Plačiai skelbiamo Europos žaliojo kurso „Nuo lauko iki stalo“ devizas – Europos maisto produktai turi išlikti saugūs, maistingi ir aukštos kokybės. Jie turi būti gaminami darant kuo mažesnį poveikį gamtai. Tokie produktai jau seniai yra tapę Lietuvos kasdienybe, tik ne visuomet pirkėjas atkreipia dėmesį į tai, kas pagaminta Lietuvoje ir kas gamino – didžiulis pramoninis perdirbėjas ar ūkininkas. Jei pirmųjų pagamintus produktus paprastai renkasi prekybos centrų lankytojai, tai ūkininkų pagamintų maisto produktų dažniausiai galima surasti nedidelėse ūkininkų parduotuvėse ar ūkininkų turgeliuose.

Pritrūko noro ar ryžto?  

Kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovo Mindaugo Maciulevičiaus nuomone, kas tikrai nori įsigyti lietuviškų maisto produktų, vis dažniau eina į ūkininkų turgelius ir perka pačių ūkininkų pagamintą produkciją – įvairius mėsos gaminius, daržoves, vaisius, duoną, pieno produktus. M.Maciulevičius prisipažino, kad tokių žmonių įpročiai jam artimi, nes ir jis pats su šeima renkasi lietuviškus produktus, dažniausiai – ūkininkų turgeliuose.

Tiesa, kaip pastebėjo pašnekovas, vis dar vyrauja tendencija, jog lietuviškų, ūkininkų pagamintų produktų pirkėjai ūkininkų turgeliuose dažniau ieško tik prieš šventes, bet sveikai užaugintos paukštienos, atvežtos iš Lietuvos ūkių, neperka kasdien ir daug, jei net ir galėtų. M.Maciulevičiaus tikinimu, tai jau yra vos ne pačių lietuvių apsileidimas ir jų nenoras suvokti, jog, pavyzdžiui, ūkininko užauginta kalakutiena yra būtinybė, ypač pensinio amžiaus žmonėms ar vaikams. Ji turi tapti įprastu produktu ant jų kasdieninio stalo, nes ir mokslo įrodyta, kad ji ir virškinama geriau, yra kur kas sveikesnė.

„Jeigu mums nepavyksta išaiškinti to žmonėms, kaltinčiau tik mus pačius, kad nesugebam paskleisti teisingos tendencijos – reikėtų pirkti ne iš užsienio atvežtus pusfabrikačius, o sveikesnį, Lietuvoje iš vietinių žaliavų pagamintą produktą. Taigi ir valgyti sveikiau. To siekti turėtume bendromis pastangomis su Žemės ūkio ministerija. Bet... Jau beveik niekas net nekalba apie sveiką mitybą“, – apgailestavo M.Maciulevičius.

Jis dar prisimena, kad ūkininkų turgelių veiklos pradžioje per visą Lietuvą buvo nuvilnijusi didelė viešųjų ryšių banga, visi visuomenei kalbėjo, kaip svarbu pirkti ir valgyti lietuviškus, sveikai užaugintus produktus. Anot pašnekovo, juk jeigu sveikiau maitinamės, tai ir sergame mažiau, geriau jaučiamės, linksmesni esame. Tačiau dabar tokių raginimų nebeliko, o pirkėjai vis dar yra veikiami ir centrinės valdžios sprendimų.

„Lyg ir girdime, kad skatinamos trumposios maisto tiekimo grandinės, bet apie patį maistą niekas nešneka. Mums labai sunku konkuruoti su stambiaisiais gamintojais, ypač užsienio, kurie užverčia rinką savo pagamintais maisto produktais ir juos plačiai reklamuoja, nes valdo didelius rinkodarai skirtus biudžetus. Turime prisiimti sau „nuodėmę“, bet ne visai nuo mūsų tai priklauso. Jeigu viešojoje erdvėje – televizijos ekranuose, radijo laidose, spaudoje, elektroninėje erdvėje – dominuoja mėsainiai, „snikersai“ ar kokakolos, kaip mums, ūkininkų produkcijos pardavėjams, jos gamintojams įtikinti pirkėjus, kad sultys yra kur kas sveikiau? Gal čia toks visuomenės virsmas, turintis kur kas gilesnes tendencijas“, – svarstė M.Maciulevičius.

