Lietuvoje daugėja auginamų mėsinių veislių galvijų. Net ir dabartinėmis sudėtingomis sąlygomis, kai galvijų augintojai susiduria su daugybe iššūkių, kuriuos kelia griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai, COVID-19 pandemija, o galvijų supirkimo kainos nedžiugina, per metus mėsinių ir mišrūnų veislių galvijų padaugėjo 2,85 proc.

Galvijų daugėja

ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2021 m. birželio 1 d. Lietuvoje įregistruotų mėsinių ir mišrūnų veislių galvijų buvo 201 066. Tai 2,85 proc. daugiau nei 2020 m. birželio 1 d.

Mėsinių galvijų auginimas – viena perspektyviausių gyvulininkystės rūšių, tačiau sėkmė priklauso ir nuo to, ar ūkininkas pasirinks savo ūkio galimybes, vietovės sąlygas atitinkančią veislę.

Šalies ūkiuose auginami įvairių veislių mėsiniai galvijai. Kiekviena veislė turi specifinius, tik jai būdingus požymius: augimo greičius, poreikius pašaro kokybei, laikymo sąlygas, veislės ekstensyvumą ir kt. Vienos veislės galvijams reikia gerų ganyklų, daugiau ir intensyvesnio pašaro, kitos veislės galvijai gali ganytis visur, net ir apleistose žemėse.

Apie trečdalį visų galvijų laiko Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) nariai. Daugiausia auginami limuzinų, Šarolė, aubrakų, angusų veislių mėsiniai galvijai. Nors simentalų veislė savo populiarumu jiems nusileidžia, šios veislės galvijai turi savų pranašumų.

„Simentalų veislė yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių galvijų veislių visame pasaulyje. Lietuvoje ji dar nėra labai populiari, tačiau man ji – pati geriausia. Nesakau, kad kitos veislės nėra geros – kiekviena veislė gera, jei pasirenkama pagal turimos žemės našumą, žolės kiekį, ūkio pajėgumą. Kartais žmonės nepasveria savo galimybių, neįvertina vietovės, kurioje yra ūkis, specifikos. Pavyzdžiui, nenašiose žemėse ima auginti pačios raumeningiausios Šarolė veislės galvijus ir įdėdamas mažai darbo nori gauti gerus prieaugius. Taip nebūna. Optimaliausia veislė bus ta, kuri atitiks ir ūkio, ir žmogaus pajėgumus. Galvijas – ne traktorius, o gyvas padaras, kurį reikia tinkamai prižiūrėti. Veislės apibūdinime paprastai nurodomi maksimalūs pasiekimai – koks gali būti didžiausias prieaugis, kokį didžiausią svorį galvijas gali pasiekti, tačiau jeigu tinkamai galvijo nešersi, neprižiūrėsi, nieko nepasieksi. Žmonės ne visada pasveria savo galimybes, ūkio pobūdį, nepagalvoja apie pašarus, kokie augalai jo gyvenamoje vietoje auga, apie gyvulių realizaciją. Kartais su kitos veislės galvijais galima pasiekti daugiau“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė LMGAGA Mėsinių simentalų veislės klubo valdybos pirmininkas Povilas Kaušpėdas.

Mėsinių simentalų veislės galvijus augina ir pats P.Kaušpėdas, ūkininkaujantis Širvintų rajone. Jo šeimos ekologinio mėsinių galvijų ūkio bandoje – 100 motininių karvių ir dar tiek pat ar daugiau būna prieauglio.

Povilas ūkininkauja padedamas žmonos Gintarės, o aštuonmetė dukra Rugilė ir šešiametis sūnus Rokas – dar nedideli pagalbininkai, bet ūkyje jiems labai patinka.

Nelepūs ir greitai augantys

 Ūkininkauti P.Kaušpėdas pradėjo 2004 metais. Iš pradžių augino melžiamas juodmarges karves, grynaveislius galvijus, bandė veisti mišrūnus. Vis tik ūkininkas pasirinko mėsinius simentalų veislės galvijus ir jau septintus metus augina tik juos.

Pasak P.Kaušpėdo, simentalų veislės galvijai puikiai tinka mūsų klimato sąlygoms, yra taikaus būdo, nelepūs pašarams ir ganykloms, lengvai įsisavinantys pašarus.

„Simentalai yra labai draugiški, jų charakteris panašus į pieninių karvių. Šios veislės galvijai yra švelnesni, lėtesni už kitų veislių gyvulius. Su simentalu galima kartu vaikščioti, kai tuo tarpu su kitų veislių galvijais jų augintojams būna bėdų – pasitaiko, kad puola žmones. Tuo tarpu simentalai – labai jaukūs, ramaus būdo. Šios galvijų savybės mums labai tiko, nes auginame mažus vaikus, o ir kaimas šalia ūkio, todėl auginti tokius galvijus yra saugiau“, – pasakojo P.Kaušpėdas.

Mėsinių galvijų auginimas – viena perspektyviausių gyvulininkystės rūšių, tačiau sėkmė priklauso ir nuo to, ar ūkininkas pasirinks savo ūkio galimybes, vietovės sąlygas atitinkančią veislę.

Veislės pasirinkimą lėmė ne tik galvijų būdas, bet ir pagrindiniai rodikliai. Simentalų veislės galvijai – stambūs, greitai augantys, nereiklūs gyvūnai. Suaugusių bulių svoris būna 1 100–1 200 kg, karvės svoris – 700–800 kg. Per parą jie priauga vidutiniškai 1 250 g svorio, karvės veršiuojasi lengvai, turi geras motinines savybes. Skerdienos išeiga – 57–60 proc. Mėsa geros kokybės.

