Dar neprasidėjo pasėlių deklaravimas, o painiava dėl ekoschemų jau kelia aistras. Grūdų augintojai jau kuris laikas vienijasi augindami liucernas ne tik todėl, kad tai augalas, praturtinantis dirvą, bet ir dėl to, kad tai pelninga kultūra, padedanti papildomai užsidirbti. Būtent tai, kad liucernos nuimamoms pašarui, o ne paliekamos laukuose, ir užkliuvo agropolitikams. Norint gauti tiesiogines išmokas už ekoschemas, iš šių plotų papildomų pajamų gauti negalima.

Dviguba nauda

Ekoschemų esmė – kova su dirvožemio degradacija, jo derlingumo gerinimas, vandens tausojimas bei jo kokybės gerinimas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijų mažinimas, tvarus ūkininkavimas, pesticidų ir mineralinių trąšų ribojimas, biologinė įvairovė, kraštovaizdžio puoselėjimas, kova su atsparumu antimikrobinėms medžiagoms. Dalį šių funkcijų kuo puikiausiai atliepia liucernų auginimas, tačiau norint už tai gauti tiesiogines išmokas – ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti.

Joniškio krašto ūkininkas Julius Vaitekūnas yra augalininkystės ūkio šeimininkas, tačiau jo laukuose vasarą žaliuoja ir liucernos. Šiuos ankštinius augalus jis augina jau antrus metus. Drauge su kitais ūkininkais, priklausančiais „Joniškio aruodų“ kooperatyvui, užaugintą žalieną veža į kooperatyvą, kuris jas apdoroja ir paruoštus pašarus eksportuoja į Artimuosius Rytus. J.Vaitekūnas įsitikinęs, kad liucernų auginimas ūkininkams padeda išlošti dvigubą naudą – dirva gerinama ir už tai dar gaunamos papildomos pajamos.

„Liucernas galima naudoti be trąšų ir augalų apsaugos priemonių, todėl jas būtų galima nesunkiai „pakišti“ po ekoschemomis. Dabar mes esame skatinami palikti 5 proc. dirbamų laukų dėl aplinkosaugos, kad ten nebūtų vystoma prekinė gamyba. Ši žemė paliekama, kad praturtintume jos kokybę ir už tai mums būtų iš dalies kompensuojama, jei dalyvaujame ekoschemoje. Liucernos tam tinka idealiai, nes jos fiksuoja azotą, didina organikos kiekį, tačiau jų auginimas ekoschemose neįmanomas“, – stebisi J.Vaitekūnas.

Pasigedo konkretaus atsakymo

Ūkininkų kooperatyvo „Joniškio aruodai“ Žemės ūkio produktų vadovė-agronomė Vyginta Ralytė sako, kad liucernos gerąjį darbą laukams padaro, dirva atgaivinama, tačiau jų auginimas ekoschemose neįmanomas tik todėl, kad žalienos yra ne nuganomos, o nupjaunamos ir išvežamos pašarų gamybai. Dėl šios formalios eilutės liucernos „iškrenta“ iš ekoschemų.

VL pasiteiravus Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), ar tikrai auginant liucernas nėra galimybės jų deklaruoti kaip ekoschemos, specialistai lakoniškai paaiškino, kad deklaruojant liucerną galima dalyvauti kompleksinės ekoschemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklose: augalų kaita, tarpiniai pasėliai, sertifikuotos sėklos naudojimas, neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos.

R.Juknevičius: „Už ūkininkų pinigus mes bandome būti pionieriais, saugodami pasaulį nuo atšilimo. Tai nėra teisinga. Keista, kad jei liucerną susmulkini ir palieki lauke – viskas gerai, ji tinka eksoschemai, o jeigu išveži iš lauko ir dar sukuri papildomą vertę gamindamas pašarą – jau nebetinka.“

Tačiau toks ŽŪM išaiškinimas V.Ralytės neįtikino. Ji sako, kad ūkininkai šiose ekoschemų veiklose gali dalyvauti tik teoriškai. Pagal „Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisykles“, kuriomis būtina vadovautis, Kompleksinės ekologinės sistemos veiklos „Augalų kaita“ reikalavimų 45.3 skyriuje nurodoma, kad negalima sėti to paties pasėlio dvejus metus iš eilės tame pačiame lauke, tačiau liucerna yra daugiametis augalas ir mes planuojame ją auginti 3–4 metus.

„Ta pati problema išlieka dalyvaujant ir „Tarpinių pasėlių“ ekoschemoje: liucerna netinka nei kaip tarpinis pasėlis per žiemą, nei kaip įsėlis, nei kaip posėlis, nes yra auginama kaip daugiametis augalas. Visose veiklose dalyvavimas trunka vienus metus, kurie mūsų atveju yra per trumpas laikas“, – paaiškina „Joniškio aruodų“ atstovė, pridurdama, kad panaši situacija yra ir su kukurūzais. Tai atsėliuojamas augalas ir, norint nenusižengti reikalavimams, reikėtų auginti posėlius, kurių pasėti tinkamu laiku neįmanoma dėl vėlyvos kultūros brandos ir reikalavimo posėlius pasėti iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. / rugpjūčio 15 d. ar įsėti iki birželio 1 d.

