Įvedus maisto kuponų sistemą, mažoms įmonėms būtų suteiktas ekonominis pranašumas ir kartu gali būti iškreiptos konkurencijos sąlygos. Tokia grėsmė galima ne tik mūsų rinkoje – elektroninių maisto kuponų programa potencialiai galėtų turėti poveikį net ES narių tarpusavio prekybai. Tokios Konkurencijos tarybos išvados dėl vadinamųjų vaučerių įteisinimo sukėlė įvairių sričių ekspertų ir verslo organizacijų atstovų apmaudų juoką. Lietuvoje rinką yra užvaldę stambieji oligopoliniai dariniai, tad kinkų drebinimas, kad maisto kuponai ir mažos įmonės pažeis konkurenciją, atrodo nerimtai.

Iš kur pinigai?

Jau su kaupu pažerta kritikos elektroninei maisto kuponų sistemai, kurią Žemės ūkio ministerija pasiūlė įtraukti į į Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą. Finansų ministerija perspėjo, kad patvirtintame 2019 m. valstybės biudžete papildomų lėšų šiai programai įgyvendinti nenumatyta, ir pasiūlė nuolaidas maisto prekėms kompensuoti iš Žemės ūkio ministerijos numatytų asignavimų, įskaitant ES lėšas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje yra apie 200 tūkst. vaikų iki 6 metų. Už vieną vaiką būtų skiriama 6 eurų nuolaida per mėnesį, taigi metams reikėtų apie 14,4 mln. eurų. Projekte siūloma įstatymo įsigaliojimo data – 2019 m. liepos 1 d., tad šiemet reikėtų perpus mažesnės sumos iš biudžeto.

Teisingumo ministerija atkreipė dėmesį, kad, numatant biudžeto lėšų poreikį, neįvertintos kuponų programos sukūrimo ir administravimo (įskaitant papildomų žmogiškųjų išteklių poreikį) išlaidos.

Žemės ūkio ministerija teigia, kad įstatymo projekto tikslas – skatinti smulkiojo verslo plėtrą, didinti konkurencingumą ir sudaryti prielaidas maisto produktų kainoms mažinti, kurti vartotojų, ypač auginančių vaikus, įpročius pirkti maisto produktus mažose parduotuvėse, turguose, ūkininkų turgeliuose ir pan.

Valdo stambiųjų interesai

Įteisinus maisto kuponus, valstybės parama pasiektų žemės ūkio veiklos subjektus ir

žemės ūkio bei maisto produktais prekiaujančias labai mažas įmones, iš kurių prekes pirktų teisę į nuolaidą turintys pirkėjai. Dėl to jau atsirado perspėjimų, kad gali būti iškreiptos konkurencijos sąlygos. Konkurencijos taryba pateikė išvadą, kad įvedusi vadinamuosius vaučerius valstybė mažoms įmonėms suteiktų ekonominį pranašumą. Tokia grėsmė iškiltų ne tik mūsų rinkoje – kuponų programa potencialiai galėtų turėti poveikį net ES narių tarpusavio prekybai.

Įvairių sričių ekspertams tokios išvados sukėlė nuostabą. Ir tai tikrai stebina, nes, pavyzdžiui, dėl skandinaviškų bankų koncentracijos ir jų keliamų paslaugų įkainių nei juos reguliuojanti įstaiga, nei Konkurencijos taryba stipriai negrūmoja. Tai esą natūralus rinkos pokytis. O dar tik planuojami maisto kuponai jau kelia grėsmę konkurencijai.

Veidaknygės nuotr.

Matematikas, sistemų tyrėjas, ekspertas Kęstutis K.Urba įsitikinęs, kad smarkiai sunykusiai smulkiajai prekybai būtinai reikia pranašumo, nes prekybos srityje nėra normalios konkurencijos. „Dabar ekonominis pranašumas suteiktas didiesiems prekybos tinklams, įsikūrusiems ir miestų centruose. Mes praktiškai turime penkių didžiųjų prekybos tinklų oligopolį, o tai labai dažnai veda į kartelinius susitarimus ir kainų diktatą. Šiais informacinių technologijų laikais ir susitarimų nereikia: pasižiūri vieni į kitų kainas ir jas visi pakelia. Kai tik valdžia padidina pensijas, minimalią mėnesinę algą ir panašiai, pakyla vartojimo prekių kainos. Pirkėjams tai baisiausias dalykas, nutikęs per pastaruosius penkerius metus“, – konstatavo jis.

