Gražiškių miestelio (Vilkaviškio r.) ūkininkė, tautodailininkė, žodžio meistrė Renalda Mačiulskienė šeimos ūkį puoselėja kartu su vyru Romu – elektriku, auksinių rankų meistru. Sutuoktiniai plėtoja augalininkystės ūkį, sėja grūdines kultūras, bet prioritetą teikia šiltnamiui – savo stalui anksti užsiaugina žalumyninių daržovių, susinokina ankstyvųjų braškių, neįsivaizduoja kiemo be gėlių, nes nėra žiedų, kurių jie nemylėtų.

Žemės trauka

Meniškos prigimties ūkininkė tikino, kad kartais gera užsiimti monotoniškais darbais, tačiau šį kartą visos mintys sukasi apie gėles, augalus, sėją, sodinimus – kaip pavasariais įprasta ūkininkams. Ir visiškai nelinksta rankos prie jokio rankdarbio.

Sodinimo darbus Renalda pradėjo žiemą, dar net nesulaukusi pavasario šilumos. Pirmą kartą šiemet rankas į žemę sukišo sausio 24 d., „darže“ ant palangės pasėjusi bazilikus. Norėdama kuo anksčiau imti ankstyvųjų žalumyninių daržovių derlių, Renalda vasario 3–4 d. šiltnamyje sėjo gūžines salotas, krapus, ridikėlius ir svogūnus. Jie jau stiebiasi. Kiek palūkėjusi, vasario 12 d. „darže“ ant palangės sėjo paprikas ir baklažanus, o vasario 23 d. – pomidorus.

„Viskas, atrodo, auga puikiai, bet pasitaikė ir nesudygusių sėklų“, – darbo rezultatus vertino ūkininkė.

Renalda su vyru Romu augina gūdines kultūras, o daržoves – tik savo reikmėms, iš ūkinių gyvūnų yra pasilikę 10 vištų. Gražiškietė pasakojo, kad jų šeimos ūkio kūrimas prasidėjo, kai ištekėjus jos mama nusprendė iš močiutės paveldėtas gimtinės žemes padovanoti Renaldai kaip kraitį, todėl jai nieko kito nebeliko, kaip tapti ūkininke.

Jos sutuoktinis Romas labai mylėjo techniką, tai ji pernelyg ir nesispyriojo, nes kitos išeities nebuvo. Pradėjo ūkininkauti nuo 13 ha dovanotų gimtinės žemių, iš kurių 6 ha miško ir 7 ha – dirbamos. Pradžioje augindavo kasmet po 2 ha cukrinių runkelių ir grūdines kultūras. Vėliau cukrinių runkelių auginimo atsisakė, nes nesuspėjo tiek lakstyti, ypač imat saldžiųjų šaknų derlių.

Svarbiu ūkininkavimo akcentu tapo, kai, pasinaudoję parama, pirko pirmą kombainą ir nedidelį traktorių. Vėliau didino naudmenų plotus – nusipirko 11 ha, po to – dar 2 ha žemės.

Asmeniniame gyvenime Renalda ištraukė gerą bilietą – sutiko darbštų vyrą. Jos Romas daugelį ūkinių padargų susimeistrauja pats – pavyzdžiui, yra susikonstravęs šakų smulkintuvą, kultivatorių ir kitus ūkio padargus.

„Dirbame ne tik mano žemes Šakių rajone, bet ir uošvei priklausančias žemes Vilkaviškio rajone. Važinėjimas per du rajonus truputį vargina. Bet mums ūkis reiškia daug – tai vienintelis pragyvenimo šaltinis, nes iš ko tada gyventi?“ – atviravo ūkininkė-tautodailininkė, knygų autorė.

Darbai artėja

Orams šylant, ūkininkas R.Mačiulskas jau planuoja, jog vos pradžius, galės pradėti pirmuosius darbus laukuose. Mačiulskų šeimos ūkis nedidelis, per abu ūkius rūpinasi iš viso apie 60 ha žemės, tik atstumai dideli, kai žemė išsidėsčiusi per du rajonus, todėl norint iš vienų laukų nuvažiuoti į kitus, tenka sukarti apie 55 km. Tiek važinėti tenka ne tik sėjos metu, bet ir prižiūrint pasėlius, nuimant derlių.

