Lietuvoje patys sau užsiauginame ir pasigaminame vos 50 proc. šalyje suvartojamos kiaulienos. Afrikinis kiaulių maras (AKM) stipriai paveikė kiaulienos rinkos situaciją. Lietuvos kiaulininkystės ūkiai traukiasi. Ypač juntamai kiaulių mažėjo ūkininkų ir šeimos ūkiuose, kurie prieš dešimtmetį laikė 341,2 tūkst. kiaulių – 2020 m. šis skaičius sumažėjo daugiau kaip 3 kartus ir siekė tik 101,6 tūkst. kiaulių. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) 2018 m. siūlė ūkiams, laikantiems iki 100 kiaulių, jų atsisakyti ir, pasinaudojus parama, pereiti prie kitų gyvulių auginimo. Dabar ŽŪM vėl skatina kiaulių augintojus, dėl AKM atsisakiusius kiaulininkystės, teikti paraiškas ir gauti paramą įsigyjant kitus ūkinius gyvūnus.

Ar skatinimas atsisakyti kiaulių auginimo ir persiorientuoti į kitų ūkinių gyvūnų auginimą, nereiškia,  kad Lietuvoje liks tik daniškos kiaulių bendrovės, o smulkiuose, šeimos ūkiuose auginamos lietuviškos kiaulės bus retenybė?   

 Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas, Žemės ūkio rūmų Kaimo plėtros komiteto pirmininkas

Prieš kelerius metus palyginti nedaug šeimos ūkių pasinaudojo pasiūlyta parama ir vietoje kiaulių įsigijo kitų ūkinių gyvūnų. Manau, kad panaši situacija bus ir dabar. Nebus daug norinčių iškeisti kiaulę į ožką, avį ar triušį, nes tai – nesulyginami dalykai. Ne tuo keliu buvo eita. Skatinimas smulkiuosius ūkininkus atsisakyti kiaulių auginimo naudingas stambiems kiaulių kompleksams. Jiems palanku, kad liktų kuo mažiau lietuviškų kiaulių augintojų.  

Užuot skatinusi atsisakyti kiaulių ir skyrusi paramą įsigyjantiems kitus ūkinius gyvūnus, ministerija turėtų skirti daugiau paramos perkantiems biologinio saugumo priemones – kad žmonės susitvarkytų tvartus, įrangą, apsirūpintų higienos reikmenimis, pagerintų buitines sąlygas ir toliau augintų kiaules.

Lenkai laiko vidutiniškai po 20 kiaulių ir ten nėra masiško AKM išplitimo. Lenkijoje retas ūkininkas augina mažiau nei 20 kiaulių. Pas mus daugiausia yra daniškos kiaulės. Danai savo valstybėje kiaulių kompleksus sumažino, įvedė įvairius apribojimus, o pas mus jiems jokių apribojimų nėra. Tik smulkieji kiaulių augintojai vis spaudžiami. Kai prasidėjo AKM, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) labai atidžiai stebėjo, kontroliavo ūkininkus, ypač smulkiuosius, dažnai nepagrįstai sakydavo, kad jie – didžiausi AKM platintojai, tačiau iš tiesų juk didžiausi platintojai yra šernai. Jų populiacija dabar yra sumažėjusi, aprimusios ir sumažėjusios maro apimtys, bet medžiotojai intensyviai dirba – šernus šeria, prašo, kad ūkininkai augintų daugiau kukurūzų, kad tik kuo daugiau šernų prisiveistų.

Lietuvis nuo seno neįsivaizduoja, kaip ūkininkauti, gyventi kaime ir neužsiauginti kiaulių. Juk XX a. pradžioje atkūrus Nepriklausomybę, lietuviai pirmiausiai ėmėsi auginti žąsis ir kiaules. Visoje Europoje buvo vertinama lietuviška kiauliena, ją pirko olandai, danai, vokiečiai. Ir dabar Lietuvos ūkininkų išauginta kiauliena yra vertinama. Į ūkininkų turgelius atvažiuoja pirkėjai net iš Lenkijos nusipirkti lietuviškų lašinių. Ne tų, kur kiaulė buvo užauginta komplekse per 4 mėnesius, o tų, kur bekonas ūkyje užaugintas per 8–9 mėnesius. Tai visiškai kitokia mėsa.

