„Me­tų ūki­nin­ko“ no­mi­na­ci­ją pel­nęs Aly­taus ra­jo­no ūki­nin­kas Ar­vy­das Kė­rys ap­si­ri­bo­ti pa­sie­ki­mais ne­ke­ti­na. „Kol kas at­ei­ties pla­nų įgy­ven­di­ni­mą ri­bo­ja ne­ži­nia dėl trą­šų, grū­dų su­pir­ki­mo ir ku­ro kai­nų bei eko­lo­gi­nių rei­ka­la­vi­mų, ta­čiau ūkio plėt­ra tik lai­ko klau­si­mas“, – sa­kė an­trą de­šim­tį sėk­min­gai ūki­nin­kau­jan­tis A.Kė­rys.

Pa­si­rin­ko ūki­nin­ko ke­lią

Van­kiš­kių kai­me įsi­kū­ręs A.Kė­rys ūki­nin­kau­ti mo­kė­si ne­di­de­lia­me miš­ria­me tė­vo Al­vy­do ūky­je. Vy­res­ny­sis Kė­rys dir­bo per 20 hek­ta­rų že­mės ir lai­kė apie 10 kar­vių. Sū­nus jam pa­dė­jo ūkio dar­buo­se ir pa­ma­žu kau­pė pa­tir­tį sa­va­ran­kiš­kam ūki­nin­ka­vi­mui, apie ku­rį ta­da ne­gal­vo­jo.

Rim­tai im­tis ūki­nin­ka­vi­mo A.Kė­rys ap­si­spren­dė Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je (da­bar Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Že­mės ūkio aka­de­mi­ja) stu­di­juo­da­mas že­mės ūkio in­ži­ne­ri­ją ir va­dy­bą. „Tarp gru­pio­kų bu­vo daug ūki­nin­kų vai­kų, ku­rie jau ūki­nin­ka­vo pa­tys. Ben­dri po­kal­biai, dis­ku­si­jos dar la­biau su­stip­ri­no no­rą im­tis ūki­nin­ka­vi­mo“, – pa­sa­ko­jo A.Kė­rys.

Bai­gęs stu­di­jas jau­na­sis dzū­kas pra­dė­jo sa­va­ran­kiš­kai ūki­nin­kau­ti ir 2010 me­tais įre­gist­ra­vo sa­vo au­ga­li­nin­kys­tės ūkį.

Pra­dė­jo nuo 3 hek­ta­rų, ta­čiau la­bai grei­tai iš­plė­tė že­mės plo­tus ir, teik­da­mas pa­raiš­ką jau­no­jo ūki­nin­ko įsi­kū­ri­mo pa­ra­mai gau­ti, val­dė jau ke­lio­li­ka hek­ta­rų, kas­met vis plės­da­mas ūkį.

A.Kė­rio nuo­mo­ne, pa­grin­di­nės są­ly­gos, no­rint sėk­min­gai ir pel­nin­gai ūki­nin­kau­ti – ūkio plėt­ra ir pa­žan­gių tech­no­lo­gi­jų die­gi­mas, to­dėl ūki­nin­kau­da­mas jis nuo­sek­liai ir va­do­vau­ja­si šio­mis nuo­sta­to­mis.

Sėk­min­gas ūkis

Šian­dien vie­na­me di­džiau­sių Aly­taus ra­jo­no ūkių dar­buo­ja­si trys Kė­rių šei­mos vy­rai – tė­vas su sū­nu­mis Ar­vy­du ir Re­gi­man­tu. Jiems tal­ki­na ke­tu­ri nuo­la­ti­niai dar­buo­to­jai, prie ku­rių se­zo­no me­tu pri­si­jun­gia dar du pa­gal­bi­nin­kai.

Pas­ta­ruo­ju me­tu Kė­riai dir­ba be­veik 800 hek­ta­rų že­mės, ku­rios 300 hek­ta­rų yra nuo­sa­vi. Ūky­je lai­ko­ma apie 120 gal­vi­jų – dau­giau kaip 50 juod­mar­gių veis­lės pie­ni­nių kar­vių ir be­veik 70 prie­aug­lio, ku­rį pa­au­gi­nę par­duo­da.

Vi­sus pa­ša­rus, rei­ka­lin­gus gal­vi­jams, tu­rė­da­mi rei­ka­lin­gą tech­ni­ką, ruo­šia­si pa­tys. Iš ki­tų ūki­nin­kų per­ka tik ku­ku­rū­zų smul­ki­ni­mo ir su­ki­mo į ri­ti­nius pa­slau­gą.

