Nelaukdami, kol bus raikomas būsimojo finansinio laikotarpio ES biudžeto pyragas, mūsų pagrindinių žemdirbių organizacijų lyderiai ragina kolegas nesitikėti manos iš dangaus, bet kautis dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo. Jie išplatino peticiją, kurią palaikyti parašais kviečia ir kitus piliečius.

Įkvėpė EK vadovo šūkis

Sąjungoje, kur visi lygūs, negali būti antrarūšių piliečių! Ši frazė, nuskambėjusi Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano Claude’o Junckerio pranešime apie ES padėtį 2017-aisiais, galėjo įkvėpti mūsų ūkininkus, laukiančius, kada bus suvienodintos tiesioginės išmokos. Tačiau EK vadovas, užsiminęs apie antrarūšius ES piliečius, galvoje turėjo ne žemdirbius, o vaikų skiepijimą. Anot jo, juos skiepyti Rumunijoje ar Italijoje, kaip ir kitose ES šalyse, turėtų būti sudarytos vienodos galimybės.

Mūsų žemdirbiai, išgirdę skambų EK vadovo šūkį, nusprendė nelaukti, kol bus aptariamas ES biudžetas, ir jau dabar priminti, kad jie nebenori taikstytis su antrarūšių ES ūkininkų dalia. Naujo pagrindinių žemdirbių organizacijų darinio – Lietuvos žemės ūkio ir maisto tarybos – narės (Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga (LŠŪS), Lietuvos pieno gamintojų asociacija ir Lietuvos grūdų augintojų asociacija) praėjusių metų pabaigoje išplatino pranešimą apie inicijuojamą peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“

Peticiją kviečiami pasirašyti visi, pritariantys, kad tiesioginės išmokos nuo 2021 metų Lietuvos žemdirbiams būtų ne mažesnės kaip 2020-ųjų ES tiesioginių išmokų vidurkis, o išmokos už žalinimą bei visų kitų naujai įvedamų aplinkosaugos elementų taikymą būtų vienodos visoje ES.

„Kritinė riba pasiekta, ir Lietuvos žemdirbiai iš ES laukia sprendimų, teisingų visų jos valstybių narių atžvilgiu. Nepaisant neesminių skirtumų, visų ES valstybių narių ūkininkai susiduria su panašiais iššūkiais ir tais pačiais ES, kaip pasaulio lyderės, prisiimtais įsipareigojimais. Tai vienoda našta, gulanti ant kiekvieno žemdirbio, besidarbuojančio savo laukuose ar fermose, pečių. Todėl už tą patį darbą toje pačioje srityje visiems turi būti mokama tiek pat“, – nurodoma peticijoje, kur cituojami ir EK vadovo žodžiai.

Komisarai guodžia

Žemdirbiai prisipažįsta, kad buvo vieni didžiausių narystės ES entuziastų ir kantriai laukė žadėto ūkininkavimo sąlygų suvienodinimo. Tačiau nei 2014-aisiais, pasibaigus pereinamajam 10 metų laikotarpiui, nei pastaruoju 2014–2020 metų finansiniu laikotarpiu pažadai nebuvo ištesėti.

Briuselio komisarai vis guodžia, kad suvienodinti tiesiogines išmokas visiems žemdirbiams yra ilgalaikė bendrijos ambicija. Tačiau kiek laiko prireiks jai išpildyti ir apskritai ar ji bus išpildyta, niekas, žinoma, pasakyti negali.

„Aiškėja, kad sąžiningo ir Lietuvos žemės ūkio nediskriminuojančio išmokų suvienodinimo galime nesulaukti ir po 2020-ųjų. Nors mūsų žemdirbiai lygiai tiek pat prisideda prie aukštų europinių aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės standartų, klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimo, jie vis dar yra diskriminuojami skirstant bendrajai žemės ūkio politikai įgyvendinti skirtas lėšas“, – konstatuoja Lietuvos žemės ūkio ir maisto taryba.

