Rubrika

Lietuvos ūkininkė adrenalino semiasi žvejodama Švedijoje

Lietuvos ūkininkai gyvi ne tik darbu – jie turi pomėgių, keliauja. Ramoniškių kaimo (Vilkaviškio r.) ūkininkei Alvytei Valuckienei, kurios ūkis garsėja bulvėmis, geriausias atokvėpis po ūkio darbų – žvejyba. Tad ir šį birželį, „apsikūlusi“ būtiniausius darbus, lydima vyro Eugenijaus, išvyko žvejoti į Šiaurės Švediją. Patyrusi žvejė vasarą žvejoja iš valties, o žiemą – ant ledo. Svečioje šalyje sužvejoti ir įspūdingi laimikiai.

Patiko meškerės

Noriai apie mylimą laisvalaikio pomėgį – žvejybą – pasakojanti A.Valuckienė gerai nepamena, nuo kelių metų ji padėjo žvejoti. Potraukį žvejybai atsinešė dar iš vaikystės. „Jau iš prigimties esu tam linkusi. Žvejai buvo mano broliai, tėtis, ir kiti aplinkui žvejodavo. Gyvenome netoli vandens telkinių. Tada iš rykščių mums padarydavo meškeres ir dar būdami vaikai žvejodavome“, – širdžiai mielais prisiminimais dalijosi ūkininkė A.Valuckienė.

Jaunystės metais ir kai ištekėjo bei teko auginti vaikus, laisvo laiko tokiam pomėgiui likdavo mažiau. Tuo metu ryškesnių įvykių žvejyboje neįsirėžė. „O paskui, kai jau atsilaisvinau, labai daug žvejodavau Lietuvoje. Kiekvieną savaitgalį važiuodavome į Klaipėdos regioną ir žvejodavome prie Kintų. Gana tolokai reikėdavo nuvažiuoti – apie 180 kilometrų į vieną pusę. Bet ten mes ir apsinakvodavome, ir pažvejodavome. Kažkaip mums tokios iškylos gamtoje patiko, būdavo labai smagu“, – Kintų kraštą gyrė ūkininkė-žvejė iš Vilkaviškio rajono.

Alvytė atviravo, kad tada, kai Lietuvoje jai pasidarė ankšta, pabandė keliauti žvejoti į Švediją. Šioje šalyje „užsikabino“ ilgam ir dabar į Šiaurės Švediją pažvejoti vyksta reguliariai – tris kartus per metus. Vasarą jiedu su vyru žvejoja iš valties, o žiemą – ant ledo. Šaltasis metų laikas jų nesustabdo. Anot žvejės, ji pati didžiausią azartą patyrusi poledinėje žvejyboje, todėl žvejoti ant ledo jai ilgą laiką buvo maloniau nei vasarą iš valties. Poledinė žvejyba jai suteikia daugiau judesio, o iš valties – tarytum buvimas vienoje vietoje, o tai pradžioje truputį vargindavo. Vien Švedija neapsiribojo. Žvejoti nameliu ant ratų (kemperiu) vyko ir į Suomiją.

Traukia stiprias žuvis

Žvejyba gražios gamtos apsuptyje Šiaurės Švedijoje suteikia ne tik mielų akimirkų – Valuckai sužvejoja gerų, skanių žuvų. Alvytė vardijo, kad išvykus svetur tarp jų laimikio daugiausia būna upėtakių. Prisigaudo ir palijų, kurias lietuviai gal mažai žino, nėra ragavę. Tiems, kuriems tai naujiena, Alvytė paaiškino, kad palija – lašišinė raudona žuvis. Tarp pagrindinių sugaunamų žuvų dar būna lašišinių žuvų šeimai priklausančių sykų. Dėl tokių žuvų, sako, verta nuvažiuoti tūkstančius kilometrų.

„Aš manau, kad šios žuvys tikrai vertos dėmesio. Labai stiprios, smagu gaudyti. Kas be ko, dar ir skanios“, – linksmai pasakojo Alvytė.

Tačiau ūkininkei iš Suvalkijos tokios išvykos reiškia kur kas daugiau nei žvejybą ir skanios žuvies valgymą. „Mes tikrai ne dėl žuvies važiuojame. Pirmiausia važiuojame ilgėdamiesi to proceso. Paskui, Šiaurės Švedijoje labai graži gamta. Ten ir vasarą, ir žiemą yra į ką pažiūrėti“, – aiškino žvejė.

Per daugybę žvejybos metų Lietuvoje bei svetur, A.Valuckienės didžiausia sugauta žuvis yra 5 kilogramus 200 gramų svėręs upėtakis. Švedijoje yra ežerų, kur daug lydekų, ešerių, ten yra pagavusi ir labai didelių lydekų. Bet pati žvejė užsiminė, kad sužvejoti lydekas nėra taip įdomu.

Begalinė trauka

Sutuoktiniams Valuckams kelionė keltu iš Lietuvos į Švediją trunka apie dvi dienas. Pirmą kelionės dieną išvažiavę iš namų persikelia keltu, o antrą kelionės dieną nuo Stokholmo dar praleidžia „ant ratų“ – iki vietos nuvažiuoja 800 kilometrų. Tiek pat užtrunka grįžtant po viešnagės Švedijoje – būna dar dvi dienos kelio. Skaičiuoja, kad 4 dienas skiriant kelionei į Švediją ir atgal, vienos savaitės kaip ir neužtenka. Todėl Valuckai išvykoje būna mažiausiai dvi savaites.

