Praėjusiais metais Lietuvos žemdirbiai cukrinių runkelių priaugino tiek, kad dalį jų teks išmesti – cukraus gamintojai perdirbimui visų jų net nepriėmė, nes pirmenybę skyrė atvežtiems iš Švedijos. Tačiau perdirbėjai tikina, kad ir Lietuvos cukrinių runkelių augintojų, kurių derlius tapo pertekliniu, nepaliks „ant ledo“ – žada išmokėti kompensacijas.
Priaugino per daug?
Šakių rajone vis daugiau ūkininkų įsilieja į cukrinių runkelių augintojų gretas, juos augina ne vienos seniūnijos ūkininkai. Tarp augintojų – ir Žvirgždaičių krašto ūkininkai broliai Jaunius ir Darius Stonkai, pernai išplėtę cukrinių runkelių plotus. Kai kurie Zanavykijos krašto cukrinių runkelių augintojai pernai apsidrausdami runkelius augino abiem Lietuvoje veikiantiems cukraus fabrikams. Turėjo sutartis ir su Marijampolės, ir su Kėdainių cukraus fabrikais, abiem vežė išaugintą derlių.
Šiemetis gamybos sezonas Marijampolės cukraus fabrike užbaigtas sausį, o Kėdainiuose – vasario pradžioje. Nors gamyba fabrikuose užbaigta, Šakių, Kėdainių ir kitų rajonų ūkiuose dar likę perdirbti skirtų cukrinių runkelių. Tuo susirūpinę ūkininkai prabilo apie galimus nuostolius.
Šakių rajono cukrinių runkelių augintojas D.Stonkus VL sakė, kad jo ūkyje likę neišvežta apie 2,5 tūkst. tonų runkelių. „Kol su fabriku nesusišnekėjome, kaip bus, komentarų neteiksiu. Kai viskas pasibaigs, tada galėsiu komentuoti“, – nedaugžodžiavo ūkininkas iš Žvirgždaičių. D.Stonkus savo ūkyje pernai cukrinius runkelius augino pirmą kartą.

Jo broliui J.Stonkui tai jau buvo trečiasis cukrinių runkelių auginimo sezonas. Broliai Stonkai po nemažai metų atgaivino savo tėvų ūkio tradicijas – grįžo auginti šią kultūrą. Vasario mėnesį J.Stonkus taip pat dar turėjo savo ūkyje perdirbimui neišvežtų cukrinių runkelių, bet, palyginęs su brolio ūkiu, sakė, kad mažą kiekį. „Metai buvo neeiliniai, iššūkių pasitaikė, bet derliai geri. Ir toliau auginsime runkelius“, – kalbėjo J.Stonkus.
Kaltų neieško
Vidurio Lietuvoje ūkininkus vienijančio ŽŪK „Kėdainių krašto cukriniai runkeliai“ (KKCR) direktorius Mindaugas Garuckas sakė, kad ūkininkai išaugino gerą derlių, jį nuėmė ir suruošė išvežimui, bet visų saldžiųjų šaknų pristatyti perdirbėjams nepavyko. „Fabrikas nėra guminis“, – aiškino ŽŪK direktorius. Anot jo, yra tam tikri fabriko pajėgumai ir reikalavimai žaliavai. Augintojai sutartis su įmone pasirašo hektarais. Tarkime, sutaria, kad šio kooperatyvo nariai sės 5 tūkst. ha cukrinių runkelių.
M.Garucko teigimu, 2022 m. augintojams nepavyko užauginti norimo kiekio runkelių, bet perdirbėjai pretenzijų augintojams nereiškė, nes vidutinis cukrinių runkelių derlingumas siekė 57 t/ha, o vidutinis cukringumas – 18,5 proc. Šį sezoną susiklostė atvirkščiai – priaugino labai daug, apie 70 t/ha, bet vidutinis cukringumas mažesnis – nesiekė 16 proc. (bazinio). Augintojai, jeigu viršija bazinį cukringumą, gauna tam tikrus priedus, bet jeigu nepasiekia bazinio cukringumo, yra tam tikros nuoskaitos. Pastarąjį sezoną fabrikas, anot KKCR vadovo, tiesiog tokio prastos kokybės kiekio nebepajėgė perdirbti. Vasario 2 dieną fabriko atstovai ŽŪK informavo, kad Kėdainių cukraus fabrikas stabdo gamybą.
