Po ganiavos sezono ant daugybės tvartų bus užkabintos spynos. Ekspertai nuolat pabrėžia, kad nedideli pieno ūkiai neturi perspektyvos, todėl toks procesas esą yra neišvengiamas. Tačiau jie nutyli, kad pieno gamybos atsisako ir šimtus karvių turintys ūkiai. Nemažai mūsų pieno gamintojų prasitaria manantys, kad Lietuvoje sąmoningai skatinama naikinti pieno ūkius, skleidžiamos pesimistinės nuotaikos.

Susitraukė dar 10 procentų

Pastaraisiais metais pieno ūkių mažėjimas jau tapo įprasta tendencija. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro leidinio „Agrorinka“ duomenimis, per 8 šių metų mėnesius pieno gamybos jau atsisakė daugiau kaip 2 800 ūkių. Palyginti su tuo pačiu 2017-ųjų laikotarpiu, pieno ūkių sumažėjo 10,0 proc., o pieno žaliavos pardavimas – 2,5 proc.

Ir tai dar ne pabaiga. Nemažai ūkininkų iš ganyklų savo karvučių negins žiemoti į tvarus, o parduos mėsos įmonėms arba lenkams. Tik retam galvijus pavyksta parduoti vietos pieno gamintojams.

Anksčiau buvo pabrėžiama, kad pasitraukus keliems karvučių laikytojams nieko nenutiks, nes didėja pieno gamyba stambiuosiuose ūkiuose. Bet pastaruoju metu pieno gamybos intensyvėjimas jau nebeatsveria dėl panaikintų ūkių sumažėjusios pieno gamybos.

Supirkto pieno kiekis iš ūkių, laikančių 1–5 karves, 2018 m. sausio– rugpjūčio mėnesiais sumažėjo 8,1 proc., o 6–14 karvių laikytojų parduodamo pieno apimtis sumažėjo net 11,6 proc. Per minėtą laikotarpį nedaug, bet sumažėjo ir ūkių, kurie laiko 15 ir daugiau karvių, parduodamo pieno kiekis – nuo 708,28 iki 707,56 tūkst. tonų.

Dėl to niekas nesuka galvos – pieno perdirbėjai žaliavos atsiveža iš šalių kaimynių. Šiemet jie atsigabeno 9,3 proc. daugiau natūralaus riebumo žalio pieno nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Tiesa, mūsų pieno gamintojai dalį žaliavos eksportuoja. Pavyzdžiui, šių metų rugpjūtį jo buvo išvežta 10,3 tūkst. t., o pieno perdirbimo įmonės atsivežė 41,2 tūkst. tonų natūralaus riebumo žalio pieno.

Vadina neperspektyviais

Nenuostabu, kad karvutes išparduoda ir pieno gamybos atsisako garbaus pensinio amžiaus kaimo gyventojai. Tačiau kai išparduodamos mažesnės ar didesnės galvijų bandos, akivaizdu, kad pieno sektorius serga. Pieno gamintojai sako, kad pagrindinė ligos diagnozė – dažnai neadekvačios pieno supirkimo kainos. „Agrorinkos“ duomenimis, šiemet gegužės, birželio ir liepos mėnesiais Lietuvoje mokama vidutinė pieno supirkimo kaina buvo mažiausia ES.

Mūsų pieno gamintojai pavydžiai žiūri į kaimynus lenkus, kurie sugeba pragyventi laikydami keliasdešimt ar vos keliolika karvių. Lietuvoje tokie ūkiai vadinami neperspektyviais. Kai prilipdoma tokia etiketė, kas benorės būti neperspektyviu.

Išpardavė arti 400 galvijų

Šiemet viena didžiausių pieno sektoriaus netekčių – Varėnos rajono žemės ūkio bendrovės „Tėviškė“ likviduotas pieno gamybos padalinys. Bendrovė pardavė visus laikytus galvijus – 380 karvių ir prieauglio. Banda buvo gerai prižiūrėta.

„Labai sunku buvo ryžtis tokiam žingsniui, bet gyvenimas privertė. Pagrindinė priežastis – supirkimo kaina. Ankstesniais metais ji mažėdavo apie gegužę, kai prasidėdavo ganiavos sezonas, o šiemet jau vasarį 5 centais numušė. Nenorėjome varginti žmonių, jau morališkai pavargome, gerai žinome, ką reiškia išgyventi nuosmukius. Atlyginimai turi didėti, parduotuvėje žmonės daugiau išleidžia, o iš ko didinti algas, jeigu kainos krinta žemyn. Darbuotojams tai reikėjo argumentuoti, o tai labai vargino“, – nusivylimo neslėpė bendrovės vadovas Vytautas Ramanauskas.