„Motininės karvės yra labai pieningos, veršeliai sparčiai auga ir gana greitai nujunkomi, jiems reikia mažiau priežiūros. Simentalų buliai užauga labai stambūs. Šios veislės galvijai nėra išrankūs pašarui. Mūsų ūkis yra ekologinis, pievos kartais būna prastesnės, bet jie suėda ir tokią žolę“, – veislės privalumus vardijo P.Kaušpėdas.

Pasak ūkininko, simentalų buliukų svoris nujunkant (7–9 mėnesių) siekia vidutiniškai 400–420 kg, telyčaičių – apie 400 kg.

Geriausi buliukai lieka Lietuvoje

Problemų dėl galvijų realizavimo P.Kaušpėdui nekyla. Ūkininkas parduoda nujunkytą prieauglį – 7–9 mėnesių telyčaites ir buliukus, kurie iškeliauja į kitas šalis, daugiausiai eksportuojama į Kazachstaną, Uzbekistaną, kitas Vidurio Azijos šalis.

„Geriausius buliukus paliekame veislei Lietuvoje – ir savo bandai, ir pardavimui. Žmonės ieško grynaveislių galvijų, domisi ir perka simentalų veislės galvijus“, – teigė P.Kaušpėdas.

Ūkininkas geriausius savo ūkio simentalų veislės galvijus kasmet veža į veislinių gyvūnų parodas Algirdiškyje, Panevėžio rajone, kurias rengia bendrovė „Panevėžio veislininkystė“.

LMGAGA Mėsinių simentalų veislės klubas, kuriam vadovauja P.Kaušpėdas, rūpinasi savo auginamų galvijų veisle, jos gryninimu, ją populiarina šalyje. Į klubą susibūrę simentalų veislės augintojai dalijasi patirtimi, rezultatais, pasiekimais, diskutuoja apie tai, kas jiems svarbiausia kaip ūkininkams, veisėjams.

Mėsiniai simentalai tiek veisiami grynuoju veisimu, tiek naudojami kryžminimui su mėsiniais ir pieniniais galvijais. Kryžminimo atveju gaunamas heterozės efektas – gyvulys paveldi geriausias savo pirmtakų genetines savybes. Pasak P.Kaušpėdo, mišrūnai būna ramūs ir dideli gyvuliai, karvės turi geras motinines savybes, yra labai pieningos.

                         Simentalų veislės galvijai į Lietuvą buvo atvežti prieš du dešimtmečius. Ūkininkai juos vežėsi iš Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos. Dabar jau yra ne tik atvežtinių, bet ir lietuviškų, Lietuvoje veistų simentalų.

            Mėsinių galvijų sektorius yra augantis, todėl bandų gerinimui labai svarbu įsigyti gerus veislinius bulius. LMGAGA rūpinasi veislininkyste, veisimo programų įgyvendinimu. Yra patvirtintos 8 veislių veisimo programos, viena iš jų – simentalų veislės. LMGAGA, Mėsinių simentalų veislės klubas dirba su selekcinėmis programomis, kad būtų pagerintos veislinės savybės.

Prielaidos mėsinių galvijų bandos plėtrai yra geros, nors, pasak P.Kaušpėdo, netrūksta ir trukdžių, slegia didelė įvairių reikalavimų, direktyvų našta. Gyvulininkystę valdžia vis vadina prioritetine sritimi, tačiau sektorius neauga taip, kaip norėtųsi.

„Kiekvienas sektorius turi savų problemų ir rūpesčių, bet jei laikai galvijus ir nori pasiekti geresnių nei vidutinių rezultatų, reikia galvijus tinkamai prižiūrėti, jais rūpintis, netgi lepinti. Žinoma, reikia pasirinkti geriausiai galimybes atitinkančią veislę“, – tvirtino LMGAGA Mėsinių simentalų veislės klubo vadovas P.Kaušpėdas.

Verta žinoti

Simentalų veislė išvesta vakarų Šveicarijoje, Berne, o jos pavadinimas kilęs nuo Simme upės slėnio pavadinimo, nors kitose šalyse ji vadinama Montbeliarde (Prancūzija), Fleckvieh (Vokietija), Pezzata Rossa (Italija).

Tai viena seniausių ir visuose kontinentuose labiausiai paplitusių veislių. Nors pirmoji jų kilmės knyga pradėta vesti 1806 m. Berne, vakarų Šveicarijoje, jie bei jų produktai – pienas, sviestas, sūris – minimi žymiai anksčiau.

Šie galvijai yra dvejopos paskirties: tai pieno ir mėsos bei mėsiniai simentalai. Dvejopos paskirties simentalų tipas susiformavo juos importavus į Austriją ir Bavariją 1830 m. Tuo metu simentalai garsėjo pieningumu ir traukiamąja jėga, bet buvo vėlai bręstantys, grubių kaulų. Taikant uždarą veisimą ir atranką susiformavo labai pieningi galvijai su puikiai išvystytais raumenimis ir didele traukiamąja jėga. Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse susiformavo mėsinių simentalų tipas. Tai stambūs, greitai augantys, nereiklūs gyvuliai. Jie ypač populiarūs Vokietijos rytinėse žemėse.

Lietuvoje labiau žinomi mėsiniai simentalai, kurie tiek veisiami grynuoju veisimu, tiek naudojami kryžminimui su mėsiniais ir pieniniais galvijais. Tai modernūs, šių dienų poreikius atitinkantys galvijai.

Simentalų spalva žalmarga, geltonai marga arba žala. Galva ir snukis dažnai balti – tai šiai veislei gana būdingas požymis. Nuo herefordų simentalai genetiškai skiriasi savo baltu nosies veidrodėliu, kurį paveldi kaip ir baltą galvą. Bendrai jų spalva apibūdinama kaip „žala su baltomis dėmėmis“ arba „auksinė ir balta“.