Steponiškių kaime (Marijampolės sav.) įkurta UAB „Gėlės ir daržovės“ dabar užsiima šiltnaminių gėlių, daržovių auginimu bei pastarųjų perdirbimu – pagal bendrovės savininkės Elvyros Katilienės sugalvotas receptūras cecho darbuotojos ruošia mišraines, salotas, raugia, marinuoja daržoves, patys jas parduoda ūkininkų turgeliuose. Taip maža įmonė turi darbo ištisus metus. 

Skonių jūra

Šis netoli Marijampolės įsikūręs ūkis valdo apie 3 ha žemės, kurios apie 50 arų užima šiltnamiai, bet jos užtenka ir daržams, ir šiltnamiams. Juose užsiaugina įvairiausių daržovių. Bendrovės specializacija – pomidorų auginimas. Augina per 30 veislių pomidorų ir ši daržovė pateisino lūkesčius. Sezono metu neįstengia tiek derliaus realizuoti, kiek jo uždera, o išmesti labai gaila, todėl ir sugalvojo daržovių perteklių perdirbti – sudėti į mišraines, salotas, konservus, raugti.

Šiuo metu daržovės jau saugyklose, o ceche nuolat triūsia keletas samdomų darbuotojų. Jos verda, kepa, troškina, pjausto, raugia. Tai nelengvas, bet atsiperkantis verslas. Kūrybinga vadovė neneigia, kad receptūros gimsta jos pačios galvoje. Tik pagrindinės mišrainės – balta bei raudona (su burokėliais) yra tradicinės, gaminamos senoviškai. Kitos, šiuolaikiškesnės mišrainės, salotos sukurtos jos pačios – eksperimentuoja, įdeda vieną, kitą ingredientą, pabando, jei netinka, bando kitą, duoda darbuotojoms paragauti, įvertinti. Taip vieni receptai prigyja, kiti – ne. UAB „Gėlės ir daržovės“ ceche atsisakyta sveikatai nepalankių priedų, dedami tik natūralūs konservantai – druska, cukrus, balzaminis actas, prieskoniai, česnakai, todėl mišrainės yra greito naudojimo. Rauginimui ar marinavimui visas žoleles užsiaugina patys.

Ištisus metus moterys ceche gamina apie 10 rūšių mišraines, o prieš didžiąsias metų šventes, kai paklausa išauga, ir dar daugiau. Populiariausia, anot E.Katilienės, išlieka balta tradicinė mišrainė su žirneliais. Nuo jos mažai atsilieka kopūstai su salierais ir burokėliai su obuoliais. Populiarios jų pagamintos pomidorų sultys, konservuota agurkinė sriuba, agurkai su ciberžole, marinuotos cukinijos su apelsinų sultimis, česnakais įdaryti pomidorai, rauginti kopūstai su krienais, rauginti obuoliai, agurkai, kopūstai, burokėliai. Rudenį nuskina labai daug žalių pomidorų, tai raugina ir juos. Vadovė minėjo, kad ieško variantų, leidžiančių nieko neišmesti, nes pačių užaugintas daržoves išmesti – sąžinė neleidžia.

Suviliojo šiltnaminė daržininkystė  

Versli moteris pasakojo, kad auginti daržoves sodybos šiltnamyje buvo jos vyro Antano Marcinkevičiaus pasirinkimas. Prieš tai jis dirbo Vidaus reikalų sistemoje, bet būdamas apie 50-ties dėl prastėjančios sveikatos turėjo atsisakyti darbo, o sėdėti namuose ir nieko neveikti – nenorėjo. Tada jis ėmėsi to, ką ūkyje mokėjo geriausiai – pradžia buvo 5 arų mažas šiltnamiukas.

Tuo metu E.Katilienė dirbo pagal išsilavinimą ir kilo pareigose – nuo paprastos buhalterės iki vyriausiosios buhalterės. Šiose atsakingose pareigose išdirbo apie 20 metų. Tuomet ji net minčių neturėjo, kad dienas leis namuose ravėdama ar laistydama daržoves šiltnamyje. Ji planavo suderinti ir vyr. buhalterės darbą, ir pagalbą vyrui ūkyje.