Reikia remti smulkiuosius kiaulių augintojus. Jie nukonkuruoja stambiuosius augintojus mėsos kokybe. Ir nors ūkininkų turgeliuose mėsa brangesnė, žmonės perka kaime užaugintų kiaulių mėsą, nes nori sveiko produkto. Deja, vis mažiau smulkiųjų bei šeimos ūkių, kuriuose būtų auginamos kiaulės. Lietuvos žemės ūkio politika nuėjusi į akligatvį, baigia išnaikinti kaimus.

Povilas Patumsis, Anykščių r. ūkininkas

Laikiau Lietuvos vietinės veislės kiaules, prieš kelerius metus turėjau 60 paršavedžių bandą, bet dėl AKM jas išskerdžiau ir jau nebegrįžau prie kiaulininkystės. Dabar toje fermoje, kur laikiau kiaules, sudėta mediena.

Pasinaudoti parama, persiorientuoti ir vietoje kiaulių auginti kitus ūkinius gyvūnus – labai individualus klausimas. Tai priklauso nuo to, kokius pastatus, infrastruktūrą ūkininkas turi. Kiaules auginti ar kitus ūkinius gyvūnus – nėra tas pats.

Kai skerdžiau kiaules, galėjau investuoti į biosaugą ir išsaugoti bandą, tačiau nesudėtingi biosaugos reikalavimai yra tik smulkiesiems ūkininkams, o jei norėsi laikyti daugiau nei dvi paršavedes ir daugiau nei dešimt penimų kiaulių – reikia didelių investicijų.

Mano augintos Lietuvos vietinės kiaulės gali būti laikomos ne tvarte, jos mielai ėda žolę, o saugantis kiaulių maro, lauke jų laikyti negalima. Jeigu būtų panaikinę reikalavimus, kad negalima kiaulių leisti į lauką, tikriausiai nebūčiau atsisakęs kiaulininkystės. Labai norėjau puoselėti Lietuvos vietinių kiaulių veislę, bet nutiko kaip nutiko. Dabar mūsų mišriame ūkyje – mėsiniai galvijai, javai, pluoštinės kanapės. Pradėti vėl auginti kiaules būtų sudėtinga – gąsdintų jau vien labai išaugusios pašarų kainos. Be to, smulkiesiems ūkiams viskas yra sudėtingiau, net ir mėsą sutvarkyti – juk negali namie gyvulių skersti, reikia vežti į skerdyklą arba įsirengti ją savo ūkyje. Dabar gal yra žmonių, kurie užsiaugina vieną kitą kiaulę savo reikmėms, bet smulkiam ūkiui sunku konkuruoti su didesniais, kai tiek daug darbo bei išlaidų. Nemanau, kad tai būtų pelninga. Kiaules auginti galės arba labai dideli ūkiai, arba labai maži.

Algirdas Taraškevičius, Molėtų rajono ūkininkas, kiaulių augintojas

2018 metų vasarą dėl AKM teko utilizuoti laikytas kiaules, bet jau antri metai vėl jas auginu. Dabar mes laikome vidutiniškai 200–300 kiaulių.

Kiaulių augintojui imti auginti kitus ūkinius gyvūnus – paukščius, ožkas ar karves – būtų labai sudėtinga. Reikėtų daug investicijų, nes tektų perkonstruoti fermą, kur viskas įrengta ir pritaikyta kiaulių laikymui. 

Smulkieji, šeimos ūkiai, kurie laiko po 2–3 kiaules,  gal ir gali apsispręsti jų nelaikyti ir, pasinaudoję siūloma  parama, įsigyti kitų ūkinių gyvūnų. O jeigu vis tiek nori auginti kiaules, turi laikytis biosaugos reikalavimų. VMVT rašo, kad auginant iki 10 kiaulių, biosaugos reikalavimai yra supaprastinti – reikia teritoriją aptverti tvora, turėti efektyvų dezinfekcinį kilimėlį, saugotis nuo graužikų, keistis drabužius bei avalynę ir kt. Jei žmogus laiko dvi kiaules, jam aptverti ūkinį pastatą nėra taip paprasta, reikia lėšų tvorai pirkti, ją sumontuoti, prižiūrėti. Taip išeitų, kad kuo mažiau žmonių augina kiaules, tuo mažiau valdininkams skauda galvas.