„Mes dabar gauname vidutiniškai 40 proc. mažesnes tiesiogines išmokas. Tai ne juokas. Kaip galime konkuruoti su kitais ES ūkininkais? Kuo mes skiriamės nuo vokiečių ir prancūzų, kurie gauna kelis kartus didesnes išmokas? Mes kaip tik patiriame daugiau išbandymų – problemų užteko dėl užsitęsusios žemės reformos, mūsų kaimas miršta“, – teigė LŽŪBA prezidentas Petras Puskunigis.

Petras Puskunigis

Anot LŪS vicepirmininko, Jonavos rajono ūkininkų sąjungos vadovo Rimanto Kubiliūno, po 2020-ųjų bus dar daugiau aplinkosaugos įpareigojimų, kuriuos įgyvendinant turėtų būti mokamos vienodos išmokos. Priešingu atveju mažesnių išmokų gavėjams reikalavimai turėtų būti supaprastinti. „Tik to nesulauksime, todėl vėl patirsime diskriminaciją“, – įsitikinęs jis.

Stebuklo nelaukia

Žemdirbių savivaldos organizacijų vadovai nesitiki, kad peticija ir surinkti parašai padarys stebuklą, tačiau viliasi, jog tai bus svarus dokumentas derantis ir diskutuojant Briuselyje. Tiesa, kol kas pasirašyti peticiją nei patys žemdirbiai, nei juos palaikantys piliečiai nesiveržia. „Mūsų krašte kol kas pasirašė apie keturiasdešimt asmenų, tarp jų – ne tik ūkininkai. Sausį tikimės didesnio aktyvumo“, – sakė R.Kubiliūnas.

P.Puskunigis aiškino, kad metų sandūroje reikėjo užbaigti darbus, be to, žmonės buvo šventiškai nusiteikę ir neskubėjo pasirašyti peticijos. „Tarsimės, kaip tai koordinuoti. Iš viso žemės ūkio bendrovėse dirba apie 17 tūkstančių darbuotojų, o asociacijai priklausančiose – apie 10 tūkstančių žmonių. Jie tikrai pasisako, kad būtų suvienodintos išmokos. Jeigu nieko nedarysime, nieko ir nepasieksime“, – kalbėjo LŽŪBA prezidentas.

Rimantas Kubiliūnas

LŪS vicepirmininkas pabrėžė, kad peticija pirmiausia bus patikrintas pačių žemdirbių budrumas ir aktyvumas: „Šalyje pasėlius deklaruoja 112–114 tūkst. ūkininkų. Jeigu jie patys pasirašys ir dar surinks po kelis aplinkinių parašus, turėsime nemažą skaičių. Jeigu norime, kad mus išgirstų, turime kiekvienas pradėti nuo savęs.“

Lietuvos žemdirbių peticiją dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo ES ketinama įteikti Europos Parlamento Peticijų komitetui.

Baksnoja tvarkytis viduje

LŠŪS Kretingos skyriaus pirmininkas Rimantas Skiparius sakė palaikantis peticiją, tačiau pabrėžė, kad siekiant visoje ES vienodų išmokų būtina daug ką sutvarkyti šalies viduje. „Gali atsitikti taip, kad šeimos ūkininkai pasirašys, o rezultatais naudosis stambieji. To jau gana. Neseniai keturių Žemaitijos rajonų šeimos ūkininkų pasitarime kategoriškai pasisakėme prieš stambiųjų ūkių palaikymą. Jie privertė žmones emigruoti. Reikia galų gale apriboti jų apetitą. Žūtbūt turime prikelti šeimos ūkius“, – imtis kardinalių pokyčių ryžtingai kvietė ūkininkas.

R.Skiparius mato vienintelę išeitį – realiai skatinti ir remti smulkiųjų ūkių kooperaciją. „Be kooperatyvų bus riesta – ištiks liūdna kaimo baigtis. Už dyką melšime karves ir gaminsime kitą produkciją. Žūtbūt reikia kooperatinių perdirbimo įmonių. Turi būti aiškiai nubrėžti prioritetai, kitaip beprasmiška kažko reikalauti iš Briuselio“, – rėžė žemaitis.

