Regioninės politikos ateitį gali tekti planuoti pakeistame šalies administracinio suskirstymo žemėlapyje.

Dykros plečiasi

Naujausias Lietuvos tuštėjimo kronikos įrašas, deja, nestebina: lapkričio 1 d. šalyje suskaičiuota 2 812 713 nuolatinių gyventojų. Remiantis išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per vienerius metus valstybės gyventojų skaičius sumažėjo 43 250. Jei lapkritį ir gruodį nuolatinių gyventojų mažėjimo tempas išliks toks pat, šiemet būsime netekę daugiau nei 47 tūkstančių žmonių, kone 10 tūkstančių daugiau, nei gyvena Marijampolėje. Dėl mirusiųjų ir išvykusiųjų svetur – gal laikinai, o gal ir visam laikui – Lietuva traukiasi kaip šagrenės oda.

Demografai seniai skambina pavojaus varpais, kad gyventojų tankumo požiūriu kasmet vis didesnė mūsų šalies dalis tampa dykromis – retai apgyvendintomis teritorijomis, kuriose viename kvadratiniame kilometre gyvena mažiau nei dvylika su puse žmogaus. Statistinis rodiklis tik iš pažiūros atrodo keistas: jei pasidairytume, pavyzdžiui, po Ignalinos ar Varėnos rajonų kaimus, pamatytume, kad ir iš to sveikojo skaičiaus – dvylikos – tikrovėje vos vienas kitas gyventojas yra sveikas, dauguma – vyresniojo ar jau visai garbingo amžiaus, dar šiaip taip krutantys, bet jau niekaip nepajėgiantys pagerinti demografinės bei geografinės gyventojų tankumo statistikos. Dėl to ir Lietuvos viduryje, ir pakraščiuose formuojasi demografiniai tyrlaukiai, kuriuose gyvena 2–5 žmonės kvadratiniame kilometre.

Savivalda dykumoje

O tai jau dykumų rodiklis. Demografai suskaičiavo, kad retai apgyvendintų savivaldybių skaičius pernai padidėjo iki 22. Esminių permainų nebus ir šiemet, taigi nesuklysime pasakydami, kad nuo gyventojų depopuliacijos nukraujavo kur kas daugiau nei trečdalis visų Lietuvos savivaldybių. Kai kurie demografai prognozuoja, kad per artimiausius du dešimtmečius, o gal ir greičiau, beveik visos šalies kaimiškosios teritorijos pavirs negyvenamomis dykromis.

Nors dykumų nei Dzūkijoje, nei Aukštaitijoje ar Žemaitijoje pažvelgęs pro langą nepamatysi, tačiau tiesiog akyse vykstanti demografinė tragedija verčia perbraižyti įprastinius Lietuvos žemėlapius. Pirmiausia tai buvo padaryta pernai prieš Seimo rinkimus: dėl gyventojų skaičiaus netolygumo Vyriausioji rinkimų komisija buvo priversta keisti vienmandačių rinkimų apygardų ribas, kad vieną Seimo narį rinktų daugmaž panašus rinkėjų skaičius. Rinkimų žemėlapio reformą parengęs Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas mano, kad veikiausiai jį reikės perbraižyti ir prieš artėjančius 2019 metų rinkimus. Jo teigimu, per artimiausius penkerius metus šalyje bus vos du regionai, kuriuose gyventojų skaičius mažės kur kas mažiau nei kitose vietose ar netgi didės – tai Lietuvos pajūris ir vidurinė bei pietrytinė šalies dalis. Šiaurės ir Šiaurės rytų Lietuvos savivaldybėse gyventojų sparčiai mažės.

Rolandas Tučas

Atrodytų, jei nėra žmonių, nereikia ir valdžios: kam reikalinga savivaldybė demografinėje dykumoje? Tačiau ne viskas taip paprasta. Iš Kelmės kilęs Seimo narys Kęstutis Masiulis kartą nelabai linksmai pajuokavo, kad nors gyventojų Kelmės rajone mažėja, darbuotojų skaičius savivaldybėje auga, taigi, gali ateiti laikas, kai visi dar likę rajono gyventojai dirbs savivaldybėje.

