš inercijos temps iki rudens.

Manyčiau, kad mažiems ūkiams, kurie nėra investavę, savotiškai gal kiek lengviau šitoje situacijoje. Atrodo, skamba žiauriai, bet iš tikrųjų yra taip – jei ūkis investuoja, dažniausiai investuoja paramos lėšas ir skolintas iš banko, o dabar palūkanos padvigubėjo, nes padidėjo EURIBOR. Tad sunkiausia padėtis yra tiems ūkiams, kurie investavę. Didesni ūkiai pasiėmę kreditų, pernai brangiai pasigamino pašarų, nes pavasarį gan brangūs buvo energetiniai ištekliai, trąšos.