Aštuoniolikmetį Titą Mockevičių pagrįstai galima vadinti Marijampolės rajone esančio Šunskų kaimo ambasadoriumi. Jaunuolis iš bendraamžių išsiskiria savo branda ir požiūriu į gyvenimą. Vaikiną domina etnografija, folkloras ir kiti panašūs dalykai. Kol daugelis jo klasės draugų svajoja apie prestižines studijas ar gerai apmokamus darbus, Titas audžia mintį, kaip Šunskuose įkurti muziejų, nori auginti avis ir turėti nuosavo miško.

Persikraustė į kaimą

Dar visai neseniai T.Mockevičių buvo galima sutikti slampinėjantį Vilkaviškio gatvėmis. Visgi mieste jaunuolis nesijautė itin gerai, todėl įstojęs į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją susitarė su tėvais, kad šie leis persikraustyti gyventi pas močiutę, į Šunskus. Čia vaikinas anksčiau praleisdavo visas savo atostogas, tad kaimiška aplinka jam buvo labai gerai pažįstama. Ji Titui visada buvo labai artima, miela, sava.

„Kol dar mieste prie namų augdavo karklų krūmynai, eidavau dažnai prie jų ir iš jų šakų pindavau pintines. Galiausiai medžių nebeliko. Man gyvenimas tarp keturių buto sienų buvo tikra pražūtis. Nesijausdavau savimi“, – pasakojo T.Mockevičius.

Nuo pat mažens jį traukė kone viskas, kas susiję su senove. Galima neabejoti, kad tai – vaikino močiutės Inos Kereišienės įtaka. Titas prisiminė, kad vaikystėje močiutė jam dažnai pasakodavo daug istorijų iš savo vaikystės, kurios neretai atstodavo pasakas prieš miegą. Be to, močiutės namuose visada skambėdavo liaudiškos dainos, o ji pati dažnai dėvėdavo tautinius drabužius.

Augdamas tokioje aplinkoje T.Mockevičius ir pats greitai susidomėjo įvairiais senaisiais amatais, etnografija, folkloru. Šiandien Titas augina linus, audžia juostas, dainuoja, groja ir šoka folkloro ansamblyje, užsiiminėja daugybe kitų panašių veiklų.

„Kai manęs klausia, kaip mano gyvenime atsirado etnokultūra, visiems atsakau, kad aš paprasčiausiai joje gimiau“, – šypsojosi vaikinas.

Veda edukacijas

Meilė seniesiems amatams T.Mockevičių prieš porą metų paskatino pradėti auginti linus. Jau kurį laiką Lietuvoje šios kultūros beveik niekas neaugina, tad su kuo nors pasikonsultuoti, pasitarti ar pasisemti patirties jaunajam Šunskų kaimo gyventojui paprasčiausiai nebuvo galimybių. Informacijos teko ieškoti senose knygose bei kalendoriuose.

Pradėjęs auginti linus, vaikinas labai norėjo vienas pats nueiti visą kelią nuo augalo pasėjimo, siūlo išverpimo iki iš to siūlo pagamintos kokios nors juostos ar drabužio. Siūlų pasidaryti jau pavyko, o štai austi, siūti ar megzti Titas ketina pradėti šią žiemą – atvėsus orams.

„Skubėti tikrai nėra kur. Ne veltui sakoma, kad vilna išguli vilką, o linas – šilką. Kuo linas ilgiau stovi, tuo jis darosi minkštesnis, švelnesnis“, – pasakojo pašnekovas.

Jis ne tik pats augina linus, bet ir Šunskuose veda įvairias edukacijas, susijusias su šia augalų kultūra.

Gamina kankles

Labai svarbi Tito gyvenimo dalis – folkloras. Kaip ir jo močiutė, jis šoka, dainuoja bei groja viename iš folkloro ansamblių. „Aš einu į vienas repeticijas, močiutė – į kitas. Mes dažnai taip prasilenkiame. Kartais susitinkame vienoje scenoje. Tokios akimirkos būna labai jautrios“, – prisipažino aštuoniolikmetis.

Jis groja kanklėmis, lumzdeliu, pianinu, būgnais, o pastaruoju metu bando „prisijaukinti“ ir akordeoną. Įdomu tai, kad Titas natų nepažįsta, o instrumentus valdo „tiesiog iš klausos“.

T.Mockevičius ne tik groja, bet ir pats gamina muzikos instrumentus. Pastaruoju metu didžiausiu iššūkiu jis vadina kanklių gamybą. Vienos dėl netinkamos medienos jau neišėjo, tačiau vaikinas nenuleidžia rankų ir šiuo metu mėgina pasidaryti kitas.

T.Mockevičius ne tik groja, bet ir pats gamina muzikos instrumentus. Pastaruoju metu didžiausiu iššūkiu jis vadina kanklių gamybą. Vienos dėl netinkamos medienos jau neišėjo, tačiau vaikinas nenuleidžia rankų ir šiuo metu mėgina pasidaryti kitas.

Apskritai, įvairūs rankdarbiai ar kokių nors rakandų gamyba – dar viena didelė Tito aistra. Nuo pat mažens jis laisvalaikiu mėgsta daryti miniatiūrinius dirbinius, kurie dažniausiai būna susiję su Lietuvos istorija. Keletą savo gaminių vaikinas yra padovanojęs mokyklos muziejui.