Jis pripažino, kad tai buvęs itin skaudus sprendimas, tačiau šiųmetė sausra tik patvirtino, jog pasitraukta laiku. „Matyt, nuojauta pakuždėjo, kad bus blogi metai. Dzūkijoje vasara buvo tiesiog tragiška, ganyklos išdegė, pašarų nėra. Jeigu būtų likę galvijai, būtume save suvalgę“, – dėl sprendimo nesigaili, bet ir nesidžiaugia dabar tik augalininkyste ir šiaudų bei šieno granulių gamyba užsiimančios bendrovės vadovas.

Išvežė į Lenkiją

Visą bandą varėniškiai norėjo parduoti tautiečiams, tačiau lenkai pasiūlė gerokai didesnę kainą, tad karvutės iškeliavo į Lenkiją. „Regis, mūsų gyvulius nupirko šeimos verslo atstovas, jie ten turi mėsos perdirbimo įmonę ir padeda galvijų augintojams. Gyvulius, kurie netiko, paskerdė, o kitus kreditan atidavė ūkininkams“, – sakė V.Ramanauskas.

Dabar bendrovė ieško pirkėjų, kurie nupirktų pienininkystės ūkio įrangą. Dalį smulkesnės jau pardavė, o stambesnei įrangai pirkėjų dar neatsiranda. „Kai tokios pesimistinės nuotaikos pieno sektoriuje, menkas ir tokios įrangos poreikis“, – šyptelėjo pašnekovas.

Nešienavo pievų

Kupiškyje įsikūrusio pieno gamintojų kooperatyvo „Pienininkai“ direktorius Vytautas Klidzio situacijos nedramatizavo, bet ir per daug nedžiūgavo. Šiemet prognozuota, kad dalį ūkių trauktis iš pieno gamybos paskatins pašarų stygius. Kupiškėnas sutiko, kad su pašarais striuka, bet tai nėra pagrindinis stimulas išpardavinėti gyvulius.

„Svarbiausia – supirkimo kaina. Ir turint daugiau pieno išsiderėti su pieninėmis geresnę supirkimo kainą labai sunku. Jeigu pieno kainos nepakils, ateityje bus liūdna“, – konstatavo jis.

Apie 250 pieno statytojų iš penkių rajonų vienijančio kooperatyvo vadovas sakė, kad jau pasitraukė nemažai nedidelių ūkių, ir tai dar ne pabaiga. Nemažai karvių laikytojų yra paskelbę, kad parduoda gyvulius. Jie jau net nešienavo pievų ir neruošė pašarų.

„Pernai pusę pieno surinkdavome iš stambiųjų, pusę – iš mažųjų, bet pastarųjų smarkiai sumažėjo. Ir didesnių mažėjo, bet ne tiek daug. Kooperatyvas neteko kelių gamintojų, kurie laikė po maždaug dvidešimt karvių. Žmonės sensta, o dar ta kaina vis žemyn rieda, todėl ir užsidarinėja. Tie, kurie turi daugiau žemių, išparduoda ir 100, ir 150 galvijų ir augina javus. Ir pernai, ir šiemet tokių buvo“, – pasakojo V.Klidzio.

Mažėjant pieno ūkių, tik retu atveju įsikuria naujų. Pasak kooperatyvo „Pienininkai“ vadovo, per pastaruosius dvejus metus tik vienas jaunas ūkininkas pradėjo laikyti karves. Pradžia nelengva, bet naujas pieno gamintojas sukasi ir smarkiai nesiskundžia.

Pasak V.Klidzio, dabar lenkai mažiau išsiveža karvių iš jų krašto, daugiau galvijų parduodama Lietuvos mėsos perdirbėjams. „Kainos beveik susilygino, tad žmonės geriau parduoda vietoje supirkėjams. Lenkai nori išsirinkti tik geriausias karves, o į mėsos kombinatus ima visas. Jie nelabai nori mokėti daugiau, o mūsų įmonės šiek tiek pakėlė kainas. Matyt, mėsos pristigo“, – svarstė jis.

Lenkams parduoda ir pieną

Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ vadovas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas dėl kooperatyvo veiklos buvo nusiteikęs optimistiškiau, o apie šalies pieno ūkio perspektyvą kalbėjo gana atsargiai.