Kaime nuo seno beveik visi gyventojai augindavo kiaules bent savo reikmėms, o dabar pas mus jau beveik niekas jų nelaiko, net ir įsigyti kiaulę sunku. Tokiu keliu einant Lietuvoje toliau mažėja lietuviškų kiaulių. Greitai lietuviškos kiaulienos reikės su žiburiu ieškoti, bus tik įvežtinė. 

Edmundas Adomavičius, Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacijos vadovas

Dabar toks laikas, kai kiaules auginti neapsimoka. Pašarai labai pabrango, kiaulės labai atpigo. Augintojai, parduodami kiaules, patiria didžiulius nuostolius. Tad situacija yra labai nepalanki auginti kiaules.

Dabar žmonės, kurie laikė iki 100 kiaulių, skatinami kiaulių auginimo atsisakyti. O ką vietoje jų laikyti? Ožkas, avis, vištas, triušius? Manau, kol lietuviai mėgsta kiaulieną, geriau būtų pasinaudoti parama, skirta ūkių biosaugai sustiprinti, ir modernizavus, labiau pritaikius biosaugai savo turimas patalpas, vėl auginti kiaules.

Vienos Europos Sąjungos šalys kiaulininkystės šaką remia stipriau, kitos mažiau, o Lietuvoje kiaulininkystė iki šių metų išvis nebuvo remiama. Šiemet šiek tiek parėmė, o kitos valstybės remia žymiai solidžiau, todėl jos mūsų atžvilgiu yra pranašesnės.

Lietuva turėtų užsiauginti sau pakankamą kiekį kiaulienos, o dabar mes apie 50 proc. parduodamos kiaulienos įsivežame iš kitų šalių. To neturėtų būti vien jau galvojant apie Žaliąjį kursą. Juk suvežant šį kiaulienos kiekį reikia įveikti tūkstančius kilometrų. Paskaičiavau, jog tam reikia 1115 kartų su sunkvežimiu nuvažiuoti aplink pasaulį, o sunkvežimis sudegina apie 30 litrų kuro šimtui kilometrų. Tad susidaro didžiuliai kiekiai kuro ir į aplinką išmetamo CO. Lietuvai tereikėtų užsiauginti pakankamai kiaulių ir sumažėtų tarša, tačiau einama visiškai į kitą pusę. Jeigu nieko nebus daroma, teks viską uždaryti, nukentės augintojai, skerdikai, perdirbėjai, turėsime tik įvežtinę produkciją. Mums veš dešreles, valgysim jas ir nežinosime, iš ko jos pagamintos.  

Irma Stenionienė, Alytaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja

Praėjusį laikotarpį buvo rajono gyventojų, kurie kreipėsi paramos kitų ūkinių gyvūnų įsigijimui, bet jų buvo nedaug. Kaip bus dabar – nežinia. Nemanau, kad sulauksime daug pareiškimų paramai gauti. Jeigu žmogus augino kiaules, įsigydamas kitų ūkinių gyvūnų turės galvoti, kaip kitaip gaminti pašarus. Gal jis neturės galimybių kitaip pasigaminti pašarų, nes kur kiaulei pašaras, o kur aviai, karvei arba vištoms. Jei kaimo žmogus tvartelyje laikė keletą kiaulių, jis nesiryš jo perstatinėti ar kažkaip naujai įrengti.

Paprastai, išskerdę kiaules, mažai kas ryžtasi auginti kitus ūkinius gyvūnus. Kai kas iš tų, kurie perėjo prie avių auginimo, dabar jau ir avis baigia likviduoti. Jeigu laiko 5 ar 10 avių, sunku produkciją realizuoti, mažai kas nori su tokiais smulkiais ūkiais bendradarbiauti, o sau kiek gali tų avių pasipjauti... Jei žmogus augina 5 avis, kurios atsiveda po 2 ėriukus, šeima nesuvalgys 10 ėriukų, o parduoti juos sudėtinga. Taip ir atsimuša lyg į kokią sieną. Laikydami 2–3 kiaules, žmonės jas pasipjaudavo prieš šventes – Velykas, Kalėdas, o su avimis taip nepadarysi. Tad jei iš pradžių lyg ir susigundo parama pirkti kitus ūkinius gyvūnus, vėliau pasiskaičiuoja ir pamato, kad neapsimoka, ir sako, kad jau seniai reikėjo likviduotis.