LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Pandemija tęsiasi visus metus ir jos pabaigos dar nematyti. Mažesnius ar didesnius jos kirčius patyrė daug verslo sektorių.Nuostolius skaičiuoja ir mėsinių galvijų augintojai –jautienos rinka nėra palanki, krito galvijų, skerdenų supirkimo kaina, sumenko eksportas į užsienį. Baiminamasi, jog nauji aplinkosauginiai reikalavimai guls sunkiai pakeliama našta ir dalis galvijų augintojų pasitrauks iš gamybos. Kad taip nenutiktų, ūkininkai ieško rinkų, mėgina kooperuotis, siekdami užsitikrinti geresnes supirkimo kainas.
Kainos krito
„Mėsinių galvijų, skerdenų supirkimo kainos pernai krito, tokios pat žemos kainos išliko ir šiais metais. Tokia situacija galvijų augintojams labai nedėkinga. Kaip ūkininkui išgyventi? Nors supirkimo kainos sumažėjusios, parduotuvėse mėsos kainų mažėjimo nematyti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) prezidentas, Kelmės rajono ūkininkas Vytautas Barkauskas.
„Agrorinkos“ paskelbtais duomenimis, pernai šalies įmonėse mažėjo galvijų skerdimas ir supirkimo kainos. Lietuvoje pernai galvijų skerdenų kaina siekė vidutiniškai237 eurus už 100 kilogramų ir buvo 1,9 proc. mažesnė nei 2019 metais. Vidutinė kaina Lietuvoje buvo apie 13 proc. didesnė nei Latvijoje, tačiau 12 proc. mažesnė nei Lenkijoje ir beveik 27 proc. mažesnė nei bendra Europos Sąjungos (ES) vidutinė kaina.
Lietuvoje vidutinė galvijų gyvojo svorio kaina buvo 1,5 proc. mažesnė nei 2019 m.
Lietuvos įmonėse 2020 metais paskersta 149,7 tūkst. galvijų – 4,6 proc. mažiau nei pieš metus, pagaminta 41,7 tūkst. tonų galvijienos skerdenų – 1,7 proc. mažiau.
„Kaimyninėje Lenkijoje ūkininkams kur kas palankesnės sąlygos ūkininkauti, ten nepriimami pertekliniai reikalavimai, kaip neretai daroma pas mus, užkraunant nepakeliamą naštą, kurią ypač skaudžiai pajunta mažesn iūkiai. Kaimyninėje valstybėje daroma viskas, kad ūkininkas ar bet kuris kitas gyventojas dirbtų, išsiverstų ir neitų į Užimtumo tarnybą prašyti pašalpų, kurios mokamos iš biudžeto, t. y. iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų“, – tvirtino V.Barkauskas.
Nuo veršelio iki tinkamo pardavimo buliaus praeina apie pusantrų metų. Lietuvos bendrovėse auginama apie 17 proc. galvijų, kita dalis užauginama ūkininkų ūkiuose, tačiau LMGAGA prezidentas nerimauja, ar beliks norinčių auginti galvijus, jei situacija žemės ūkyje nesikeis.
„Supirkimo kainos mažėja, tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams yra vienos mažiausių visoje ES, o reikalavimai – didesni nei ES senbuvių šalių ūkininkams. Jei ankstesniais metais jaunimas iš garbaus amžiaus sulaukusių tėvų perimdavo ūkius, dabar, kai tokie reikalavimai, norinčių mažėja. Jauni žmonės svarsto, ar jiems iš viso verta ūkininkauti“, – teigė V.Barkauskas.
Buriasi į kooperatyvą
Smulkieji ir vidutiniai ūkiai, susibūrę į kooperatyvus, galėtų didinti konkurencingumą, derybines galias ir tokiu būdu išsikovoti aukštesnę produkcijos supirkimo kainą, tačiau kooperacinė veikla vis dar nepopuliari. Ūkininkai į kooperatyvus jungiasi vangiai. Lietuvoje tik 12 proc. ūkininkų dalyvauja kooperatyvų veikloje.
Siekdami mažesnės priklausomybės nuo supirkėjų, perdirbėjų, kooperatyvą kuria LMGAGA.Pasak asociacijos prezidento, vieno iš kooperatyvo steigimo iniciatorių V.Barkausko, tikimasi, jog taip bus lengviau ieškoti rinkų, užsiimti žaliavos perdirbimu. Šiam žingsniui pastūmėjo ir situacija dėl koronaviruso:mėsinių galvijų skerdena daugiausia buvo tiekiama į restoranus, kavines, o prasidėjus pandemijai šios galimybės neliko, sutriko ir eksportas.