Smulkųjį ir vidutinį verslą gaivinti siūlantis ekspertas maisto kuponų neliaupsina, nes jie nėra pakankama priemonė situacijai pakeisti.

„Jie vieni teisybės neatkurs – reikia smulkiesiems mažinti mokesčius, riboti didžiųjų prekybos centrų darbo laiką, visoje maisto grandinėje mažinti viršpelnius. Tik tokiu atveju galėtume tikėtis tikros konkurencijos rinkoje ir išvengtume tokio pašėlusio kainų augimo“, – nedelsiant imtis priemonių siūlo Kęstutis K.Urba.

Jis nurodė ir priežastis, kodėl akivaizdžiai ydinga situacija nesikeičia. „Pas mus viską sprendžia ne protas ir intelektas, o interesai. Kai atstovaujama didžiojo kapitalo interesams, tai ir turime, ką turime“, – teigė ekspertas.

Pasiduoda globalizacijai

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto prof. dr. Dalius Serafinas šalies politikus ir valdininkus ragina išsistudijuoti ne tik globalizaciją skatinančius ir remiančius europinius teisės aktus, bet ir vietos bendruomenių iniciatyvas ir vystymąsi palaikančius dokumentus bei socialinės politikos instrumentus, kurie vis plačiau taikomi tarptautinėje praktikoje. Anot jo, klaidinga manyti, kad smulkiajam ir stambiajam verslui turi būti sukurtos tos pačios taisyklės. Ir pasaulyje, ir ES yra remiamas smulkusis verslas, jam stengiamasi sudaryti išskirtines sąlygas.

Dalius Serafinas

„Gero šeimininko miške skruzdėlynas būna aptvertas, kad šernai ir kiti žvėrys jo neišknistų. Taigi skruzdėlėms vienos taisyklės, o šernams – kitos. Jeigu skruzdėlytės bus sunaikintos, iškils grėsmė visai miško ekosistemai“, – vaizdžiai palygino Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys. Jis pridūrė, kad stambieji turi įvairias galių ir įtakų, tad sukuriamas toks teisinis ir administravimo mechanizmas, jog smulkieji būna priversti pasitraukti iš rinkos.

Vietinės pinigų sistemos

Vilniaus universiteto profesoriui sukėlė šypseną perspėjimai, kad maisto kuponų įteisinimas suteiktų pranašumą mažoms įmonėms ir galėtų net pažeisti konkurenciją. „Juk dabar eilinio pirkėjo krepšelyje apie 90 proc. pirkinių yra iš oligopolinių prekybos ir gamybos darinių. Tad kalbėti apie konkurencijos pažeidimą neįmanoma. Matome priešingą procesą – stambieji yra užvaldę rinką, o smulkieji neturi jokios reikšmingos įtakos konkurencijai. Ir tai nulemia kainų didėjimą“, – aiškino kokybės vadybos sistemų ekspertas.

Jis pabrėžė, kad maisto kuponai – tik vienas sistemos elementų, kuris neturės efekto be atitinkamų priemonių visumos. „Jie paimti iš konteksto. Europoje egzistuoja rimti dariniai – bendruomenių apsikeitimo ir vietinės atsiskaitymo sistemos, kurias palaiko Europos Komisija. Tose sistemose sukuriami vietiniai bendruomenių pinigai ir vietinės atsiskaitymo sistemos. Tokiu būdu susidaro lyg uždaras kraujotakos ratas, lėšos sukasi vietinėje apyvartoje, neišsiplauna iš bendruomenės“, – apie deglobalizacijos instrumentus pasakojo D.Serafinas.

Profesorius patikslino, kad Europos Komisija vartoja sąvoką „bendruomenės inicijuota vietos plėtra“, kuria apibūdinama principu „iš apačios į viršų“ grindžiama plėtros politika. Ja siekiama padėti socialiai ir ekonomiškai neaktyviems žmonėms grįžti į prasmingą gyvenimą. Jis nurodė vieną iš tai skatinančių Europos Komisijos dokumentų – „Bendruomenės inicijuotos vietos plėtros gairės vietos subjektams“, kuriame akcentuojamos bendruomenės iniciatyvos darniai plėtojant vietos socialinį ir ekonominį gyvenimą, sprendžiant vietos regionų problemas, kurios yra kelis kartus aštresnės nei miestuose.

