Aplinkos ministerija (AM) užsimojo apmokestinti paviršinio vandens naudojimą. Šiuo metu už upių, ežerų, kito paviršinio vandens naudojimą žemės ūkyje reikia mokėti, jei naudojama 100 m³ ir daugiau vandens per parą. Mokestis – 0,003 euro už vieną kubinį metrą. AM parengė įstatymo projektą, kuriuo siūloma mokesčio tarifą padidinti nuo 0,003 iki 0,02 euro už kubinį metrą, o nuo 2024 m. už paviršinį vandenį jau tektų mokėti naudojant dešimt kart mažiau – 10 kubinių metrų ir daugiau vandens per parą. Nuo 2028 m. mokestis už paviršinio vandens naudojimą būtų privalomas nuo pirmojo išgaunamo kubinio metro.

Kuo gresia paviršinio vandens apmokestinimas ir mokesčio tarifo padidinimas žemės ūkiui? 

            Raimundas Juknevičius,

            Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

            Šioje situacijoje yra gal tik vienas geras dalykas, jog neatsitiko taip, kaip dažnai būdavo, kai su biudžeto projektu automatiškai pateikdavo mokestinius įstatymus, kurie ir įsigaliodavo iš karto po Naujųjų metų. Tad verslui gal pavyktų tokiam įstatymui pasiruošti ir surasti būdų, kaip šitą dedamąją už vandenį prie produkcijos savikainos perkelti ant vartotojų. Kas buvo nemokamai, dabar kainuos, o tai, kas kainuoja, yra įskaičiuojama į produkcijos savikainą, ir ji neišvengiamai augs.

Ta produkcija, kurios gamybai reikia išskirtinai daug vandens, labiausiai pajus, kad kyla kainos. Daugiausiai produkcijos savikaina išaugs daržininkystėje – kur auginamos kultūros, reikalaujančios daugiau drėgmės, kurias auginant reikia didelių vandens kiekių laistymui. Kita šaka, kuri stipriai pajus vandens apmokestinimą, tai gyvulininkystė, kur galvijų priežiūrai, girdymui reikia nemažų kiekių vandens.

Ūkininkai tokias naujienas dėl mokestinių įstatymų priima sunerimę. Mes turime priekaištų, nes startuodama Vyriausybė priėmė savo programą, o joje labai aiškiai išdėstyta, kad jų tikslas, ką yra įvardinęs ir šalies prezidentas, – gerovės valstybės kūrimas. Tai reiškia atskirties mažinimą, tai reiškia ir atskirties mažinimą tarp kaimo ir miesto pajamų, tačiau dabar matome, kad dėl visų mokestinių reformų, apie kurias kalbama, bene daugiausiai nukentės žemės ūkio verslas, kuris generuoja didžiąją dalį pajamų kaimui. Tad žiūri ir supranti, jog dar visai neseni politikų pažadai, – jeigu kažką apmokestins, tada ieškos būdų, kad iš kaimo surinkti pinigai vėl būtų grąžinami į kaimą, – pažadais ir lieka. Matome tik įstatymus, kuriais pinigai iš kaimo atimami, bet nematome jokių įstatymų projektų, kuriais tie pinigai būtų grąžinami į kaimą. Netgi kalbant apie biudžetą matome, jog asignavimams žemės ūkio ministerijai, kaip ir visoms kitoms institucijoms, reikia reikšmingų sumų, kad pagal savo įsipareigojimus Vyriausybė galėtų padidinti atlyginimus valstybės tarnautojams, o siekiant subalansuoti biudžetą, pinigų melioracijai praktiškai neliko. Tai dar vienas pavyzdys, kad pinigai išpumpuojami iš kaimo, kad pajamas gautų kažkas, bet ne žmonės kaime. Mėginama pateikti argumentą, kad biudžetas yra socialiai teisingesnis, nes labai daug pinigų skiriama pašalpoms, pensijoms didinti. Betgi vargas tokiam kaimui, jeigu kaimo pajamas balansuos didindami pašalpas ir pensijas, o meškerę, su kuria kaimo bendruomenė pasigaudavo žuvį, iš jos atims.