Kėdainiuose perdirbant švediškus runkelius užsitęsė pats perdirbimo sezonas, o užėjus šalčiams įmonė buvo priversta stabdyti perdirbimą. Kiek atšilus – vėl atnaujinti gamybą. Bet tuo metu šaltis buvo padaręs poveikį jau ir ūkininkų saugomiems cukriniams runkeliams – labai krito žaliavos kokybė. Mat didelė dalis Lietuvoje augintų cukrinių runkelių buvo peršalę.
„Kiek žinome, tai pačiai verslo grupei priklausantis cukraus fabrikas Švedijoje nedirbo mėnesį, vėliau dirbo 30–40 proc. pajėgumu. Švediški runkeliai buvo paskirstyti perdirbti Europos fabrikuose, tuo pačiu dalis jų laivais atkeliavo ir į Lietuvą“, – pasakojo M.Garuckas.
Tarp Lietuvos cukrinių runkelių augintojų buvo kilusi nepasitenkinimo banga, kad pirmoje vietoje atsidūrė švediški, o ne lietuviški runkeliai. „Grūdus gali laikyti ir sandėliuoti, gali juos vienam ar kitam supirkėjui parduoti. Cukrinių runkelių iki pavasario nepaliksi – čia yra šakniavaisis“, – tikino M.Garuckas.
Tačiau, anot jo, kas nutiko Švedijoje, nuo to nė vienas Europos fabrikas nėra apsaugotas. Deja, Kėdainiuose perdirbant švediškus runkelius užsitęsė pats perdirbimo sezonas, o užėjus šalčiams įmonė buvo priversta stabdyti perdirbimą. Kiek atšilus – vėl atnaujinti gamybą. Bet tuo metu šaltis buvo padaręs poveikį jau ir ūkininkų saugomiems cukriniams runkeliams – labai krito žaliavos kokybė. Mat didelė dalis Lietuvoje augintų cukrinių runkelių buvo peršalę.
„Nepatyrusiems ar nepasiruošusiems arba nenorėjusiems pasiruošti tinkamai saugoti žaliavą, ši žiema Lietuvoje tapo išbandymu. Kai kurie ūkininkai nesugebėjo fabrikui pristatyti kokybiškos žaliavos, kuri būtų tinkama cukraus gamybai“, – aiškino M.Garuckas, pridūręs, kad dėl tų, kurie neišsivežė visų runkelių, deramasi su fabriko vadovais.
Mokės kompensacijas
AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ žemės ūkio direktorius Saulius Mozeris situaciją, kai gamyba jau sustabdyta, o kai kurių ūkininkų laukuose dar saugomi runkeliai, VL aiškino tuo, kad iš tiesų šis sezonas nebuvo lengvas – gamybos procesas buvo ilgas, žiemą lydėjo atšalimai-atšilimai, dalis cukrinių runkelių sugedo ir fabrikas jau nebegalėjo tęsti gamybos. Jis pats važinėjo per ūkius ir apžiūrėjo runkelių likučius, po to suskaičiavo, kiek runkelių liko neperdirbtų.
„Objektyviai įvertinome kokybę, kiekius, ruošiamės ūkininkams mokėti kompensacijas už neatvežtus išaugintus runkelius. Bet tai labai priklausys nuo runkelių kokybės, nes buvo daug sugedusių dar iki tos datos, kai sustabdėme gamybą. Tokių neišvežusiųjų nėra daug: pora ūkių Latvijoje, keletas ūkių Lietuvoje, iš viso – iki 10 ūkių. Apvažiavome, įvertinome, informacija surinkta, laukiame sprendimo iš verslo grupės vadovų“, – apie tai, kaip įmonė ieško išeities, VL aiškino S.Mozeris.

Jo teigimu, ir anksčiau yra pasitaikę panašių atvejų, kai būdavę ilgesni perdirbimo sezonai. Minėjo, kad niekada nenori savo partnerių, augintojų, palikti bėdoje, tačiau kai kuriais atvejais, anot S.Mozerio, ir patys augintojai ne visai gerai pasiruošė žiemai. „Jeigu temperatūra nukrenta žemiau –8 laipsnių, reikia papildomai apdengti šiaudais, o tai padarė tik apie 20 proc. augintojų ūkių, o visi kiti vis tikėjosi „praslinkti“. Bet mes į tai nesikoncentruojame, labiau į tai, kas įvykę, ir norime pasielgti teisingai“, – aiškino jis.
