Portugalijoje į kongresą buvo susirinkę visos Europos bei pasaulio gyvulininkystės ir žemės ūkio organizacijų atstovai. Jie išgirdo ir pamatė, kaip vystosi naujos tendencijos – dabar labai intensyviai maistui ir pašarui yra auginami vabzdžiai. Tai gali būti perspektyvu ir Lietuvoje, tačiau mūsų šalyje tokios idėjos sutinkamos su dar dideliu atsargumu.

Dėmesys vabzdžiams

Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus iš Portugalijoje vykusio tarptautinio gyvulininkystės kongreso į Lietuvą parsivežė naujų idėjų. Viena jų – vabzdžių auginimas, jų perdirbimas į miltus ir panaudojimo galimybės gyvulininkystės ūkiuose.

Pasak A.Svitojaus, Portugalijoje gyvulininkystės kongrese buvo susirinkę pusantro tūkstančio mokslininkų iš 60 šalių. Iš ten vykusių 73 kongreso sesijų šešios buvo skirtos vabzdžių auginimo technologijoms, genetikai, panaudojimui. Daugeliui Lietuvos ūkininkų vabzdžių auginimas ir jų panaudojimas gali atrodyti kaip nauja kryptis, bet, anot ŽŪR pirmininko, pasaulis pažengęs kur kas toliau, o kai lietuviai ne viską mato, tai jiems atrodo nauji dalykai.

„Daugiau kaip dešimtmetį vabzdžiai jau yra naudojami, o dabar tai jau įgauna pagreitį ir tam tikrą ekonominį pritaikymą. Didelis susidomėjimas yra tarp įvairių šalių mokslininkų, bet vabzdžiai ir jų panaudojimas svarbus ir mums – turime žinoti, kokia bus žemės ūkio perspektyva. Mes dažnai Lietuvoje investuojame į modernizavimą, inovacijas, ūkininkai gauna dešimtis milijonų eurų, bet kai nėra mokslinių paskaičiavimų, pasiūlymų, rekomendacijų, dažnai investuojama į tas modernizavimo technologijas, kurios mums jau nereikalingos, kurios neturi perspektyvų. Bet nėra kam tai pasakyti ūkininkams“, – aiškino A.Svitojus.

Vabzdžiai – pašaras

„Mes vabzdžių auginimo srityje matome gal tik dvi rūšis – muses arba svirplius. Lietuvoje svirplius augina keli ūkininkai. Portugalijoje mane nustebino, kad yra atliekama tiek daug tyrimų, panaudojami įvairiausi vabzdžiai. Žinoma, pagrindinės tyrimų kryptys plačiau nukreiptos į tarakonus, bet labiausiai – į musių lervų auginimą ir turi net keletą pritaikymo sričių. Portugalijoje man teko pačiam susipažinti, kaip jos auginamas alyvuogių plantacijų ūkyje. Tame ūkyje susidaro daug alyvuogių išspaudų, kaupiasi jų kalnai, todėl tam, kad nesikauptų, jas ir panaudoja – prideda musės kiaušinėlių, lervos pačios auga ir išspaudos virsta perdirbtomis trąšomis, o musių lervos atskiriamos ir panaudojamos kaip miltai paukščių, kiaulių pašarų priedams“, – įspūdžiais dalijosi ŽŪR pirmininkas A.Svitojus.

Grįždamas į Lietuvą A.Svitojus jau buvo įsitikinęs, kad vabzdžius Lietuvoje taip pat būtų galima auginti ir panaudoti kiaulininkystės, paukštininkystės, galvijininkystės, žuvininkystės ūkiuose. Jo teigimu, apie tai mes Lietuvoje dar net nešnekame, o Europoje vabzdžių auginimas jau intensyviai išsivysčiusi kryptis. Vabzdžių panaudojimas platus – kiaulių, paukščių, gyvulių, žuvų pašarui kaip didelis baltymų šaltinis. O kartu ir ūkio atliekų efektyvus panaudojimas.