Pasiūla yra, reikia paklausos

Kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas norėtų paskatinti žmones pasistengti, kad nors kartą per savaitę ant jų stalo būtų lietuviški produktai. Esą tai būtų didelis proveržis. Anot jo, vien kalbant apie paukštieną, tai būtų rimtas Lietuvos smulkiųjų paukščių augintojų, kurie augina ne greituoju būdu per 30–40 parų, bet per kur kas ilgesnį laiką, paskatinimas. Taip auginant ir lesalai joms duodami kitokie, ir taip išaugintos paukštienos savybės yra kitokios. „Iš tokios vištienos išvirtas sultinys visai kitoks. Kiekviena šeimininkė gali pasakyti, kur yra tikra kaimiška vištiena, o kur užauginta greituoju būdu“, – teigė M.Maciulevičius.

Anot jo, pavyzdžiui, kalakutas gali augti 4 –6 mėnesius. Kai kada užauga net ir iki 20 kg ir tampa tikru iššūkiu orkaitei. Bet jį galima dalyti per pusę ar dar smulkiau ir kepti. Svarbiausia – tai sveika ir saugi paukštiena. M.Maciulevičius teigė, jog tie, kam keptas kalakutas yra labiau šventinis patiekalas, eilinėmis dienomis gali rinktis kalakuto kaklelius, sparnelius, blauzdeles ar kitas dalis, kurios yra kur kas pigesnės nei kalakuto krūtinėlė.

„Labai džiaugiuosi tais augintojais, kurie kalakutieną dalytėmis išdalina, kad kiekvienas pirkėjas rastų pagal savo kišenę ir savo skonį. Tuomet net ir tie žmonės, kurie pagal savo išgales sunkiai gali įpirkti brangesnę produkciją, randa tinkamą produktą. Jie gali drąsiai stovėti bendroje eilėje su perkančiu visą kalakutą, nes taip pat gauna labai kokybiškų produktų ir žino, kaip iš jų pagaminti kokybišką patiekalą. Galėtume iš jų pasisemti patirties“, – lietuviškų produktų rinkos tendencijas dėstė M.Maciulevičius.

Sumažėjo nedaug

Porą metų besitęsianti koronaviruso sukelta pandemija atnešė korekcijų ir į ūkininkų turgelių veiklą. Buvo laikas, kuomet jie beveik nedirbo, paskui veiklą atnaujino, bet pirkėjų srautai sumenko. Vėliau vėl vis dažniau pirkėjai lietuviškų produktų pradėjo dairyti ūkininkų turgeliuose, nes susiformavo ratas ištikimų pirkėjų, kurie žino, ko ieško ūkininkų turgeliuose, žino, pas ką ir ką perka.

Pasak kooperatyvo vadovo, galima tik apgailestauti, bet lietuviškų produktų pirkimas ūkininkų turgeliuose šiemet sumažėjo apie 5 procentus. Žinoma, anot jo, tai nėra kažkoks dramatiškas kritimas. Ir M.Maciulevičius viliasi, kad tai laikinas reiškinys, nes artėjant šventėms, pirkimas dar atsistatys, tik neaišku, kaip bus kitų metų pradžioje.

Kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas apgailestavo, kad, kol pandemija nepasibaigusi, visi esame savotiški susiklosčiusios situacijos įkaitai. „Žmonės tapo nervingi, bet jie pyksta ne ant turgeliuose dirbančių žmonių. Tiesiog susiklostė tokia neapibrėžta situacija – vienur reikia galimybių pasų, kitur – nereikia. Ne visi juos turi, o jei ir turi, ne visur juos įmanoma patikrinti. Mūsų kooperatyvo nuostata – palaikyti visų saugumą, bet gyvename demokratinėje visuomenėje ir kiekvienas turi teisę galvoti savaip. Mes čia nieko negalime pakeisti, todėl esame labai atviri, laukiame visų klientų ir dėkojame tiems, kurie iki šios dienos, nepaisydami, ar lyja, ar sninga, ateina į turgelius, stovi eilėse ir renkasi ūkininkų išaugintą produkciją, jų pagamintus maisto produktus“, – atviravo M.Maciulevičius. 