Šeimos galva pasakojo, kad rudenį yra pasėjęs žieminių rapsų ir kviečių. Jie neblogai peržiemojo, tik pavasarį pasėlių laukuose yra nemažai išmirkusių plotelių. Pavasarinei sėjai pasilikęs žemės nedaug. Pernai buvo užsimojęs auginti pupų – purškė augalų apsaugos priemonėmis, bet jas vis vien labai puolė kenkėjai, todėl šiemet apsiribos tik vasariniais kviečiais, ankštinių neaugins.

Nuo rankdarbių iki literatūros

Ūkininkė R.Mačiulskienė yra kilusi iš Žėglių kaimo (Žvirgždaičių sen., Šakių r.). Žvirgždaičių devynmetėje, po to Griškabūdžio vidurinėje mokykloje prabėgo jos vaikystės ir jaunystės metai.

„Net nežinau, ką svarbaus apie save galėčiau pasakoti iš jaunystės laikų. Atrodo, nebuvo nieko ypatingo. Tiesiog buvau tyli, lėta pelytė, rankdarbius pamėgusi nuo mokyklinių laikų. Pajutau užsidegimą rankdarbiams tada, kai būdama šeštoje klasėje nunėriau vašeliu daug vienodų apykaklių mokyklos choro moksleivėms. Tuo laiku už kiekvieną dar po 2 rublius uždirbau. Kitą užsidegimą nerti pajutau, kai pirmą kartą mano kūrybą išspausdino ir už tai gavau honorarą. Vėliau aplinkybės susidėliojo taip, kad metus laiko, kai man buvo 17–18 metų, dirbau Vilkaviškio siuvimo fabrike“, – apie rankdarbius, kurie ją lydėjo vos ne nuo pradinių klasių, pasakojo Renalda, už nėrimo vašeliu pamokas dėkinga savo močiutei.

Po to ji atrado vis daugiau širdžiai mielų užsiėmimų, dabar visiems jiems suskaičiuoti reikėtų abiejų rankų pirštų. „Būdama 17 metų pradėjau rašyti eilėraštukus, bet iki 30 metų juos slėpiau. Tik išmokus naudotis kompiuteriu, pradėjau juos viešinti, pirmiausia – viename tam skirtame portale, vėliau ir socialiniuose tinkluose. Šiuo metu jau esu išleidusi 4 autorines poezijos knygeles“, – kalbėjo R.Mačiulskienė, paaiškinusi, kad poezija prasideda tada, kai kalbi ir negali sustoti.

2016 m. išleido pirmąją savo poezijos knygą, vėliau – dar dvi, o 2023 m. – poezijos knygą „Palinkėsiu Tau“. 2017 m. įstojo į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. Jos kūryba publikuota įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Kaime savirealizacija – būtina

Kūrybingos prigimties Renalda neslėpė, kad dabar jos geriausias draugas fotoaparatas – mobilusis telefonas, kuriuo ypač patinka fotografuoti gėles, gyvūnėlius, gamtą, o kartais fiksuoti renginius, giminių suėjimus. Yra tarsi savo krašto, giminės metraštininkė. Moteriai neblogai sekasi suktis ir virtuvėje – kartais iškepa pyragų, o atėjus derliaus sezonui, mėgsta konservuoti. Dar – entuziastinga uogautoja, grybautoja.

Naujausias jos pomėgis – augalai, gėlės, pomidorai, darbai šiltnamyje, gėlyne. Šiek tiek domisi apželdinimu. Kaime gyvenančiai kūrybingai moteriai reikia savirealizacijos. Kai tik randa laiko, Renalda sėda prie kompiuterio ir išsilieja kokia nors graži mintis, padiktuota orų permainų.