Kalbinant ūkininkę, jie tą dieną kaip tik važiavo link kelto, kaip pati Alvytė sakė, ūkyje darbus perdavę savo vaikams. „Didžiumą darbų mes prieš išvažiuojant kaip ir susitvarkę. Likusi daugiau pasėlių – kviečių, žirnių, gal dar ir bulvių – priežiūra. Tai vaikai padarys. Šiaip jau nėra daug darbų likę, dabar birželio mėnesį kiek laisvesnis laikas“, – išvykdama iš Lietuvos kalbėjo ūkio savininkė.

Toks išvykimas, atsiplėšimas nuo namų ir ūkio rūpesčių Valuckams yra būtinybė. „Čia tas pats procesas, kuris labai „veža“, kai gauni per nagus nuo stiprios žuvies. Tai štai to mums reikia. Negaliu pasakyti, kad aš jausčiau azartą. Bet kokiu atveju čia būna taip, kaip tu negali būti nevalgęs. Vieną dieną pavalgei, o kitą dieną vėl nori valgyti. Tai čia irgi nutinka panašiai“, – taip begalinę trauką žvejoti aiškino moteris.

Patiria išbandymų

Pasak Alvytės, žvejoti jai nenusibosta. Vieną dieną smagiai pažvejojusi pajunta, kad „dūšioje“ taip gerai, bet rytojaus dieną vėl norisi to paties. Žvejybos metu jie patiria įvairiausių nuotykių. Žvejojant Šiaurės Švedijoje sutinka šiaurinių elnių, kitų žvėrių, kurių ten gausu. Tokius momentus išnaudoja – filmuoja, fotografuoja. Būna ir kritinių momentų, nes kur daug žvėrių, pasitaiko ir avarijų keliuose. Jie ir patys važiuodami savo automobiliu buvo susidūrę su briedžiu. Gerai, kad visiems baigėsi laimingai. Nei jie patys, nei gyvūnas nesusižalojo, tik mašiną apgadino. Žavi ir plaukiojimas vandenyse. Nepaisant išbandymų, Valuckus Švedijoje pakerėjo nepakartojama gamta, kurioje turi progą pabūti neskubant.

Žvejė iš Suvalkijos neneigė, kad žvejyba užsienyje labai skiriasi nuo lietuviškos. Jos nuomone, skiriasi tuo, kad Lietuvoje paprasčiausiai nėra tokios žuvies, kokią gali gaudyti Švedijoje. Antra, žuvų Lietuvos vandens telkiniuose reikia ieškoti. „Vien tai, jog nuvažiavai, dar nereiškia, kad prisižvejosi, reikia žinoti, kada, kur ir kaip, nes žuvies yra mažiau. Gal tą lėmė nelabai geras požiūris. Galbūt jų nesaugojo, leido bujoti brakonieriams. Lietuvoje buvo stiprus žuvų išteklių sumažėjimas, tačiau dabar žuvys lygtais po truputį atsigauna“, – pastebi ji.

Valuckams dažnai tenka paleisti sugautas žuvis. Visada paleidžia tas, kurių nenori neštis namo. „Paleidinėjame ir tada, kai mums jau pakanka“, – kalbėjo Alvytė, užsiminusi, kad atsisveikinti su dalimi laimikio, žuvis tiesiog paleisti, tenka dažnai.

Užsidegę abu

Moteris džiaugiasi, kad jai pasisekė, jog ir vyras Eugenijus yra patyręs žvejys, todėl ji visada turi patikimą kompanioną. Be kompanijos vykti žvejoti į tolimus kraštus būtų sudėtingiau, gal net nesaugu. „Mano kompanija – tai mano vyras. Jis užsidegęs tuo pačiu pomėgiu žvejybai. Bet aš sutinku ir labai daug žvejojančių moterų. Ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Socialiniame tinkle yra sukurta žvejų moterų grupė, kur jos viena su kita kalbasi, dalinasi patirtimis. Ir Švedijoje žvejyboje sutinkame labai daug moterų. Jos ne tik vietinės, žvejoti į Švediją atvažiuoja iš įvairių šalių“, – pasakojo Alvytė, pridurdama, kad jų pačių draugų ratas savaime formuojasi pagal pomėgį, nes daugiausia laiko praleidžia žvejyboje.

Širdies dėl patiriamų finansinių išlaidų jiems neskauda. Juk nuvažiuoti į vieną ar kitą šalį kainuoja. „Išlaidų tikrai yra ir jos nemažos. Ten ir licencijos žvejybai brangios, ir visa kita, bet juk nebūsi sotus tik darbu ir tuo, ką turime susikūrę ūkyje. Dar galime sau leisti pažvejoti. Laisvalaikiu niekuo daugiau neužsiimame. Niekur kitur neišleidžiame – taupome žvejybai. Pervedė pinigus už parduotus grūdus ir turi pinigų, gali važiuoti“, – juokdamasi porino A.Valuckienė.

Tad ir jos asmeniniame archyve daugybė nuotraukų iš kelionių, žvejybos akimirkų. O su ūkio veikla susijusių nuotraukų – ne per daugiausia. „Mudu su vyru tiesiog patyrę žvejai“, – sako ji pati, šią vasarą planuodama ir daugiau išvykų, nes turi nuosavą būstą Turkijoje ir ten leidžia atostogas.