Ūkininkauti galima ir užpelkėjusiose vietovėse, kur kviečių, rapsų ar cukrinių runkelių nepasėsi. Tuo įsitikino Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje bei jo prieigose ūkininkaujantys Marijampolės savivaldybės bei Alytaus rajono ūkininkai. Prieš daugiau nei dešimtmetį eksperimento tvarka norintiems ūkininkauti tvariai buvo išdalinamos mėsinių galvijų bandos su sąlyga, kad po penkerių metų tokio pat dydžio ir amžiaus bandą jis atiduos kitam ūkininkaujančiajam rezervato teritorijoje ar jo prieigose. Tiek ūkininkai, tiek ir gamtosaugininkai pripažįsta – eksperimentas pasiteisino.

Išaugina eksportui

Ąžuolinių kaimo (Alytaus r.) ūkininkas Juozas Miškinis mėsinių galvijų bandą, kurioje šiuo metu kartu su jaunikliais arti 100 galvijų, šiltuoju metų laikotarpiu gano Kiaulyčios botaniniame draustinyje, greta Žuvinto ežero. Aplinkiniai žino, kad tokia galvijų banda – beveik 8 metų nuoseklaus darbo rezultatai.

Su mėsiniais galvijais dzūkas užsiima nuo 2015 metų, kai į jo ūkį per Žuvinto bičiulių klubą atkeliavo 15 herefordų veislės mėsinių telyčių ir vienas bulius. Tuomet ūkininkas įsipareigojo juos prižiūrėti penkerius metus ir per tą laiką išauginti lygiai tokio pat dydžio ir ne prastesnės kokybės galvijų bandą, skirtą jau kitam Lietuvos ūkininkui, o už tai jam lieka senieji galvijai.

Anot J.Miškinio, bendradarbiavimas su Žuvinto gamtosaugininkais jo lūkesčius pateisino. Pačiam nusipirkti veislinių galvijų bandą būtų buvę gana brangu, o čia jam viskas pavyko gana gerai. „Išauginti 15 karvių ir buliuką – man visiškai ne problema. Tik nebuvo kam bandą paimti, tai dar ir dabar esu negrąžinęs „skolos“, nes neatsirado norinčiųjų. Girdėjau, vienas ūkininkas tokį norą jau yra išreiškęs, tad gal jau šiais metais man pavyks dalį galvijų perduoti ir taip įvykdyti įsipareigojimus“, – dėl ūkiškų rūpesčių naštos nesiskundė ūkininkas.

Savame ūkyje Juozas tęsia jau kelintą galvijų auginimo etapą, kartu ir pats labai ištobulėjo šioje srityje. Kiaulyčios botaniniame draustinyje J.Miškinis galvijų ganiavai turi nuosavos žemės, jam skirti ir valstybinės žemės plotai – pievos, kur išmokos už ganymą jau nėra mokamos. Juozas sakė, kad išmokos tikrai yra labai gera paspirtis, bet jo atveju ne visada verta siekti vien tik išmokų, nes ir jų ateitis neaiški. „Jeigu „prisiriši“ vien tiktai prie išmokų, greitai viską ir užbaigsi“, – įsitikinęs jis.

Įsipareigojimų naštą prisiėmusio dzūko pagrindinis siekis buvo dar labiau pagerinti veislinių galvijų bandą, todėl per 8 metus jis ir pats į tai investavo. Ūkio šeimininko teigimu, jo auginami galvijai yra grynakraujai, visi gyvuliai įvertinti, su kilmės dokumentais. Tokius veislinius galvijus gali drąsiai siūlyti eksportui. Vyras pasakojo, kad daug telyčių sėkmingai iškeliavo į Kazachstaną. Daug jo užaugintų bulių parduota ir Lietuvoje, ir užsienyje. Eksportas sustojo tiktai prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje.

„Buvo galima dar daugiau užveisti galvijų, dar daugiau parduoti, bet ganiavų plotai riboti. O žemės neturiu iš kur paimti. Ieškant pirkti – niekas jos neparduoda, o jeigu parduoda, tai vyksta vos ne kova ir kaina būna aukšta. Tiek turiu žemės, kiek po truputį pavyko nupirkti. Jeigu būtų kur plėstis, tai dar tikrai plėsčiausi“, – ateities planais pasidalijo J.Miškinis.