„Su tė­čiu esa­me pa­si­skirs­tę veik­los kryp­ti­mis – jis rū­pi­na­si gy­vu­li­nin­kys­te, aš au­ga­li­nin­kys­te, nes man nuo vai­kys­tės la­biau pa­ti­ko tech­ni­ka ir ši sri­tis la­biau trau­kė, ta­čiau vie­nas ki­tam vi­sa­da pa­de­da­me“, – sa­kė ūki­nin­kas.

A.Kė­rys au­gi­na va­sa­ri­nius ir žie­mi­nius kvie­čius, žie­mi­nius rap­sus, va­sa­ri­nius mie­žius bei šiek tiek žir­nių. Per­nai ūki­nin­kas sa­vo ūky­je iš­ban­dė nau­jo­vę – ku­ku­rū­zus. „Pa­sė­jo­me per 40 hek­ta­rų ku­ku­rū­zų, ta­čiau įspū­din­go der­liaus už­au­gin­ti ne­pa­vy­ko. Iš hek­ta­ro pri­kū­lė­me tik po 5 to­nas. Tik­riau­siai to­kį der­lių lė­mė šal­tas pa­va­sa­ris ir di­de­lis dir­vos drėg­nu­mas“, – apie ne­pa­lan­kias gam­tos są­ly­gas, au­gi­nant ku­ku­rū­zus, kal­bė­jo A.Kė­rys.

Ar ki­tais me­tais au­gins ku­ku­rū­zus, ūki­nin­kas sa­kė, jog spren­di­mas di­džia da­li­mi pri­klau­sys nuo to, ko­kia pa­dė­tis bus rin­ko­je. Jei trą­šų, de­ga­lų ir grū­dų su­pir­ki­mo kai­nos bus ne­pa­lan­kios, juos pa­keis ankš­ti­nė­mis kul­tū­ro­mis.

Anot A.Kė­rio, ka­dan­gi ūkiui pri­klau­san­čios že­mės svy­ruo­ja nuo sun­kių iki la­bai leng­vų, be to, yra ne­ma­žai įsi­ter­pu­sių šla­pių durp­že­mių, to­dėl įver­ti­nant tai, ko­kius aki­brokš­tus ga­li iš­krės­ti gam­ta, šia­me Aly­taus ra­jo­no kam­pe­ly­je per­spek­ty­viau­sia yra au­gin­ti kvie­čius ir rap­sus.

At­ei­ty­je ūkio plėt­ra

A.Kė­rys sa­vo ūky­je jau ne vie­nus me­tus prak­ti­kuo­ja ne­ari­mi­nę žem­dir­bys­tę, su­ar­da­mas ma­žiau nei 10 proc. dir­ba­mų lau­kų. Že­mę ūki­nin­kas įdir­ba sku­tik­liais. Rap­sus dėl drėg­mės iš­sau­go­ji­mo ir lai­ko tau­py­mo sė­ja tai­ky­da­mas juos­ti­nės sė­jos tech­no­lo­gi­ją, o kvie­čius sė­ja į sku­ti­mą. „Ne­ari­mi­nė žem­dir­bys­tė vien dėl ku­ro ir dar­bo są­nau­dų, ne­kal­bant apie nau­dą dir­vo­že­miui, la­bai pa­si­tei­si­na“, – įsi­ti­ki­nęs A.Kė­rys. Pa­žan­gus ūki­nin­kas lau­kus trę­šia iš­ma­niuo­ju bars­ty­tu­vu ir purkš­tu­vu, o at­ei­ty­je, kad bū­tų dar di­des­nis trę­ši­mo efek­tas, pla­nuo­ja nau­do­ti ir azo­to sen­so­rių. Prieš ero­zi­ją veiks­min­gai ko­vo­ja po der­liaus nu­ė­mi­mo lau­kuo­se pa­lik­da­mas ra­žie­nas.