„Kooperatyvas padėtų ūkininkams pelningai realizuoti galvijus,o ateityje planuojame skersti galvijus ir pardavinėti skerdenas. Tai vienas iš būdų, kad ūkininkai galėtų išgyventi“, – sakė V.Barkauskas.
Kaip panaudoti gaunamus dividendus ar pelną, spręstų patys kooperatyvo nariai pagal kooperatyvo įstatus.
Smulkiesiems ūkiams kooperacija – viena iš galimybių sustiprėti ir išsilaikyti rinkoje, nes auginantiems po kelis galvijus dažniausiai mokama daug mažesnė kaina, nors didesnį galvijų kiekį galima realizuoti pelningiau. Tačiau kooperuotis ūkininkų neskatina neigiami pavyzdžiai, kai iš kooperatyvo veiklos ūkininkams būna mažai naudos.
Alytaus rajone ūkininkaujantis, galovėjų veislės mėsinius galvijus auginantis Aidas Abromaitis mano, jog ūkininkams trūksta tarpusavio pasitikėjimo.
„Kooperatyvas yra geras dalykas, bet nežinau, ar lietuvių mentalitetas yra iki to pribrendę. Gerai, kad atsiranda kooperatyvų, deja, juose neretai prasideda kivirčai, ginčai. Neretai būna, kai kooperatyvo vadovas, kuris taip pat yra ūkininkas, žiūri labiau savo interesų, ir tada prasideda savo produkto, o ne kitų kooperatyvo narių „stūmimas“. Manau, jog kooperatyvo vadovas turėtų būti žmogus iš šalies, tuomet nebūtų priimami kažkuriam ūkininkui palankesni sprendimai“, – tvirtino A.Abromaitis.
LMGAGA prezidentas V.Barkauskas taip pat mano, jog kooperatyvo vadovavimui reikalingas nešališkas žmogus – tai padėtų išvengti interesų konflikto.
Trumpoji grandinė – nelengvas kelias
Ūkininkai nuolat raginami kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines, kai vietos ūkininkų užauginta produkcija parduodama tiesiai iš ūkio. Taip nebelieka tarpininkų, kurie pasiima dalį produkcijos kainos.
A.Abromaitis jautieną ir jos gaminius pardavinėja tiesiai iš ūkio, tačiau tai ganėtinai sudėtinga.
„Kai atvažiuoja supirkėjas, susikrauna produkciją, atiduoda pinigus ir viskas – nereikia papildomai investuoti, kažką kurti, sukti galvą, ar nesuges mėsa. Didesnę kainą galima gauti, kai pats parduodi produkciją tiesiai iš ūkio, bet tai nėra paprastas ir lengvas kelias. Kaip sako mūsų draugai amerikiečiai, „Smallbills – big problems“ („Mažos sąskaitos – didelės problemos“). Prekybai iš ūkio reikia daug ką turėti, pradedant nuo šaldytuvų mėsai laikyti, higienos normų reikalavimų, automobilių transportavimui ir baigiant klientais, kad turėtum kam parduoti mėsą. Juk reikia pasirūpinti skerdimu ir išparduoti apie 300 kg mėsos. Prekiaudamas iš ūkio turi būti ne tik ūkininkas, galvijų augintojas, bet ir geras pardavėjas, vadybininkas. Tai tikrai ne kiekvienam. Trumposios maisto tiekimo grandinės skamba gražiai, bet kas bus jei visi mes, ūkininkai, stovėsime turguje,kas laukuose dirbs?“ – klausė A.Abromaitis.
Alytaus rajone įsikūrusiame A.Abromaičio šeimos ekologinės mėsinės galvijininkystės ūkyje – beveik 300 galovėjų veislės mėsinių galvijų. Ūkininkas jautieną bei jos produktus pardavinėja tiesiai iš ūkio, internetu, pristatydamas į namus.
„Esame sukūrę savo ūkio prekinį ženklą„Taurus skonis“, turime nuolatinių klientų, kurie vertina kokybę ir perka mūsų ekologiškai užaugintą produkciją – jautieną ir jos gaminius“, – sakė A.Abromaitis.