Pagelbėjo geri reproduktoriai

Šiek tiek išaugintų galvijų ūkininkas parduoda ir mėsai. Jo teigimu, tik mėsai dar nėra pardavęs nė vienos telyčios, visos motinos parduotos veislei arba pasiliktos sau, o bulių nemažai parduota ir veislei, ir parduota mėsai. Jį nudžiugino paskutinių pardavimų rezultatai. Nors herefordų veislės galvijų mėsa nebūna aukštos kokybės, bet kai pardavė paskutinę išaugintą gyvulių partiją, paaiškėjo, kad jam pavyko išauginti herefordus, kurių mėsa atitiko šarolė veislės galvijų mėsos kokybės parametrus. Net supirkėjai tokiu rezultatu buvo nustebinti.

„Esu įsitikinęs, kad tokių rezultatų man pavyko pasiekti vykdant atranką, investuojant į reproduktorius. Iki tol herefordų mėsos kokybė būdavo kur kas prastesnė, panašiai kaip pieninių karvių mėsa. Dabar supratau, kad galima iš herefordo paprastose pievose ganant, šeriant paprastais pašarais, išspausti kaip iš intensyvios veislės šarolė. Turiu tą pačią mėsos kokybę“, – pasakojo ir pats tuo nustebintas ūkininkas.

Jis teigė, kad, be pastangų, žinių, dar svarbu negailėti pinigų reproduktoriams – pirkti gerus veislinius bulius, perkant žiūrėti ne tik kilmės dokumentus, bet ir išsiaiškinti, kaip jo tėvai augo. Ūkininko duomenimis, geras bulius kainuoja nuo 3,5 tūkst. eurų be PVM. Pradžioje dar abejojo, bet dabar investicija pateisino viltis – jam pasisekė.

Žolės mažiau

Draustinyje, kur ganosi galvijai, Juozo pastebėjimu, yra galybė paukščių. Aptvaruose netoli galvijų mato su jaunikliais vaikštančias gerves. Laibakojės gervės leidžia laiką kartu su mėsiniais galvijais, tiek paukščiai, tiek gyvuliai su tokia draugija apsipratę, visi tarpusavyje sutaria, gyvena taikiai ir draugiškai. Kai kurie buliai sveria apie 1,2 tonos. Tačiau ūkininkas sako, kad visiems sutariant vietos užtenka.

Ūkininkas minėjo, kad vienas iš jo aptvarų užima apie 18 ha pievos. Gyvuliai pirmiausia nuėda, kur jiems skaniausia žolė. Visi laikosi būryje, nes yra bandos gyvūnai. Vienur nuėda, kitur, jeigu šlapiau – nutrypia. Dvi savaites palaiko ir juos pergena į kitą aptvarą. Iš viso aptvarų turi vos ne iki 70 ha. Įsirengti stacionarius aptvarus nemažai kainuoja, bet jie būtini. Draustinyje lankosi daug stirnų, briedžių. Anksčiau jie nutraukydavo aptvarų vielas. Po tokių įvykių ūkininkas suprato, kad aptvarai per aukšti – briedis, atsirėmęs krūtine, nutraukia, todėl tvorų kuoliukus sužemino. Dabar briedis persiverčia per tvorą, nepadarydamas žalos, ir eina toliau, kur jam reikia.

„Dar ir vilkų yra. Jeigu mažiukas veršiukas, išlindęs iš aptvaro, miega pasislėpęs žolėje, tada jau būna blogiau. Kaip pasiseks – ar vilkui, ar mažam veršeliui pavyks pabėgti nuo vilko atgal į aptvaro vidų pas motiną, kur jam tarp bandos narių – saugiausia. Jeigu nespės, vilkas gali jį nusinešti. Buvo nusinešęs. Į aptvarą vilkas vargu ar lįs – jie ginasi, nieko svetimo neprisileidžia, saugo jauniklius, – pasakojo galvijų augintojas. – Kartą nuvažiavau su šuniu, šis vos sulojo, tai galvojau, kad ir aptvaras lūš, ir mano mašiną sutryps. Po to daugiau augintinio nesivežu. Jeigu vilkas aptvare pasirodytų, tai ten jam liūdnai baigtųsi. Daugiausia mamos labai saugo savo vaikus, nepaleidžia nė per žingsnį“.

Žiemą ūkininkas galvijus laiko šaltame pašiūrės tipo tvarte. Tik stogas virš galvos, o sienos – prapučiamos. Bandė laikyti ant pliko lauko, bet nepasiteisino. „Pas mus gruntas vienur molis, klonyje – durpė, gerų žiemų nėra, dažni lietūs, per išmintą lauką vos paeina, žalojasi kanopas. Todėl laikau po stogu“, – savo praktine patirtimi dalijosi Juozas.