Taip pat jis dievina puošnių prieverpsčių gamybą, daro įvairius dirbinius iš žalvario. Jaunuolis juokavo, kad su šiuo metalu dirbti pradėjo iš taupumo. Kartą, sužinojęs norimo žalvarinio papuošalo kainą, jis nusprendė jį pasigaminti pats.

Tyrinėja genealoginį medį

Kaip ir dauguma bendraamžių, kartais Titas mėgsta laisvą laiką leisti prie kompiuterio. Bet įprasti žaidimai jo nedomina. Vaikinas interneto svetainėje e-paveldas.lt tyrinėja savo ir draugo genealoginį giminės medį.

„Iš pradžių buvau prisiskaitęs, kad dalis žmonių pavardžių būdavo surusinamos, tad jos gali skirtis nuo originaliųjų. Taip į savo giminės genealoginį medį buvau prirašęs gana nemažai visai jokių sąsajų su mūsų šeima neturinčių asmenų. Tik įsigilinęs dar labiau, ėmiau atskirti reikiamas pavardes. Savo giminėje esu prisikapstęs iki penktos kartos protėvių, gyvenusių XIX amžiaus pirmoje pusėje. Deja, dėl suskaitmenintų dokumentų trūkumo kol kas tęsti paieškų nebegaliu“, – apgailestavo pašnekovas.

Visgi šiuo metu jis tyrinėja draugo giminės genealoginį medį. Šie tyrimai davė daugiau vaisių, mat prisikapstyta net iki XVIII amžiaus, ir tai dar tikrai ne pabaiga.

„Tai tarsi istorijos dėlionė, kuriai ieškau trūkstamų detalių. Ką nors suradus, užplūsta labai geras pasitenkinimo jausmas“, – prisipažino T.Mockevičius.

Išnarpliojo šimtametes schemas

Dar besimokydamas septintoje klasėje Titas susidomėjo vytinių juostų audimu. Tiesa, vėliau šis pomėgis buvo kiek primirštas, kol vienoje konferencijoje vaikinas nesutiko šių juostų audėjos Laimutės Kraukšlienės. Vėliau jaunuolis susipažino su dar viena audėja Birute Račkaitiene, kuri dar labiau įtraukė jį į juostų audimo pasaulį.

„Mane žavi, kiek yra skirtingų audimo būdų ir kokį grožį audžiant galima sukurti. Galbūt visa tai ir atrodo paprasta, bet juk paprastume ir slypi nepaprastumas“, – šypsosi aštuoniolikmetis.

Jis labai džiaugėsi, kad prieš kurį laiką pavyko surasti dar XV amžiuje vokiečių vienuolės išleistą knygą, kurioje įvairiais simboliais užrašytos vytinių juostų raštų schemos. Nors toje pačioje knygoje buvo pateikti ir paaiškinimai, Titas nusprendė jais nesivadovauti ir pats iššifruoti minėtas schemas.

„Nebuvo lengva, tačiau man pavyko. Neįtikėtina, kad net ir po 600 metų tos schemos gali būti vis dar suprantamos“, – stebėjosi T.Mockevičius.

Siekiamybė – muziejus

Titas labai myli gamtą, todėl joje stengiasi praleisti kuo daugiau laiko. Jis mėgsta grybauti, uogauti, rinkti įvairias šakeles. Galbūt dėl to vaikinas vieną dieną svajoja įsigyti bent dalį greta namų esančio Šunskų miško. Jis taip pat svajoja prie namų auginti avis, užsiimti įvairiomis jį dominančiomis veiklomis. Visgi, bene didžiausia dabartinė jaunuolio svajonė – įkurti Šunskų liaudies ir buities muziejų.

Šiame muziejuje galėtų būti eksponuojami patys įvairiausi eksponatai, susiję su Šunskų kraštu. Juos Titas po truputį jau renka ir kaupia savo namuose. Muziejuje turėtų būti įrengtas ir tipinis senovinis šio krašto žmonių kambarys. Be abejo, bus ir su Tito auginamais linais susijusių eksponatų.

T.Mockevičius dėl muziejaus jau yra sutaręs su vietiniu dvasininku, kuris pažadėjo šiam tikslui skirti dalį klebonijos patalpų. Tik jas dar reikės prieš tai šiek tiek pasiremontuoti. Skubėti to daryti Titas nežada. Vaikinas planuoja tuo pasirūpinti po studijų. Kitais metais jis ketina pradėti studijuoti etnomuzikologiją.

Pats jaunuolis po studijų planuoja grįžti gyventi į Šunskus, kuriuose, anot jo, dar yra daug nenuveiktų darbų. Visose veiklose Titą palaiko ne tik močiutė, bet ir draugė Gedmina Kybartaitė, kurią vaikinas vadina savo įkvėpėja ir artima siela.

„Ji labai stipri, auganti asmenybė, kurią taip pat traukia etnografija. Tiesa, kai kurie mudviejų požiūriai į etnokultūrą skiriasi, bet dėl to tik gimsta įdomių diskusijų ir taip mes papildome vienas kitą. Man jos palaikymas – labai svarbus“, – pripažino T.Mockevičius.