„Turiu prisipažinti, kad žemės ūkis nuo manęs tada buvo dar labai toli. Man tai nebuvo širdžiai miela sritis. Kažkiek žemės dirbdavome ir daržovių patys užsiaugindavome, bet jeigu man būtų kas prieš 20 metų pasakęs, kad aš tik žemės ūkiu užsiimsiu, būčiau nepatikėjusi. Būčiau sakiusi, tikrai ne, tik jau ne aš“, – nuoširdžiai pasakojo E.Katilienė.

E.Katilienė: „Mes neskaičiavome valandų, dirbdavome po 14–16 valandų per parą, patys sodinome, patys ravėjome. Iš pradžių viską darėme patys. Nelabai turėjome už ką samdytis žmonių. Tik vėliau subūrėme kolektyvą.“

 Tačiau pamažu ir moters gyvenimas keitėsi. Pirmajame šiltnamyje pavykdavo užauginti skanių pomidorų, agurkų, todėl jie pasistatė antrą šiltnamį. Kai šiltnamių plotas padidėjo, jos pagalbos sergančiam vyrui reikėdavo dar daugiau. „Taip pamažu, po pusę pėdos, įkėliau vieną koją, paskui antrą, ir dabar jau iš viso nemažai metų, kai nedirbu buhalterės darbo“, – savo istoriją, kaip atėjo į daržininkystę kaime, nusakė E.Katilienė.

Sukūrė verslą kaime

Pradžioje, nuo 2009 metų, ji turėjo daržininkės statusą. Tačiau tada ir jai pačiai pašlijo sveikata. Po rimtų sveikatos sutrikimų medikai E.Katilienei nustatė neįgalumą. Bet veikli moteris neprarado noro dirbti ir įsteigė UAB „Gėlės ir daržovės“, – socialinę įmonę, ir tapo jos vadove. Per Užimtumo tarnybą 2014 metais parengė socialinės įmonės veiklos projektą, kurios siekis buvo įdarbinti asmenis, negalinčius lygiomis galimybėmis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, mažinti jų socialinę atskirtį. Jam įgyvendinti gavo Europos Sąjungos finansavimą. Jos įkurtoje socialinėje įmonėje 60 proc. dirbančiųjų sudarė neįgalūs asmenys. Nuo šio verslo pradžios jau prabėgo 13 metų, o socialinės įmonės veikla truko 7 metus.

Be daržovių, kad žiemą nereikėtų šildyti pustuščio šiltnamio, jie pradėjo auginti vasarines gėles, taip pusę šiltnamio užpildydami gėlėmis. Bendrovės šiltnamiuose daugiausia užauginama begonijų, pelargonijų, „ledinukų“. Įsileido ir daugiamečių gėlių – augina kanas, salvijas, rusmenes, veronikas ir kitas. Kasmet stengiasi tradicinių gėlių asortimentą paįvairinti viena kita naujiena, nes jaučia, jog įprastinės gėlės žmonėms pabosta.

Prieš 8 metus atsirado nauja, jau trečia verslo kryptis – daržovių perdirbimas. Toks planavimas bendrovei padėjo išlaikyti darbuotojų užimtumą ištisus metus. Elvyra sakė, kad auginimas uždarame grunte, šiltnamiuose, – tai ne visas jų verslas, jie augina daržoves ir atvirame grunte, bet pagrindinis ūkio baras – šiltnamiai ir daržovių perdirbimas.   

Cechui pritaikė namelį ant ratų

Bendrovės šeimininkė pasidžiaugė, kad dėka vyro Antano, turinčio darbščias rankas, jie įsirengė nediduką, bet jaukų mišrainių gaminimo cechą. Tokiai veiklai tinkamo pastato neturėjo. Pirko patį didžiausią namelį ant ratų ir jį pertvarkė. Dalį namelio sienų išardė ir įsirengė didelę virtuvę. Bendrovės šeimininkėms reikia virti ir kepti, ruošti mišraines, salotas, raugti, marinuoti daržoves, todėl prie namelio dar pasistatė priestatą, kuriame atsirado antroji virtuvė, taip pat įsirengė didelę terasą. Moterims patogu lauke po stogu ataušinti virtas daržoves. Namelis ant ratų buvo be patogumų, bet rado išeitį – įrengė šildymą, prisijungė būtinas komunikacijas. Beveik viską darė patys. Daug ką keitė, pritaikė daržovių perdirbimu užsiimančios įmonės poreikiams.