Vienas miestas, dvi merijos

Vietinės ir centrinės valdžios švarkas ant demografiškai perkarusios Lietuvos kybo it maišas, tokio akibrokšto jau neįmanoma nepastebėti, todėl politikai ir valdininkai, svarstantys apie Lietuvos regionų ateities scenarijus, Vidaus reikalų ministerijos parengtoje „baltojoje knygoje“, skirtoje regioninės politikos iki 2027 m. gairėms, jau prabilo ir apie galimą šalies administracinio suskirstymo keitimą. Tarp daugelio siūlomų regioninės politikos strateginių veiksmų minimas ir šis: „Įvertinti, kaip natūrali žmonių veikla dera su nustatytomis 60-ies savivaldybių ribomis, ir atitinkamai pakeisti Lietuvos administracinį suskirstymą (pirmiausia įvertinant žiedinių ir miestų savivaldybių aglomeracijas)“. Panevėžio miesto ir rajono savivaldybės yra tarp pirmųjų kandidačių Lietuvos administracinio suskirstymo žemėlapiui koreguoti. Doc. R.Tučo prognozėmis, gyventojų skaičius Panevėžio mieste per artimiausius penkerius metus gali sumažėti daugiau kaip 8 proc., o Panevėžio rajone – daugiau kaip 5 proc. Kam reikia Panevėžiui dviejų mieste įsikūrusių savivaldybių? Ar neužtektų vienos?

Antanas Pocius, Panevėžio rajono vicemeras, sutinka, kad permainų šiuo požiūriu reikia, nes gyventojų skaičius rajono ribose esą tikrai nedidės, bet neslepia, kad esama ir šiokios tokios baimės. „Jei atsiras nauja savivaldybė, ar toliau nuo jos centro esantys pakraščiai nebus palikti likimo valiai? Žinote, kaip būna – miesto centrą išpuošiame, o kas toliau nuo jo, nelabai kam berūpi. Dabar stengiamės kaip įmanoma tolygiau visame rajone paskirstyti lėšas. Šiuo metu pas mus tokių atskirties problemų nėra, o ateityje jų gali atsirasti“, – sakė A.Pocius „Valstiečių laikraščiui“.

Pasak jo, baiminamasi, kad administracinio suskirstymo permainos visai nepribaigtų kaimo gyventojų. „Šiandien bibliotekų, medicinos punktų, kultūros įstaigų, mokyklų tinklas Panevėžio rajone yra labai didelis. Sujungus viską į vieną centrą, vargu ar tos sąlygos pagerės. Mano manymu, jos tikrai pablogėtų“, – svarstė vicemeras.

Palikti bent žiburėlį

Savivaldybės teikiamų viešųjų paslaugų tinklas tiesiogiai susijęs su gyventojais, bet ar jo optimizavimas mažėjant įstaigų skaičiui gali būti grindžiamas tik ekonominiais sumetimais? A.Pocius sakė, kad savivaldybė neskaičiuoja, kiek žmonių per dieną ateina į biblioteką – du ar dvidešimt. Bet Ligonių kasos, finansuojančios medicinos punktų veiklą, sumažėjus prisirašiusių pacientų kreipiasi siūlydamos vieną ar kitą uždaryti, nes jie nuostolingi. „Ekonominė logika suprantama, bet jeigu dar ir medicinos punktus kaime uždarysime, tai, kaip žmonės sako, kaimo gyventojus beliks tik sušaudyti. Reikia nors kokį žiburėlį palikti...“ – sakė A.Pocius.

Panevėžys – tik vienas iš galimų administracinės pertvarkos kandidatų. Docento R.Tučo manymu, žiedinių savivaldybių, juosiančių didžiuosius Lietuvos miestus, tikrai reikėtų atsisakyti. „Išties tikriausiai reikėtų prijungti prie miestų integruotas priemiestines rajonų zonas, tarkime, Ginkūnus prie Šiaulių ar Kalotę prie Klaipėdos, taip pat naujai įsikūrusias gyvenvietes aplink Vilnių ir Kauną. Kaip ir Lentvarį prie sostinės. Kaimiškesnėje Lietuvos dalyje galbūt reikėtų įkurti po porą naujų savivaldybių. O kai kurias miestų savivaldybes, priešingai, būtų galima sujungti su rajono, pavyzdžiui, Alytaus miesto. Tai mažėjantis miestas, gal jis kaip savivaldybė jau nebeprasmingas, būtų galima sujungti jį su rajonu ir paversti Alytaus rajono savivaldybe. Taip pat, tarkime, ir Utenos ar Mažeikių“, – sakė geografas.