Ūkininkas taip pat parduoda veislinius galvijus – bulius reproduktorius. Jų pardavimai pastaruoju metu yra šiek tiek sumažėję. Supirkėjams parduoda senas karves, kurių kainos yra kritusios.
Jautieną renkasi sveikesnei mitybai
Jurbarko rajone ūkininkaujanti Eglė Butkienė augina mėsinius šarolė veislės galvijus. Bandoje – 120 galvijų. Ūkininkė parduoda veislinius galvijus veislei, veršelius bei suaugusius gyvulius mėsai.
„Patys tiesiogiai mėsa neprekiaujame, dirbame su supirkėjais, kurie skerdenas eksportuodavo į užsienį.Nepajutome, kad jiems nereikėtų mėsos ar kad būtų jos perteklius. Nuokrytis buvo tik prasidėjus pandemijai. Kol kas dar neatsistatėme į prieš karantiną buvusią padėtį, bet esame labai netoli jos“, – teigė E.Butkienė.
Ūkininkė mano, jog mėsinių galvijų auginimas populiaresnis tarp jaunimo, nes jis reikalauja mažiau investicijų, darbo sąnaudų, atsiranda ir daugiau jautienos realizavimo galimybių.
„Nemažai miesto gyventojų yra mokūs ir gali sau leisti pirkti kokybišką jautieną“, – sakė E.Butkienė.
Kokybiškos jautienos nori sveiką gyvenseną atrandantys žmonės, kurie rūpinasi savo sveikata.
„Žmonės po truputį eina link sveikesnės mitybos, kuriai priskirčiau jautieną. Ji brangesnė už kitokią mėsą, bet gal geriau mažiau, bet kokybiškai pavalgyti. Keista, kai žmonės, kuriems finansinės galimybės leidžia pirkti brangesnius produktus, gaili pinigų geram maistui. Daugelis žiūri, kad į automobilį būtų įpiltas geras kuras, bet dar nedaug kas galvoja, ką deda į skrandį“, – sakė Alytaus rajono ūkininkas A.Abromaitis.
Pasak ūkininko, nemažai žmonių jautienos pradeda ieškoti tada, kai iš medikų išgirsta mažakraujystės ar kitos ligos diagnozę. Tik tada susirūpina mityba, perka ekologišką jautieną.
LMGAGA prezidentas V.Barkauskas taip pat pastebi jautienos vartojimo didėjimo tendenciją.„Jeigu nebus perteklinių reikalavimų ūkininkams,mėsinė galvijinkystė turi tendenciją plėstis“, – teigė V.Barkauskas.
Laikinas reiškinys
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas, tyrėjas
Ilgą laiką galvijų supirkimo kainos neturėjo tendencijos šokinėti, kaip kad buvo su kiaulių kainomis. Pastarųjų kainos buvo sukilusios praėjusių metų pradžioje, o nuo kovo mėnesio pradėjo kristi. Krentant kiaulių supirkimo kainoms, galėjo šiek tiek mažėti ir galvijų kainos, bet, manau, kad tai laikinas reiškinys. Galbūt Europoje kažkur sumažėjo galvijų poreikis arba mūsų ūkininkai savo galvijų negali eksportuoti, tuomet ir sumažėja galvijų supirkimas, bet tai nereiškia kažkokių esminių pokyčių.
Tai, kad pernai Lietuvos įmonėse galvijų paskersta 4,6 proc. mažiau nei pieš metus, nėra dideli skaičiai. Galvijienos apimtys apskritai nedidelės. Daug Lietuvos galvijienos iškeliauja eksportui, nes pieno ūkiai sulaukia veršelių, kuriuos parduoda gyvus arba paaugina ir parduoda skerdimui.
Su galvijiena liekame patinėje situacijoje dėl to, kad pieno ūkiai augina, melžia karves, o kai yra karvė,atsiranda ir veršiukai. Pusė veršelių yra buliukai, kurių žemdirbiai nelabai nori auginti, nes užauginto kaina niekuo nesiskiria nuo jauno veršelio. Todėl nemažai jaunų veršelių eksportuojama.
Jautienos vartojimo tendencijos Lietuvoje mažai keičiasi. Lietuvos gyventojai galvijienos valgo mažai – vidutiniškai 5 kg per metus (ES vidurkis – apie 20 kg), nors kiaulienos suvalgo 50 kg, paukštienos – apie 35 kg. Be to, prekybos centruose dažniausiai parduodama pieninių, o ne mėsinių galvijų jautiena, o skirtumų yra.