Rimantas Skiparius

Jis apgailestavo, kad kaimo gyventojai pasyvūs, viskuo nusivylę, nėra kam jų vienyti ir raginti kooperuotis. Anot ūkininko, tai turėtų daryti iš biudžeto išlaikomi savivaldybių žemės ūkio skyrių darbuotojai, tačiau jie nuo to yra nusišalinę.

Valstybė nemato ūkininkų

Pasak R.Kubiliūno, nereikėtų daug tikėtis iš ES, jeigu mūsų valstybė nemato savo ūkininkų. „Europos Komisija nuo liūčių nukentėjusiems mūsų šalies žemdirbiams skyrė 9 mln. eurų, o pati Lietuva – nulį. Kai kurie politikai paragino žemdirbius drausti pasėlius, tik jie, matyt, nežino, kad nuo stichinių gamtos padarinių draudikai nedraudžia. Jeigu tautos išrinktieji laikosi tokio požiūrio, žemdirbiai lieka ant ledo“, – apmaudo neslėpė LŪS vicepirmininkas.

Jis teigė pasigendantis ilgalaikės žemės ūkio politikos strategijos. Anot ūkininko, kai žemės ūkio prioritetai brėžiami tik vienai rinkimus laimėjusių politikų kadencijai, gero nelauk. „Dabar daug kalbama apie gyvulininkystės prioritetą, poreikį į žemės ūkį pritraukti jaunimo, tačiau realios ir efektyvios paramos šiems tikslams pasiekti nėra. Sudėtinga pastatyti net paprastą nedidelę fermą“, – piktinosi Jonavos rajono ūkininkų sąjungos vadovas.

Daugybė šalies žemdirbių niršta, kad tiesioginės išmokos jau dabar mažėja, nors šiai paramai skirta ES suma yra išaugusi. „Išmokos tikrai mažėja. Iš bendro paramos katilo paimta cukrinių runkelių augintojams, didžiulė skylė atsirado dėl klaidų skaičiuojant ekologinės gamybos plotus. Dėl minėtų veiksnių už hektarą išmokos mažės 4–5 eurais, nors turėjo padidėti maždaug 8 eurais. Tai mūsų politikos pasekmė“, – aiškino R.Kubiliūnas.

Į netvarką šalies viduje pirštu bedė ir P.Puskunigis. „Parduotuvėse pieno produktai brangsta, o pieno žaliavos kainos nukrito. Lapkritį vienu metu litras pieno žaliavos atpigo 4 centais. Negana to, girdėjau aiškinant, kad produktai brangsta dėl brangstančios žaliavos. Vokietijoje taip nebūna, o Lietuvoje viskas aukštyn kojomis“, – stebėjosi jis.

Gobšumas nugali protą

Viktoras Ročka, Raseinių rajono pieno ūkio savininkas

Daug metų kariavau dėl žemdirbiams palankesnės politikos, bet rezultatai menki. Taigi laikas pailsėti, juolab kad ir metai jau nebe tie. Šįkart pastovėsiu šone.

Mūsų Vyriausybės vadovas ir žemės ūkio ministras dirba, kad tiesioginės išmokos būtų suvienodintos. Dėl savo interesų reikia pakovoti, niekas kitas už mus to nepadarys. Aišku, mažai kas tiki, kad taip ir atsitiks. Kaip visada, gobšumas nugali protą ir padorumą. Kai stojome į ES, manėme, kad mus priima į draugišką šeimą, kur visi lygūs. Tačiau mus išmaudė kaip aklus kačiukus. Pasirodo, lygiavos nėra, smarkiai skiriasi net smulkmenos.

Matyt, šeimoje negali būti visi laimingi, kažkas turi būti nuskriaustas. Mes ir esame tie klapčiukai. Bet, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, todėl nereikia nuleisti rankų. Kita vertus, dar nežinia, kas laukia ES po 2020-ųjų, ar ji išliks tokia, kokia yra dabar.