„Lietus kartais vargina sielą. Mėgstu saulės šilumą. Atrandu naują hobį. Kai kuriuos ankstesnius užsiėmimus palieku praeityje. Tačiau nesakau, kad prie jų nesugrįšiu. Tai laiko ir aplinkybių reikalas. Daugelis mano pomėgių atsiranda iš niekur. Kartais norisi tylos. Kartais – kažko naujo ir neišbandyto. O kartais gera užsiimti monotoniškais darbais. Kūryba kaip debesėliai, plaukiantys dangumi. Kartais jų gali būti daug, o kartais – mažai“, – teigė žodžio ir minties meistrė Renalda.

Pasak kaime gyvenančios ir ūkyje dirbančios moters, šiuo metu rankdarbius padėjo į šalį ir ėmėsi daugiau judėjimo reikalaujančių užsiėmimų. Atsisakyti jų privertė ir laiko stoka, nes tenka susitaikyti su prastėjančia vyro mamos sveikata, daugiau laiko skirti jos priežiūrai. Iš anytos virtuvėje teko perimti „samtį“, kuomet visi moteriški darbai „sulipo“ ant pečių marčiai.

R.Mačiulskienė: „Kartais norisi tylos. Kartais – kažko naujo ir neišbandyto. O kartais gera užsiimti monotoniškais darbais. Kūryba kaip debesėliai, plaukiantys dangumi. Kartais jų gali būti daug, o kartais – mažai.“

„Kol mama dar pajėgė gaminti maistą, aš galėjau laisvai užsiimti rankdarbiais“, – vyro mamai už tai dėkinga gražiškietė tautodailininkė.

Brangų laisvą laiką Renalda išnaudoja produktyviai – jai patinka gilintis į šiuolaikiškus kompiuterinius mokslus. Moteris mokėsi Marijampolės kolegijoje ūkininkavimo. Nors tai buvo tik keleto savaičių kursai, kad įgytų baigimo pažymėjimą, gautos žinios ūkyje praverčia.

„Niekada nenorėjau būti ūkininke, bet likimas taip lėmė“, – atviravo ji, teigdama, kad profesijos pasirinkimą nulėmė vienas skaudus kuriozinis gyvenimo žingsnis – vidurinėje mokykloje teko išeiti iš 11 klasės, kad neliktų antramečiauti dėl trimestre gresiančio dvejeto iš lietuvių kalbos.

Vienas kitam – atrama

Asmeniniame gyvenime Renalda ištraukė gerą bilietą – sutiko darbštų vyrą. Jos Romas daugelį ūkinių padargų susimeistrauja pats – pavyzdžiui, yra susikonstravęs šakų smulkintuvą, kultivatorių ir kitus ūkio padargus. Tai daryti tiesiog priverčia pats gyvenimas.

Žmona girdi, kaip savo dirbtuvėje jis vis tekina, virina, pjausto. Namus taip pat remontuoja pats – dažo, kloja plyteles, sutvarko santechniką. O pagal profesiją Romas yra elektrikas, šį darbą dirba Gražiškių seniūnijoje, dažnai skuba į pagalbą ir kitiems.

„Kartais, kai seniūnijos darbuotojai prikalbina, jis dalyvauja ir renginiuose. Pavyzdžiui, per šventes maišo sriubą, įsitraukia į tradicinį Šyvio šokdinimą, visada puošia seniūnijos kalėdines eglutes, taip pat prireikus talkina bendruomenės namams ir bažnyčiai“, – gerąsias vyro savybes vardijo ūkininkė.

Nors Renalda teigė, kad jos vyras yra puikus bendrakeleivis, kūrybingas žmogus, kartais, kaip ir kiekviena moteris, suabejoja, kad jis gal techniką ir geležį myli labiau nei ją. Ne visada gilinasi į jos poeziją.

„Suprantu, kad gal vyras labiau norėtų, jog aš daugiau būčiau virtuvėje tarp puodų. Kartais kaip mažas vaikas reikalauja dėmesio. Deja, sveikata ne geležinė. O kokia aš būčiau ūkininkė be jo?“ – rūpestingai pasakojo Renalda.

Romas apie žmonos kūrybinius ieškojimus nedaugžodžiavo: „Rašo kai kada – kai turi laiko. Duota iš prigimties. Aš nesikišu į tuos reikalus.“