Dėl ne­ma­lo­nių gam­tos aki­brokš­tų, steng­da­ma­sis iš­veng­ti nuos­to­lių, ūki­nin­kas pa­sė­lius drau­džia nuo iš­ša­li­mo ir nuo iš­gu­li­mo ri­zi­kų. „Iš ru­dens į pa­sė­lius in­ves­tuo­ja­me daug pi­ni­gų ir dar­bo, to­dėl gam­tos sti­chi­joms stip­riai pa­žei­dus ar net vi­sai su­nai­ki­nus au­ga­lus, drau­di­mo iš­mo­ka bū­tų šio­kia to­kia at­sva­ra to­les­niems dar­bams“, – tvir­ti­na A.Kė­rys.

Vis tik, kad ir sun­ku, o kar­tais ir ne­įma­no­ma ap­si­sau­go­ti nuo gam­tos iš­dai­gų, ūki­nin­ka­vi­mo sėk­mė di­džia da­li­mi pri­klau­so ir nuo ūki­nin­ko ži­nių, pa­tir­ties, su­ma­nu­mo. Siek­da­mi ge­riau­sio re­zul­ta­to, Kė­riai die­gia nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, in­ves­tuo­ja į tech­ni­ką, fer­mų įran­gą, pa­ša­rų ruo­ši­mo tech­no­lo­gi­jas. Už ap­lin­kos tau­so­ji­mą A.Kė­rys yra pel­nęs drau­giš­kiau­sio gam­tai Dzū­ki­jos ūki­nin­ko var­dą.

A.Kė­rio ūky­je do­mi­nuo­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je pri­pa­žin­ta vo­kie­čių „Cla­as“ fir­mos tech­ni­ka, su­da­ran­ti net 70 proc. vi­so tech­ni­kos par­ko, ir gar­sios aust­rų „Ca­se IH“ fir­mos tech­ni­ka. Da­lį tech­ni­kos ūki­nin­kas įsi­gi­jo už sa­vas lė­šas, da­lį – su ban­ko pa­gal­ba. „Kai jau­nas ūkis ei­na į plėt­rą, su­kaup­ti lė­šų tech­ni­kai, ypač ga­lin­ges­nei, kai­nuo­jan­čiai virš 100 tūkst. eu­rų, ga­na sun­ku, o be na­šios, žen­kliai dar­bus pa­spar­ti­nan­čios, tech­ni­kos plėt­ra ne­įma­no­ma, to­dėl kre­di­tai pa­leng­vi­na šį sie­kį“, – kal­bė­jo A.Kė­rys.

Ūki­nin­ko at­ei­ties pla­nuo­se ūkio plėt­ra, ta­čiau be­ato­dai­riš­kai jis že­mės nei per­ka, nei nuo­mo­ja. „Jei yra ga­li­my­bė ir už že­mę pra­šo­ma kai­na ati­tin­ka re­a­ly­bę, pirk­ti vi­sa­da ver­ta. Ne­ina­me tuo ke­liu, kad iš­si­nuo­mo­tu­me kuo di­des­nius že­mės plo­tus, ne­pai­sy­da­mi jos ver­tės“, – apie ūki­nin­ka­vi­mo prin­ci­pus sa­kė ūki­nin­kas.

Kul­tū­ros ren­gi­nių rė­mė­jas

A.Kė­rys yra ne tik sėk­min­gas ir darbš­tus ūki­nin­kas, bet ak­ty­vus ben­druo­me­nės na­rys. Anot Mi­ros­la­vo se­niū­nės Ok­sa­nos Če­po­nie­nės, jis pa­grin­di­nis ir di­džiau­sias se­niū­ni­jo­je vyks­tan­čių kul­tū­ros ren­gi­nių rė­mė­jas, jaut­rus ki­to ne­lai­mei, la­bai drau­giš­kas ir nuo­šir­džiai ben­drau­jan­tis žmo­gus.

Pats A.Kė­rys fi­nan­si­nės pa­ra­mos se­niū­ni­jai ne­su­reikš­mi­na: „Kai ma­tau, kad žmo­nės no­ri kaž­ką pa­da­ry­ti vi­sos ben­druo­me­nės la­bui, bet ne­tu­ri lė­šų, pa­de­du. Kiek­vie­nais me­tais pa­re­miu pa­gal ga­li­my­bes – vie­nais dau­giau, ki­tais ma­žiau, bet nie­ka­da ne­ky­la klau­si­mas – pa­rem­ti ar ne. Gy­ve­ni­me vi­sa­da sten­giuo­si lai­ky­tis žmo­giš­ku­mo prin­ci­po, iš­lik­ti žmo­gu­mi bet ko­kio­je si­tu­a­ci­jo­je.“