A.Svitojus viešėdamas Portugalijoje įsitikino, jog vabzdžių miltai gali būti panaudojami vištų dedeklių pašarams, kad kiaušiniai būtų vertingesni maistiniu požiūriu, taip pat gaminant pašarus naminiams gyvūnams – šunims ir katėms. „Vabzdžių miltus deda į racionus kaip priedus, o tai naudojama kaip baltyminių, riebalinių priedų papildas, juose gausu amino rūgščių. Miltai dedami į pašarus ir jų panaudojimo spektras dar plečiasi“, – pastebėjo ŽŪR vadovas.

Nustebino įvairovė

Jo teigimu, kalbant apie vabzdžių pritaikymą ir vystymą, labai daug darbų atlieka ir mokslas. Jam teko kalbėtis ne su vienu mokslininku. Šia kryptimi dirba Švedijos, Suomijos, Portugalijos, Olandijos, Prancūzijos, Italijos universitetai ar mokslo tyrimo institutai. Jie turi savo atskiras tematikas, mokslininkai į jas gilinasi ir specializuojasi. Į mokslininkų akiratį taip pat yra patekę žiogai, skėriai, juodosios plokščiamusės ir kt.

Pasak A.Svitojaus, atliekama daug mokslinių tyrimų aiškinantis, kaip ūkiuose gauti efektyvesnį rezultatą, kad savikaina būtų mažesnė, o žaliavos gautų daugiau. Vabzdžiai auginami labai intensyviai, tam svarbūs temperatūros režimai, yra ligų pavojai, todėl atliekami genetiniai tyrimai, siekiant atrinkti pačias geriausias vabzdžių veisles. Lerva gali būti mažytė arba labai stora ir riebi. Mokslininkai atlieka įvairius musių lervų veisimo genetinius tyrimus.

ŽŪR pirmininkas minėjo, kad apie vabzdžius kaip pašarą galima pasiskaityti ir kas mėnesį leidžiamame vabzdžių žurnale. Tokio žurnalo leidyba įrodo, kad vabzdžių auginimo, panaudojimo ir tyrinėjimo bendruomenė jau yra gana didelė. Šiame leidinyje dalinamasi rekomendacijomis, kaip pradėti vabzdžių auginimo verslą, kokios technologijos turi būti taikomos, kokie turi būti tvartai, realizacija.

Kaip pavyzdį A.Svitojus įsidėmėjo 60 tūkst. m² ploto olandų pastatytą vabzdžių fermą Afrikoje, kuri jam sukėlė nuostabą, nes priminė milžinišką kompleksą. „Net man pačiam kilo noras ateityje užsiimti vabzdžių ūkiu. Kuo daugiau giliniesi, tuo daugiau supranti. Šiame versle taip pat yra daug niuansų: rinka, energetikos sąnaudos, įvairus pritaikymas. Pradedi galvoti, kas bus toliau. Nes pašarų poreikis yra didelis ir jeigu nedaug auginsi, tai neturėsi rinkos“, – galimybę užsiimti vabzdžių auginimu gyvulių pašarams svarsto A.Svitojus.

Jam teko kalbėtis su vienos įmonės atstovu. Iš jo pasakojimo sužinojo, kad jiems vienai dienai reikia mažiausia 5 tonų vabzdžių miltų. „Jeigu per dieną – 5 tonos, tai mėnesiui reikia 150 tonų, o per metus – 1 tūkst. tonų. Tai labai dideli kiekiai. O gamyklos gamina ir 10 tonų per dieną“, – skaičius įsiminė A.Svitojus.

Kaimynas vargu ar pirks

Jis apgailestaudamas minėjo, kad Lietuvoje kol kas nėra nė vieno tyrėjo-mokslininko ar programos, kad bent kas būtų nors kiek „pačiupinėjęs“, kas tai yra vabzdžių auginimas ir panaudojimas. Tie ūkininkai, kurie Lietuvoje augina svirplius, anot A.Svitojaus, tiesiog per save, iš knygų bando plėtoti verslą, ieškoti rinkų, o pasaulyje šitoje kryptyje jau yra labai didelis augimas.