Gerai, jei dėl papildomų apmokestinimų padidėjusios produkcijos savikainos išlaidas pavyks perkelti ant miesto žmogaus. Jeigu nepavyks, verslas kaime neuždirbs pinigų, negalės iš savo uždarbio toliau vystytis, investuoti ir konkuruoti su užsienio šalių ūkininkais. Meškerės atėmimo politika, manau, prie gero tikrai neprives.

            Zofija Cironkienė,

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė

Neigiamai vertiname ketinimus apmokestinti paviršinį vandenį nuo pirmojo kubinio metro. Toks sprendimas smarkiai smogtų daržininkystės sektoriui. Skaudžiausiai nukentėtų patys mažiausi daržovių augintojai, kuriems ir taip yra sunku konkuruoti. Pastaraisiais metais vasaros būna kaitrios, sausringos, todėl daržoves reikia laistyti.

Nesuprantama, kodėl reikia apmokestinti paviršinį vandenį. Juk mes imame vandenį iš gamtos, palaistome daržoves ir grąžiname jį į žemę. Juk tas vanduo neina į valymo įrengimus, kur jį reikėtų išvalyti, perdirbti. Jeigu vanduo ateitų iki ūkio, kur tik atsuki kraniuką, pajungi savo įrengimus, siurblius, pompas ir laistai, tada suprasčiau, kad valstybei reikėtų mokėti. O dabar, kai daržovių augintojams sąlygos ir taip sudėtingos, visą laistymo infrastruktūrą įsirengia pats, mokėti dar ir už kiekvieną vandens kubą, smulkiesiems augintojams būtų didžiulė našta, o ir didesnių prekinių ūkių daržovių išauginimo savikaina taip pat didėtų.

Daržovių auginti neverta nė pradėti, jei neturi laistymo sistemos. Augintojams reikia įsirengti visą infrastruktūrą daržovių laistymui, o tai didžiulės investicijos. Ateinančiuose paramos paraiškų šaukimuose, jeigu norėsi gauti Europos Sąjungos paramą, turėsi pirkti brangiausią laistymo sistemą, kuri taupiai, išmaniai laisto pasėlius, tad investicijos bus dar didesnės. O dar įvertinus, kad brangsta visi ištekliai – trąšos, augalų apsaugos priemonės, elektra, kuras, kitos gamybinės medžiagos, daržininkystė pasidaro labai brangi veikla.

Viso paviršinio vandens apmokestinimas žemės ūkyje palies ir gyvulių augintojus. Dėl didėjančios mokestinės naštos daržininkystės, gyvulininkystės, kiti sektoriai mažės, trauksis, didės, ko gero, tik grūdų sektorius. Nors kalbama, kad grūdų sektorius turėtų mažėti, tačiau viskas daroma atvirkščiai – matyt, siekiama, kad, nepakeldami mokesčių naštos, įvairių perteklinių reikalavimų, daržovių augintojai mestų daržininkystę ir žemę išnuomotų grūdininkams arba patys pradėtų grūdus auginti, arba išvis nieko nedarytų, o žemes paverstų pievomis. Jei ir toliau taip, tai greitai visi maisto produktai bus tik įvežtiniai, savo nieko neužsiauginsime.

Kitas svarbus momentas – numatoma, jog ūkininkams, naudojantiems paviršinį vandenį, reikės registruotis juo nuo pirmo sunaudoto vandens kubo, o apie supaprastinimus, norint gauti leidimą laistyti, nieko nekalbama. O norint gauti leidimą, reikia pereiti kryžiaus kelius. Retas kuris daržovių augintojas be specialistų pagalbos išsiima leidimą paviršinio vandens naudojimui. Jam gauti turi pateikti krūvą duomenų, kuriais pats augintojas nedisponuoja. Jis turi samdyti firmą, specialistą, kuris išmatuotų telkinio vandens lygį, apskaičiuotų debitą ir kt. Nekalbant jau apie tai, kad nesi garantuotas, jog vandens telkinio savininkas, pvz., savivaldybė ar tvenkinio nuomotojas (hidroenergetikai), duos sutikimą, kad daržovių augintojai taip pat galėtų naudoti vandenį. Net jei esi pasirengęs mokėti už vandenį, leidimo gali negauti. Aplinkos agentūra išduodama leidimą laistymui, turi parengti sąlygas laistymui pati susirinkdama duomenis, kuriais nedisponuoja augintojas, suderinti visų potencialų vandens naudotojų interesus.