Pašalpos ar darbas?

Deglobalizacijos procese, apie kurį vis plačiau kalbama tarptautinėje arenoje, bendruomenių inicijuota vietos plėtra turi ekonominę, socialinę ir ekologinę prasmę. Vietos gamyba ir vartojimas sprendžia ne tik socialines ir ekonomines problemas, nes taip sukuriama darbo vietų, atsiranda pajamų ir pan. Tai turi įtakos ir ekologijai, nes galima plėtoti žiedinės ekonomikos principais paremtą gamybą be atliekų, mažiau teršti aplinką dėl transportavimo mažesniais atstumais ir kt.

„Turime dvi Lietuvas, egzistuoja problema, kaip pamaitinti socialiai atskirtus asmenis, kurių kaime yra kelis kartus daugiau nei miestuose. Be to, daugelį dar reikia atpratinti nuo pašalpų ir pripratinti dirbti. Socialinės apsaugos ir darbo ministrui siūlėme socialinę paramą nukreipti į socialinį verslą, kad bendruomenės pačios apsirūpintų maistu, malkomis ir panašiai, ir įdarbinti pašalpų gavėjus. Tai būtų sisteminis požiūris, o vien maisto kuponai – kaip mirusiajam kompresas“, – palygino D.Serafinas.

Kokybės vadybos sistemų ekspertas siūlo ieškoti tokių lyderių, kurie siektų ištraukti regionus iš duobės. Pasak jo, jei 99 teisės aktai skelbia, kad „negalima“, o vienas – „galima“, tai tinkamas lyderis remsis juo ir visomis kitomis priemonėmis, kad pasiektų tikslą.

Sukasi milijardai

Eimutis Radžvila, Nepriklausomų prekybos įmonių asociacijos vadovas

Mūsų asociacija siūlomą maisto kuponų sistemą kritikavo, nes joje gali dalyvauti tik labai mažos įmonės. Iš mūsų asociacijai priklausančių daugiau nei 300 parduotuvių tik 30 atitinka tokį statusą. Toje sistemoje realiai galėtų dalyvauti tik tie verslininkai, kurie turi tik vieną parduotuvę. Mūsų nariai paprastai turi po 4–5 parduotuves. Tad kaimiškose vietovėse bus nelengva rasti parduotuvių, kurios galės priimti tokius kuponus. O mieste situacija dar prastesnė. Jeigu nebus išplėstas ratas, manau, tas projektas bus pasmerktas žlugti. Mes siūlėme, kad į tą sistemą būtų įtrauktos ir mažos įmonės, kuriose dirba iki 50 darbuotojų.

Nuogąstavimai, kad maisto kuponų sistema gali iškreipti konkurenciją ir suteikti pranašumą smulkiosioms įmonėms, – nerimti. Labai smarkiai abejoju, kad tai galėtų turėti įtakos konkurencijai. Apmaudu, kad Lietuvoje nenorima pasistengti dėl smulkiojo verslo. O kalbėti apie įtaką tarptautinei prekybai iš viso juokinga. Mažmeninėje maisto prekybos rinkoje sukasi milijardai, o čia keliami klausimai dėl keliolikos milijonų eurų poveikio rinkai.

Reikia sisteminio požiūrio

Dalia Matukienė, Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė

Konkurencijos tarybos pateiktas išvadas dėl maisto kuponų vertinu kritiškai. Įdomu, kodėl neįžvelgiama, kokią įtaką smulkiajam ir vidutiniam verslui turėjo, turi ir turės didieji prekybos centrai, kurie, kitaip nei kitose ES šalyse, pas mus yra įsikūrę ir miestų centruose. Jų koncentracija tokia, kad mažesniems išlikti rinkoje praktiškai neįmanoma. Koks čia gali būti konkurencijos iškraipymas?

Turiu abejonių ir dėl maisto kuponų efektyvumo. Pirmiausia jie tėra tik vienas smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimo sistemos elementų. Nieko daugiau nekeičiant, jie nebus veiksmingi ir neturės įtakos nei regionams, nei ūkininkams, nei verslininkams. Gaivinant smulkųjį ir vidutinį verslą reikia sisteminio požiūrio. Mūsų taryba su mokslininkais yra parengusi socialiai orientuotą žaliosios ekonomikos programą, kur maisto kuponai – tik maža sistemos dalis. Jeigu neveiks visos priemonės, nebus naudos ir iš kuponų.