S.Mozerio duomenimis, ūkiuose likę neperdirbti kiekiai sudaro maždaug iki 10 tūkst. t, o Kėdainių cukraus fabrikas perdirba iš viso arti 900 tūkst. t žaliavos. Pašnekovo teigimu, pagal metų laiką fabrikas dirbo stabiliai, bet gamybos sezono pabaigoje dėl blogos runkelių kokybės turėjo stabdyti gamybą. Fabriko atstovas įsitikinęs, kad po šio sezono augintojų gretos nesumažės, nes ūkiuose derliai buvo geri, supirkimo kainos aukštos, dar žadama kompensuoti ir už neatvežtus likusius kaupuose runkelius.
„Jie pristatė didžiulę dalį derliaus, liko tik maža dalis, už kurią mokėsime kompensacijas“, – sakė S.Mozeris ir pridūrė, kad besiaiškinant runkelių likučius pas ūkininkus, paaiškėjo, kad yra nespėjusių išaugintų runkelių nuvežti ir į Marijampolės cukraus fabriką.
Rūpesčių daugėja
Šalies ūkininkai su Kėdainių cukraus fabriku jau pasirašę runkelių auginimo sutartis šiems metams, yra numatyti tokie patys kiekiai hektarais, kaip ir pernai, taip pat žinoma ir supirkimo kaina. M.Garucko aiškinimu, sąlygos, lyginant su pernai, blogėja – supirkimo kaina krito apie 14 proc.
„Ūkininkai turi suprasti, kad rinka yra banguojanti. Viena kultūra „voliojasi“ žemumose, kita kyla į nematytas aukštumas, bet nežinia, kuriam laikui. Norėdamas išlikti, ūkininkas turi išskaidyti rizikas. Negali visų savo brangiausių kiaušinių sudėti į vieną krepšį, turi juos išdėlioti į skirtingus krepšelius. Kiekvienas ūkininkas, kaip jis pats suvokia rizikos išskaidymą, strategiją, atitinkamai ir gyvena. Ūkininkavimas pereina į aukštesnį lygį, tampa verslu. Kuo toliau, tuo labiau didėja kaštai, įvairūs suvaržymai. Tad augintojai savo veiklą turi planuoti atsakingiau ir kruopščiau“, – tikino M.Garuckas.
Jo pastebėjimu, Lietuvoje yra ūkininkų, kurie šią kultūrą augina jau daugiau kaip 30 metų. Jų ūkiuose cukriniai runkeliai – viena iš sėjomainos dalių. Perdirbėjams svarbu galutinis produktas – cukrus. „Jeigu pagamina daug cukraus, parduoda jį, gauna pinigų, tai nuo gausaus stalo visiems lieka. Visi tada laimingi, – kalbėjo ŽŪK vadovas. – Sėdamas žieminius rapsus irgi rizikuoji, kad jie gali iššalti, todėl reikia susitaikyti su galimomis rizikomis ir cukrinių runkelių augintojams būti joms pasiruošusiems. Šiai rizikai šią žiemą nebuvo pasiruošta. Per 15 metų gal vieną kartą taip nutiko.“
Pašnekovo teigimu, kai rapsų, grūdinių kultūrų supirkimo kainos žemos, visi metasi į cukrinius runkelius ir įsivaizduoja, kad čia yra „kurortai“. „Bet šiemetės sąlygos ir tam tikrų ūkininkų nepasiruošimas parodė, kad taip nėra. Lygiai taip pat sunkiai uždirbami pinigai, kaip ir auginant kitokias kultūras. Cukrinių runkelių auginimas reikalauja brangios technikos, investicijų, kantrybės ir ilgo varginančio darbų maratono“, – pastebėjo M.Garuckas, vildamasis, kad patyrę augintojai nesiblaškys, turės ilgalaikę strategiją.
Šiemet du kartus ŽŪK kreipėsi į Kėdainių rajono savivaldybės administraciją, prašydamas, jog įmonės papildomai prižiūrėtų tam tikrus kelių ruožus – juos valytų ir barstytų. Mat kaimo vietovėse keliai nėra asfaltuoti – tik žvyrkeliai. Kai šąla – viskas tvarkoje, sunkusis transportas išvažiuoja, bet užėjus polaidžiui, atleidus, keliai „suminkštėja“ ir sunkusis transportas pradeda žvyrkelius gadinti. M.Garucko teigimu, visi supranta, kad tai yra valstybės ir visų žmonių turtas, kurio neturi teisės gadinti, bet kitaip derliaus išvežti neįmanoma. Nors kiek pajėgia, patys ūkininkai tuos kelius ir tvarko.