Reikia prisišienauti pašarų žiemai. Šiemet, anot ūkininko, bus liūdniau. Žolės per pusę mažiau nei buvo pernai. Sausra ir šaltukas padarė ir pievoms savo darbą. Dabar, nors ir palyja, bet atolai sunkiai „griebiasi“, nes jau pažeista pievinių augalų šaknų sistema. „Kažkaip dar vis išgyvename. Dar nuo pernai metų likę atsargų. Tai turėtų užtekti“, – optimistiškai užbaigė ūkininkas iš Ąžuolinių.

Gyvybingumą palaiko išmokos

Netoli Igliškėlių (Gudinės k., Marijampolės sav.) ūkininkaujantis Raimundas Brizgys savo patirtį su „projektiniais“ galvijais, gautais per VšĮ Gamtos paveldo fondą, skaičiuoja nuo 2011 metų. Pas jį taip pat atkeliavo 15 herefordų veislės telyčių ir bulius. Vasarą ūkininkas galvijus gano greta Amalvos pelkės nuosavose gamtinėse pievose. „Galvijai jau, rodos, savaime auga, dauginasi, parenkame, kad buliai nebūtų giminingi, ir tęsiame šį darbą, jau skaičiuojame trečiąjį etapą“, – VL sakė beveik 12 metų tą nuosekliai darantis ūkininkas.

Vyras pasakojo, kad pirmų į ūkį iš Danijos atkeliavusių herefordų karvių jau nebėra, teko atsisakyti dėl jų senatvės, kitas – parduoti. Tačiau R.Brizgys vėl atnaujinęs galvijų bandą. Privačioje žemėje galvijus ganantis ūkininkas neneigė, kad iš gamtinių pievų – „nieko gero“.  

„Ten nei ganyti, nei šienauti. Kai vandens lygis buvo pakilęs, ar tu ganysi, ar tu pjausi, vis tiek auga tokiai drėgnai vietovei būdingi augalai. Neišnaikinsi, o suarti ir pasėti – negalima. Jau visi nusišienavę pirmą žolę, o aš dar nejudinęs. Ekstensyviai ganau, šienauti galima tik nuo liepos 1 dienos, šlapynėse – nuo liepos 15 dienos“, – apie ekologiškas pievas greta Amalvos pelkės pasakojo ūkininkas.

Praeidamas ūkininkas matė, kad šlapynėse jau pempiukai išsiritę laksto, bet dar labai mažiukai, nepabėgtų. Po poros savaičių, anot Raimundo, jie jau bus kur kas aktyvesni – pabėgs. Šlapynėse vaikus išsiperėjusios ir griežlės. Ten peri baliniai, tilvikiniai paukščiai. Kitur tokių vaizdų nepamatysi. Vakarais griežlės pagriežia – surengia ūkininkui natūralius koncertus gamtoje.      

Tačiau galvijams ganytis ten žolės užtenka, anot R.Brizgio, jiems „pilnos akys“ – vienam sąlyginiam galvijui tenka apie 1,5 ha pievos. Tam, kad nestigtų pašaro, pasak ūkininko, remiantis posakiu „valgau ir lieknėju“, dar reikia nupirkti jiems priedų, parūpinti geresnių pašarų. 

Į palias išgena nuo gegužės 1 d. ir ekstensyvus ganymas trunka iki lapkričio 1 dienos. Galvijų saugumui teritoriją tveria elektriniu piemeniu, bet ir tai visko būna – retai, bet yra buvę, kai elektrinį piemenį nutraukė prabėgantys laukiniai gyvūnai ir paleido iš aptvaro galvijus. „Mūsų gyvuliai jau pripratę prie vietos, jie niekur toli neina. Tas pačias palias apeina, pasivaikščioja ir aplinkiniai gyventojai tuojau man paskambina, žino, kieno jie, ir praneša. Nuvažiuoju ir parsivarau“, – kalbėjo R.Brizgys.

Šiandieną ūkininkas nesigaili prieš 12 metų įsitraukęs į gamtosauginę ūkinę veiklą. „Geras šis projektas, bet kam įdomu, tas ir laiko, kam neįdomu – jam ir neįsiūlysi. Nesuvokia tokių darbų, jiems ta gamta, Amalvos pelkė ir visas pasaulis – vienodai“, – apgailestavo Raimundas.  

Jis neslėpė, kad su metais pasitaiko atslenkančių minčių, jog jau norėtųsi kam nors atiduoti dalį gyvulių, susimažinti bandą, bet aplinkui nelabai kas nori tuo užsiimti. Regis, taip ir neatsirado daugiau entuziastų, kurie Amalvoje ties Igliškėliais ganytų. Ūkininkas bandė prisikalbinti dukrą, kad ši perimtų iš jo dalį mėsinių galvijų, bet nepavyko. Sako, gal anūkas, kuriam 6 metukai, paseks jo pavyzdžiu, nes jau neblogai pažįsta Amalvos pelkę ir daug žino apie specifinę žolę, bet dar pats turi užaugti.