„Į Joniškį planuoja atvykti žemės ūkio ministro pavaduotojas, mes būtinai kelsime šį klausimą, nes norime gauti atsakymus. Mūsų kooperatyvas liucernų auginimo ėmėsi palyginti neseniai, tačiau nauda iš to dirvai akivaizdi. Bendrai mūsų nariai augina 200–300 ha. Šiandieną liucernas augina kiek daugiau nei 10 mūsų kooperatyvo žemdirbių, tačiau bendrai turime apie 100 narių ir tikimės, kad liucerna labai greitai ateis ir į kitus ūkius. Planuojame, kad tai bus viena iš pagrindinių kultūrų, kurias augins mūsų ūkininkai“, – gamybą dar labiau plėsti tikisi V.Ralytė.

Principinė nuostata

Apie šią joniškėnų problemą jau girdėjo ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius. Nors mūsų agropolitikai aiškina, kad naujojo paramos laikotarpio ypatumas yra ne tik griežtesni valdymo reikalavimai bei geros agrarinės ir aplinkosaugos žemės būklės standartai, bet ir galimybė pasididinti bazines tiesiogines išmokas – už dalyvavimą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane numatytose ir savo noru pasirinktose klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingose sistemose (ekoschemose) .ūkininkams bus atlyginta papildomai

Tačiau R.Juknevičius skeptiškas. Anot jo, ūkininkams ir taip nėra lengva išgyventi su krūva kontroliuojančių institucijų, o jiems dar tenka mažinti gamybą norint išpildyti gamtosauginius reikalavimus. „Už ūkininkų pinigus mes bandome būti pionieriais, saugodami pasaulį nuo atšilimo. Tai nėra teisinga. Keista, kad jei liucerną susmulkini ir palieki lauke – viskas gerai, ji tinka eksoschemai, o jeigu išveži iš lauko ir dar sukuri papildomą vertę gamindamas pašarą – jau nebetinka. Tai tiesiog tokia principinė nuostata, kad iš to ploto negalima gauti papildomų pajamų“, – gūžteli pečiais LŪS vadovas.

Ekoschemų esmė – kova su dirvožemio degradacija, jo derlingumo gerinimas, vandens tausojimas bei jo kokybės gerinimas, šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijų mažinimas, tvarus ūkininkavimas ir pan. Dalį šių funkcijų kuo puikiausiai atliepia liucernų auginimas, tačiau išmokų už jų auginimą nėra.

Gresia fiasko

„Dalis ūkininkų iki šiol tam tikrus žingsnius, kurie ir yra aprašyti ekoschemose, darė patys, deklaruodami kraštovaizdžio elementus, ir už tai negavo jokių pajamų. Tie, kas tai darė anksčiau, jau yra susipažinę su ekoschemomis ir jose tikrai dalyvaus, nes tai galimybė gauti papildomų pajamų dėl prarastos gamybos. Tačiau tie, kas iki šiol tuo neužsiėmė, tikrai patirs daug laiko sąnaudų, kol susivoks, kaip tai teisingai deklaruoti. Kiek teko matyti, dabar ekoschemose yra dar smulkesnių elementų, nei buvo deklaruojant kraštovaizdžio elementus. Įsivaizduokite, vienoks koeficientas taikomas, jei akmenų krūva yra iki metro aukščio, kitas – jeigu jau aukštesnė. Bus tikrai nemažai nesusipratimų, nes ūkininkams dar yra daug nežinomųjų dėl ekoschemų. Vaizdžiai tariant, esame studentai, kurie neturėjo aiškios pasiruošimo medžiagos egzaminui ir kažkaip vis tiek bandysime išlaikyti testą. Bijau būti blogu pranašu, bet čia gali būti visiškas fiasko, nes iki šiol neturime galutinių taisyklių“, – atsidūsta R.Juknevičius.

Nereiklus ir naudingas augalas

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto mokslų daktarė Aurelija Liatukienė taip pat sutinka, kad liucernos yra puikios dirvos gaivintojos. Auginant jas bent kelerius metus dirvoje fiksuojamas žymūs azoto kiekis. Taip pat pagerinamos fiziologinės dirvožemio savybės, jos neleidžia žemei dirvonuoti. „Liucernų šaknys skverbiasi gilyn. Jau pirmais auginimo metais jos gilyn auga apie 20 metrų. O ką kalbėti, kai jos auga dar ilgiau – liucernos savo šaknimis pasiekia tikrai gilius dirvožemio sluoksnius. Tai neleidžia dirvai degraduoti, gerėja jos savybės“, – tikina A.Liatukienė.

Pasak jos, liucernos itin svarbios klimato kaitos kontekste. Kadangi jų šaknys labai skvarbios ir gali pasiekti itin gilius žemės sluoksnius, jos yra pakankamai atsparios sausroms. Trūkstant drėgmės viršutiniame dirvos sluoksnyje, augalai pasisavina ją iš gilesnių. Tiesa, liucernos netoleruoja aukšto gruntinio vandens. „Liucernos geriausiai iš visų ankštinių žolių pakelia sausras. Tai nėra reiklus augalas, jų nebūtina tręšti. Žinoma, reikia atsižvelgti į dirvos sudėtį, jos pH, tačiau jei dirva yra gera – papildomai tręšimų planuoti tikrai nereikia. Tai puikus augalas grūdininkams, nes liucernos labai tinka sėjomainai, tai savotiškas „vaistas“ dirvoms. Sulaukiame klausimų iš ūkininkų dėl jų auginimo, veislių. Mūsų liucernų veislės išveistos gana seniai, tačiau mokslininkai dirba su veisle, kuri būtų atspari rūgščiam dirvožemiui“, – pasakoja LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė A.Liatukienė.