Jonas Kuzminskas

„Mes drastiško ūkių pasitraukimo nejaučiame, regis, du mėnesius turėjome tokį simbolišką narių skaičių – 555, dabar, manau, bus truputį kai kas pasikeitę. Ūkių mažėja dėl natūralaus senėjimo. Mūsų kooperatyvo mokamos kainos gamintojams nebuvo mažos, gal dar ką sugalvosime metų pabaigoje, bet apie tai anksti kalbėti. Esame išskaidę riziką, pieną parduodame keliems supirkėjams. Pardavinėjome lenkams, todėl ir kainą geresnę turėjome“, – aiškino jis.

J.Kuzminskas pripažino, kad pirmasis šių metų pusmetis buvo tragiškas, bet per antrąjį pradėta atsigauti, todėl atsirado daugiau optimizmo. Tačiau bendra Lietuvos pieno ūkio situacija jam pasitikėjimo nekelia.

„Jeigu pieno supirkimo kainos nekils, ilgalaikėje perspektyvoje neišvengsime didelių problemų. Patvirtinome ilgalaikes pieno sektoriaus strategijos gaires, bet jų įgyvendinimas turėtų būti finansiškai paremtas. Žemės ūkio ministerija, aišku, yra atsižvelgusi į tas gaires. Šiemet valdų modernizavimo priemonėje pieno sektoriui padidinti pirmumo balai. O dėl pieno supirkimo kainų formulės skaičiavimo susitarti nėra lengva. Per darbo grupės posėdžius „pasišpilkuojame“ ir išsiskirstome“, – sakė „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas.

Neišvengiamai stambėja

SAMSUNG CAMERA PICTURES

Virgilijus Urbonavičius, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas

Tarp mūsų asociacijos narių daug nedidelių ūkių savininkų. Jų mažėja ne vien dėl pašarų stygiaus, mažų kainų. Mūsų kaimas sensta, žmonės gyvulių atsisako dėl metų naštos. Dar viena priežastis – kvalifikuotų darbuotojų stoka, ypač gyvulininkystėje. Gyvuliams reikia dėmesingos ir nuoširdžios priežiūros. Dideliuose kompleksuose jau melžia robotai, o mažesniuose ūkiuose reikia melžėjų. Kiekvieną karvutę reikia prižiūrėti, iki galo išmelžti ir pan. Darbo biržos (dabar –Užimtumo tarnybos) atsiųstas žmogus nelabai supras tokio darbo subtilybes.

Mūsų žmonės dar mažai ūkininkavimo yra ragavę, kai pasiūlo pinigų, meta darbus ir parduoda gyvulius. O paskui žiūri į tuščius tvartus ir laukus ir nežino, ką daryti. Štai vienas ūkininkas jau buvo susiruošęs parduoti bandą, sutarė, kad lenkas gerai sumokės. Bet kai reikėjo mokėti, numušė kainą. Žmogus nepardavė, surado melžėją ir toliau laiko gyvulius. Nepasidavė pirmam impulsui ir dirba. Aišku, daug kam nelengva, tai ir susigundo parduoti, kai kurie pradeda auginti mėsinius galvijus. Bet įsigijęs jų 20, irgi neišgyvensi. Be to, mėsinius galvijus nelengva suvaldyti ir prižiūrėti, reikia jaunų ir stiprių žmonių.

Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad pieno ūkiai tik traukiasi. Vieni užsidaro, kiti plečiasi ir stiprėja. Modernų karvių kompleksą stato Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė, kasmet pieno gamybos sąlygas gerina Pauliukų žemės ūkio bendrovė ir kt.

Su Prienų rajono ūkininkais ruošiamės aplankyti vieną Latvijos ūkį, kur pastatytos naujos fermos, įdiegti 9 melžimo robotai. Latviai galvoja apie ateitį. Kiti kaimynai lenkai sukūrė ir išlaikė pieno gamintojų kooperatyvus, turi perdirbimo gamyklas. Be to, jie turi daugiau eksporto taškų.

Globalizacija neaplenkia ir mūsų krašto. Norime to ar ne, bet visame pasaulyje vyksta ūkių stambėjimas, kapitalo susiliejimas.

PO NUOTR> Kuzminskas

J.Kuzminskas pripažino, kad pirmasis šių metų pusmetis buvo tragiškas, bet per antrąjį pradėta atsigauti, todėl atsirado daugiau optimizmo.