„Užsienyje yra dešimtys ūkių, užsiimančių vien vabzdininkyste. Ji yra įvairi, ir skėriai, ir musės, ir tarakonai, ir žiogai, įvairiausiu kitu pavidalu ir visokie produktai gaminami. Pritaikymas atsiranda platus. Lietuvoje kol kas labai siaura niša, nes nematome bendro pasaulinio rinkos paveikslo. Užtai ir nežinome, kas darosi, kokios yra galimybės“, – teigė ŽŪR pirmininkas.

Jis patikino, kad tokiai produkcijai ir rinka yra ne vietos, o pasaulinė. „Mūsų produktai, ką mes pagaminame žemės ūkyje, dažnai būna skirti ne Lietuvos vartotojams. Negalime sakyti, kad gaminame grūdus sau, nes mes daugiau nei pusę grūdų gaminame Afrikai ir visiems kitiems. Pieną taip pat eksportuojame ir eksportuojame tą produktą, kokį vartoja užsienietis. Mūsų ekologinis pienas iškeliauja į Lenkiją, jį vartoja lenkai. Taip būtų ir su vabzdžių miltais. Negalime tikėtis, kad juos pirks mūsų kaimynas ūkininkas“, – svarstė ŽŪR vadovas, pridurdamas, kad jeigu tiek daug mokslininkų institutuose prisideda prie vabzdžių tyrimo, vadinasi, mato labai didelę perspektyvą ir valstybės į tai investuoja.

Nuomonės

Ar tai perspektyvu Lietuvai?

Gintautas Gumauskas,

Padovinio ŽŪB (Marijampolės sav.) pirmininkas

Negalvoju apie tai, tad ir nežinau, ar tikrai verta prasidėti. Juolab kad tai taip pat būtų gyvulinės kilmės baltymai. Tai ką, vėl kempinligę įsiveisime? Augalėdžiai gyvuliai turi ėsti augalus, o ne vabalus ir mėsą. Mes savo ūkyje tikrai nenaudotume jokių priedų su gyvulinės kilmės baltymais. Dabar nebent netyčia koks vabaliukas papuola į racioną, „pasikavojęs“ kukurūze. Juk yra baltyminiai augalai. Jeigu jų neužtenka, nusiperkame sojos.

Gytis Kauzonas,

Lietuvos paukštininkystės asociacijos direktorius

Galėtų būti alternatyva, bet visgi reikėtų šnekėti apie ekonominę dedamąją. Aš manau, kad pirmas klausimas – reikėtų susiskaičiuoti pinigus ir tada būtų teisingas atsakymas. Kol kas šiuo metu aš palaikyčiau tradicinius šėrimo būdus ir tradicinius pašarus, o jeigu ekonominis rezultatas teigiamas – kodėl gi nepabandžius. Nieko prieš ir paukštininkystėje tokios permainos. Taip, nes alternatyvų tikrai reikia, bet reikėtų atlikti nemažai pasiruošimo darbų, bandymų, kaip tai paveiktų paukščius ir kokia iš to būtų ekonominė dedamoji.

Audrius Merkevičius,

G.Cimakausko ūkio (Lazdijų r.) ūkvedys

Šiame ūkyje kalakutų pašarui nenaudojami jokie vabzdžių miltai, tokių mes neterpiame. Ar ateityje būtų galima pritaikyti, nežinau, negaliu pasakyti, bet manau, kad kalakutų fermoje nepavyktų pakišti kalakutui svirplių arba žiogų. Kalakutas labai protingas, jis labai išrankus maistui. Mūsų kalakutų pašaruose baltymų šaltinį sudaro tik augalinės kilmės soja ir kviečiai.