Dėl paviršinio vandens apmokestinimo nuo pirmo vandens kubo, prievolės registruotis daržovių augintojams išaugs finansiniai kaštai, bus aibė problemų ir situacija daržininkystėje tik blogės, atbaidys ūkininkus, norinčius imtis šios veiklos. To, matyt, ir siekia valdininkai. 

            Vytautas Barkauskas,

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentas

Valdžia deklaruoja, kad gyvulininkystė – vienas iš žemės ūkio sektorių, kurį reikia skatinti, tačiau jis būtų vienas iš tų sektorių, kuris labiausiai nukentėtų nuo šio vandens apmokestinimo. Taip viena ranka duodama, kita atimama.

Suprantu, kad Europos Sąjunga spaudžia dėl Žaliojo kurso, kitais klausimais, bet reikia pasirūpinti ir Lietuvos ūkininkais. Juk mūsų šalies ūkininkai gauna mažiausias išmokas visoje ES, ant jų pečių vis kraunami nauji mokesčiai, daugėja įvairių reikalavimų. Jau ir taip daug pieninius, mėsinius galvijus auginusių ūkininkų pasitraukė iš šios veiklos. Galvijų skaičius mažėja, ūkiai traukiasi, o mokestinė našta ir toliau didėja. Pjauname šaką, ant kurios patys sėdime.

            Saulius Daniulis,

            Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas

            Jeigu bus priimtas šis įstatymas, nukentės daržininkystė, gyvulininkystė, kiti žemės ūkio sektoriai, o pasekmės dėl pabrangusios produkcijos guls ant vartotojų pečių. Vanduo juk neišpilstomas, neišlaistomas. Karvei atsigerti dienai reikia 20 litrų vandens, ir tai įeina į pieno savikainą. Tas vanduo dalyvauja gamyboje, o dabar jei apmokestins ir pabrangins vieną iš gamybos dalių – vandenį, pabrangs galutinis produktas. Jau ir taip daug ūkininkų atsisakė pieno ūkių, karves pardavė lenkams, todėl didėjant mokestinei naštai, augant gamybos kaštams, dar daugiau karvių, galvijų iškeliaus į Lenkiją. Be to, ūkininkams dar teks pinigų išleisti įsigyjant leidimus naudoti paviršinį vandenį.

Politikai imasi politikuoti, priiminėti sprendimus, neturėdami jokio supratimo apie sprendimų pasekmes. Ar buvo paskaičiuota, atlikta analizė, kaip atsilieps tokie mokesčiai? Ar tai ekonomiškai pagrįsta? Ar neatsitiks taip, kad pinigų surinkimui ir administravimui bus daugiau išleista, negu gauta naudos. Apmokestinus paviršinį vandenį pasekmės sniego gniūžtės principu galiausiai užguls vartotoją. Jis už viską susimoka. Aplinkos ministras, matyt, uždirba pakankamai ir jam tai neįdomu.

Lilija Šermukšnienė,

            Joniškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė

            Valdžia dar kartą parodo, kad jai nerūpi ūkininkai. Juk toks paviršinio vandens apmokestinimas skaudžiai atsilieps daržovių, uogų augintojams, augalininkystės, gyvulininkystės ir kitiems sektoriams, kurie naudoja paviršinį vandenį. Rajono ūkininkai įsitikinę, jog tai pertekliniai mokesčiai, pabloginsiantys jų padėtį.

Jau dabar reikia mokėti už paviršinį vandenį, jei sunaudojame daugiau nei 100 kubų per parą. Pas mus rajone daugiausiai yra augalininkystės ūkių, jiems reikia daug vandens purškimams, bet jeigu reikės mokėti už kiekvieną vandens kubą, sąnaudos bus didelės.

Dėl paviršinio vandens apmokestinimo nukentėtų ir stambūs, ir smulkūs ūkiai. Rajone yra keletas nedidelių ūkių, kurie augina braškes. Ūkininkauja jauni žmonės, grįžę iš emigracijos Anglijoje. Šie jauni ūkininkai turi po 10 ha žemės ir sėkmingai augina braškes. Jie ruošiasi įsirengti laistymo sistemas, nes kai dabar vasaromis būna tokios sausros, nelaistomos uogos neaugs, tačiau jei reikės mokėti už paviršinį vandenį, uogų auginimo kaštai didės. Gali neapsimokėti ūkininkauti.