Jis pripažino, kad šiemet žmonės gal ir įsivedė „taupymo“ režimą – pradėjo atidžiai vertinti savo finansines galimybes, skaičiuoti, kiek ir ko gali įpirkti. Tokią tendenciją kooperatyvas jaučia po kiekvieno įvairių paslaugų kainų šuolio, infliacijos ūgtelėjimo. M.Maciulevičiaus nuomone, gali būti, kad ne jie vieni, bet ir visi prekybininkai tą jaučia ir nieko negali padaryti. Nors pinigų žmonės uždirba, gauna atlyginimus ir pensijas, bet padidėjo jų išlaidos už šildymą, degalus ir kitus dalykus, todėl šiek tiek sumažėjo maistui skiriama pinigų dalis.

Auginasi ir pirkėją, ir gamintoją

Prekybą ūkininkų turgeliuose akylai stebintis M.Maciulevičius įsitikinęs, kad kiekvienas gamintojas yra unikalus ir skirtingas. Stengiasi savo produktą pateikti kaip nors išskirtiniau. Jei kurie ir susiduria su realizacijos problemomis, tai turėtų gerai įvertinti, ar visada geba produktą pateikti patraukliai. Kaip pavyzdį jis minėjo paukštienos pardavėjus – paukščių augintojų gretos po truputį auga, jų auginamų paukščių, tuo pačiu ir parduodamos paukštienos asortimentas auga – pirkėjams atsiranda vis naujesnių, įdomesnių pasiūlymų.

„Sakyčiau, kad net visos pandemijos metu paukštienos, kitos mėsos pardavimai turgeliuose stabiliai augo, nors ir po labai nedaug. Augo nuo pat turgelių atsiradimo. Mes auginamės vartotoją, tuo pačiu auginamės ir gamintoją. Kai atsiranda vis daugiau gamintojų, išlošia tik vartotojas, kuris turi dar didesnį pasirinkimo spektrą“, – rinkos tendencijas analizavo M.Maciulevičius. 

Pasak jo, dar labai svarbu, kad sudėtingesniu pandeminiu laikotarpiu žmonės ūkininkų turgeliuose jautėsi saugiai, nes čia – lauko prekyba, todėl ateidavo ir pirkdavo, pasirinkdavo, ko jiems reikia. M.Maciulevičius ūkininkams pataria, kad jeigu jie nori ir toliau išlikti – turi neužmigti ant laurų. „Jeigu tavo kolega parduoda galbūt išpjaustytą vištieną, paieškok būdų, kaip pateikti kitaip kad ir tą pačią mėsą – visokių naujovių atsiranda, nes šių dienų vartotojai yra įnoringi“, – patarė M.Maciulevičius, pridurdamas, esą jei prekyba merdi, tai gal individualūs gamintojai pridarė rinkodaros klaidų, kad taip atsitiko.

Dar ne saulėlydis

Turgelių perspektyva, mano manymu, turėtų būti pakankamai gera vien dėl to, kad tiekimo grandinių trumpinimo procesas yra vienas iš būdų, skatinančių ūkininkų turgelių gyvavimą. Dar priklauso ir nuo pačių ūkininkų, kiek jie turi laiko prekiauti savo produkcija. Vėl – mūsų valstybė turėtų juos remti tiesiogiai ir sudaryti sąlygas vartotojui nusipirkti produkcijos iš ūkininko. Taip, kad artimiausioje ateityje šitiems turgeliams būtų „žalia gatvė“. Kitas dalykas, kad ne kiekvienos savivaldybės administracija stengiasi tai daryti. Galbūt tai yra laikinas dalykas. Ūkininkų turgelių plėtros procesą turėtų remti valstybė, taip sudarydama sąlygas miestų bei miestelių gyventojams nusipirkti jiems reikalingų maisto produktų. Kažkokių naujų formų tikėtis nėra ko. Nors iš tiesų tų prekybos formų yra daug, bet turėtų būti kuo trumpesnis kelias nuo gamintojo iki vartotojo. Tik taip būtų pasiekti valstybės keliami tikslai.