Kartu R.Tučas pabrėžė, kad savivaldybių stambinimas – lazda su dviem galais. Pasak jo, labai svarbu, kad savivalda būtų arti žmogaus, net ir fiziškai, nes būtent tokia yra jos esmė. Ribų stambinimas jungiant didesnius teritorinius vienetus ir taip dar labiau savivaldą nutolinant nuo žmogaus esą nėra teisingas ir geras sprendimas, nors neįsigilinus galbūt taip gali pasirodyti. Biurokratinį aparatą, mokslininko manymu, galima sumažinti keičiant savivaldos funkcijas, mažinant nereikalingus etatus.

Priklauso nuo žmonių

Mažas nereiškia blogas, kaip ir didelis dar nereiškia, kad geras, pastebėjo ekonomistas, Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, svarstydamas apie tai, kokio minimalaus dydžio turėtų būti savivaldybė ar kitas ekonominis vienetas, kad jį galėtume laikyti savarankišku dariniu. Jo teigimu, jau tikrai esame pribrendę tokiai diskusijai. „Nesakau, kad pradėkime kažką su kažkuo jungti, bet pabandykime išsigryninti kriterijus, kuo remdamiesi svarstysime apie tai“, – sakė pašnekovas.

Ž.Šilėnas atkreipė dėmesį, kad žmonių kėlimosi iš kaimo į miestą procesas vyko visą praėjusį šimtmetį, tai nėra jokia naujiena. „Pasižiūrėkime į Jungtines Valstijas, kitas išsivysčiusias šalis – ten labai maža gyventojų dalis dirba žemės ūkyje. Manau, ilgainiui taip bus ir Lietuvoje, kai žemės ūkis taps tikru verslu, kai nebeliks labai smulkių ūkininkų. Man atrodo, tai beveik neišvengiamas procesas. Kitas dalykas – jei kalbėsime apie investicijų pritraukimą, viskas yra sudėtingiau nei nuostata, kad didelis regionas jas pritrauks, o mažas – ne. Čia iš tikrųjų viskas priklauso nuo žmonių. Pavyzdys, kurį visiems miniu – Pabradė. Atrodo, toks pakraštys, nieko ten negalėtų būti, o štai iškilo ultramoderni „Intersurgical“ gamykla, kurioje vos ne visa Pabradė įdarbinta, darbuotojai autobusais vežami iš Vilniaus, Švenčionių, Molėtų, Švenčionėlių. Tiesiog atsirado žmogus, kuris ėmėsi iniciatyvos ir tai padarė“, – sakė ekonomistas.

Dar anksti ginčytis

Giedrius Surplys, vidaus reikalų viceministras

Noriu pasakyti, kad šiuo metu šalies administracinio suskirstymo žemėlapis tikrai niekaip neturėtų keistis. Žiniasklaidoje buvo paleista didžiulė antis, labai daug dėmesio tam skirta, bet nuostata iš tikrųjų yra tokia: dabar neturime užsiiminėti ginčais dėl administracinių ribų keitimo. Turime susiimti ir padaryti viską, kad iš Lietuvos nustotų emigruoti žmonės. Kad nebeprarastume po 1 proc. savo populiacijos kasmet, nes tokiais tempais grynai aritmetiškai vertinant po kito šimtmečio Lietuvos gali ir nebelikti. Tad mes dabar labiausiai esame susitelkę į tai, kaip regionuose užtikrinti darbo vietų kūrimą ir žmonių užimtumo didinimą, kaip pritraukti tiesiogines užsienio investicijas, skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, teikti žmonėms reikiamas paslaugas. Kad nebūtų tokių problemų kaip Ventoje, kur gydytojui siūlomas tikrai neblogas europinis atlyginimas, tačiau neatsiranda nė vieno norinčio gydyti žmones vien dėl to, kad ten trūksta elementarių paslaugų – švietimo, kultūros ir taip toliau.

Dabar mums reikia įveikti du esminius iššūkius: sukurti darbo vietų ir gerą gyvenimo aplinką bei didinti gerų viešųjų paslaugų prieinamumą regionuose, kad būtų galima kaip nors sulaikyti juose mūsų žmones. O tas savivaldybių administracinių ribų klausimas, sakyčiau, galėtų būti svarstomas, jeigu kartais pamatytume, kad po trejų metų tie mūsų greitieji veiksmai nedavė jokių rezultatų, kad nėra kitos išeities, išskyrus administracinio suskirstymo reformą. Bet net ir tuo atveju dėl numatomų pakeitimų būtų atsiklausiama gyventojų nuomonės. Tačiau aš tikiuosi, kad bus priešingai, nes iš tikrųjų jau dabar matyti, kad po 2–3 metų bent jau dešimtyje savivaldybių atsiras tikrai pažangių įmonių, pasiūlysiančių po maždaug 100 naujų darbo vietų.