E.Katilienė VL sakė, jog daržovių konservavimas, rauginimas ir perdirbimas tiesiog savaime atėjo. Kad užaugintų, nuskintų, bet neparduotų daržovių nereikėtų išmesti, turėjo galvoti, kur jas padėti. Jie nusprendė viską perdirbti. „Šis darbas tikrai sunkus, bet atsiperka visi darbai, tik reikia dirbti, o jeigu neatsiperka, tada reikia dirbti dar daugiau, ir atsipirks. Mes neskaičiavome valandų, dirbdavome po 14–16 valandų per parą, patys sodinome, patys ravėjome. Iš pradžių viską darėme patys. Nelabai turėjome už ką samdytis žmonių. Tik vėliau subūrėme kolektyvą“, – savo verslo istoriją pasakojo Elvyra.

Rasti darbuotojų – problema  

Net ir šiuo brangymečio laikotarpiu, anot E.Katilienės, žmonės perka pagamintus produktus. Daugiausia savo produkcijos jie išparduoda Vilniuje. Į verslą įtraukė ir savo marijampoliečius vaikus – dukrą bei žentą, kurie išvežioja produkciją į ūkininkų turgelius. Tiekia Vilniuje į kelias ekologiškų prekių parduotuvėles. Ketvirtadieniais prekiauja Tymo turgelyje (Užupyje), trečiadienį ir penktadienį – Savanorių prospekte Vilkpėdės seniūnijoje, šeštadienį – Antakalnyje prie Antakalnio poliklinikos. Nori kuo plačiau produkciją pasiūlyti.

„Miestiečiai žino skonius. Aišku, reikėjo įdėti daug darbo, kol to pasiekėme. Prekyba – labai sunkus darbas. Reikia keltis naktį – 4 val., o parvažiuoja sutemus – 17 val. Kol pasiruošia kitai dienai, ateina ir 20–21 val.“, – kalbėjo UAB „Gėlės ir daržovės“ vadovė.

Pasakodama apie iškylančias problemas, E.Katilienė pasiguodė, kad jų įmonei labai trūksta nekvalifikuotų darbuotojų, patikimų ravėtojų rankų. „Visiems pasidarė labai sunku laukuose ar šiltnamiuose ravėti. Labai sunku dirbti. Anksčiau taip sunku nebuvo – man tiesiai pasako: kas gali eiti taip sunkiai dirbti?“, – situaciją ieškant ravėtojų apibūdino vadovė, neneigdama, kad tai nekvalifikuoti darbai.  

Anot darbdavės, taip yra dėl to, kad darbo nenorintys darbingo amžiaus asmenys gauna valstybės mokamas išmokas, jiems sukurta palanki sistema – eina į seniūniją, į savivaldybę, paskui vėl į Užimtumo tarnybą, jie viską žino, kur, kada, ką moka. „Mes, darbdaviai, tiek nežinome, o jie viską žino. Ir tikina, kad jiems neapsimoka dirbti. O mes neišgalim mokėti tūkstančio eurų per mėnesį, nes mūsų veikla neduoda didžiulių pelnų. Sausį, vasarį, kovą iš daržovių pelno negauni, o su jomis dirbti – sėti, pikiuoti – jau reikia. Išgyventi tenka tik iš mišrainių. Vėliau, sezono metu, pinigus jau reikia kaupti naujam sezonui. Pajamas stengiamės paskirstyti taip, kad jos neištirptų, kad pinigų turėtume ištisus metus“, – skaičiavo E.Katilienė.

Per karantiną bendrovė darbus buvo sustabdžiusi, bet leidus atnaujinti veiklą, ją tęsė, nes maisto produktai – visada reikalinga prekė. Perdirbėjams brango elektra, vanduo, kurio daug sunaudoja, degalai. „Viskas brangu, bet kol kas dar laikomės, dar nesiskundžiame. Turiu labai geras darbuotojas virtuvėje. Jeigu tokios atsakingos dirbtų šiltnamyje, būtų galima, kaip sovietiniais laikais, penkmetį įgyvendinti per keturis metus“, – pajuokaudama didžiausia svajone pasidalijo daržovių auginimo ir jų perdirbimo verslo atstovė.