Šiuo laikotarpiu ir mėsinių galvijų supirkimo kainos nėra palankios auginti juos mėsai. Ūkininko nuomone, naudos iš jų dabar – absoliutus nulis. Paskaičiavus darbą, viską, ką tenka pirkti, jo ūkis iš galvijų auginimo dirba nuostolingai, tad jeigu ne išmokos už tausojamų specifinių pievų priežiūrą, jis jų nė dienos negalėtų laikyti. „Man užtenka tų išmokų, kurias gaunu, gerai, kad jos dar yra“, – kartojo ūkininkas.  

Daukšių pusėje (Marijampolės sav.), Amalvos pelkės pakraštyje, į ūkį atkeliavusią mėsinių galvijų bandą gano ir plečia kitas ūkininkas Algis Sventickas.        

Nauda pelkei ir paukščiams

Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Žuvinto biosferos rezervate Arūnas Pranaitis „Valstiečių laikraščiui“ aiškino, kad įsigytus gyvulius ganyti pievose greta Žuvinto rezervato ir jais rūpintis sugebančius ūkininkus pasitelkia jau beveik 15 metų – nuo 2006-ųjų.

„Jau gana nebloga patirtis, ir patys ūkininkai jau įpratę. Kai parodai šiek tiek iniciatyvos, tai yra vis tiek geriau. Jeigu ūkininkas pereina prie pieninės gyvulininkystės, tai dažniausiai gyvulius laiko tiktai po stogu, intensyviai melžia, ir iš tokio ūkininkavimo prasideda ir ankstyvas pievų šienavimas, ir kitos bėdos. Kai gyvuliai ganosi, tai net ir nendres paežerės pakrantėje išgraužia, ir tai labai gerai“, – sakė A.Pranaitis. 

Pernai rezervato direkcija įsigijo aptvarus galvijų ganymui, nes ūkininkams jų reikia, o įsigyti kartais būna sudėtinga, nes reikia investicijų. A.Pranaičio teigimu, kad per daug nereikėtų gaišinti laiko, kol aptvarus turės, jie juos nupirko ir įrengė. Dabar naudojasi tie, kurie gano galvijus.    

Jo nuomone, ūkininkų pasitelkimas ir galvijų ganymas direkcijos lūkesčius pateisino. Pasak A.Pranaičio, jie žvelgia iš gamtosauginės pusės. „Tikslas buvo toks, kad tos pievos nebūtų suartos, kad jos būtų išsaugotos kaip natūralios pievos ir dabar tokios yra išsaugotos. Jose ūkininkaujama, jos neužleistos. Iš gamtinės pusės – viskas tvarkoje. Mes tose vietovėse atliekame paukščių monitoringą. Tiesa, šiais metais griežlių monitoringas nebuvo labai sėkmingas, bet, manau, dėl to, kad metai prasti – tose vietose nebuvo tiek paukščių, kiek tikėjomės, – privalumus vardijo direkcijos atstovas. – Mums, kaip gamtosaugininkams, rūpintis ūkininkavimu nėra pagrindinis darbas, bet jeigu prisikalbini vieną kitą ūkininką ir dar jį kažkaip paremi, tai ir vietos žmonių požiūris pasidaro visiškai kitoks, ir mes turime matyti ne tik savo interesus, bet ir ieškoti bendraminčių.“

A.Pranaičio teigimu, ganykla yra vertingiausia tada, kai ji gana ekstensyviai ganoma ir netręšiama papildomai, kiek galvijai natūraliu būdu patręšia, tiek ir patręšia. Tai yra pats geriausias gamtinis variantas. Atlikti tyrimai rodo, kad ganant ekstensyviai, jeigu galvijų skaičius yra mažesnis negu vienetas/1 ha, jokios neigiamos įtakos net ir perintiems tilvikiniams paukščiams neturi – karvės pempių neėda. Kai galvijai vaikščioja pakankamai lėtai, nebūna ir sutrypimo atvejų. 

„Jeigu ganoma nuo gegužės pradžios, pas mus paprastai iki to laiko jau būna ir paukščių jaunikliai išsiritę“, – pasakojo Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas, dirbantis Žuvinto biosferos rezervate, atkreipdamas dėmesį, kad vienintelis dalykas, kurio iki šiol nepavyko išspręsti – tinkama rinkodara. Jo teigimu, saugomoje teritorijoje natūraliai auginamų galvijų mėsa yra vertingesnė ir jos kaina turėtų būti aukštesnė.