Gruodis šalies miestuose bei miesteliuose pasitarnauja ir kalėdinėms mugėms, kur galima sutikti savo produkciją siūlančius smulkius ūkininkus ir perdirbėjus, ir ūkininkų turgeliams. Visi jie, veždami gaminius į „kermošius“, tikisi, kad grįš nenusivylę. Tačiau taip pavyksta ne visur ir ne visada. Smulkūs žemės ūkio produkcijos perdirbėjai ir maisto gamintojai neslepia: pirkėjų antplūdžio nėra, dažnas yra priverstas riboti savo pirkimus.

Įjungę „pilną pavarą“

Daržovių raugimo profesionalo, dviem kryptimis dirbančio daržininko Valdo Juškos ūkis Giedručių kaime žinomas jau ne tik Zanavykijoje. Šio ūkio produkcija keliauja pas vartotoją tiesiai iš ūkyje veikiančios raugyklėlės. Raugintų daržovių paklausa labiausiai išauga atvėsus orams.

„Mūsų cechelis dabar dirba pilnu tempu, o pats raugimo sezonas prasidėjęs nuo spalio mėnesio. Netikėjome, nes dar buvo šilta, bet kai įjungėme „pilną pavarą“, tai darbo visą laiką labai daug ir jo apsčiai turėsime iki švenčių, o vėliau – jau atsikvėpsime“, – kalbėjo Marijampolėje šventinėje mugėje prie prekystalio sutiktas daržovių augintojas ir perdirbėjas iš Šakių rajono.

Anot V.Juškos, jie nedejuoja, kad šie metai buvo blogi. Žinoma, anot jo, lauke augintiems agurkams šiemečiai karščiai ir vėl nebuvo palankūs – agurkams trūko drėgmės. Taip pat ir vienos veislės kopūstai laukuose šiemet užaugo prasčiau, bet, apibendrintai vertinant, išaugintų daržovių derliai buvo geri, nes ūkis jau moka pasirinkti ką auginti. Daugiausia ir išaugina įvairių veislių kopūstų bei agurkų.

Keliomis verslo kryptimis dirbantis ūkis vadovaujasi taisykle „nuo sėklos, savo lysvės iki vartotojo stalo“. Ko reikia perdirbimui, raugyklėlės asortimentui, stengiasi užsiauginti patys savo lysvėse, tuomet žino, ką išaugino, ir gali garantuoti daržovių kokybę. Ko pritrūksta, ko patys neturi, perka iš vietos ūkininkų.

Raugia ne bet kaip

Kaimo verslo sumanytojas V.Juška „Valstiečių laikraščiui“ prisipažino, kad jie šiemet į muges per Lietuvą nevažinėja, nes tokioms išvykoms tiesiog neturi laiko. „Mes tik Šakiuose dalyvaujame mugėse. O Marijampolė – išimtis. Kartą dalyvavome – patiko, tai į Marijampolę ir važiuojame, o kitur prekiauti nesusigundome“, – prisipažino jis.

Suvalkijos sostinėje marijampoliečiai ragavo daržininko V.Juškos siūlomų raugintų agurkų ir gyrė subtilų skonį. Agurkų raugimo recepto paslaptį atskleidęs ūkio šeimininkas teigė, kad labai daug visko įdeda natūralaus – iš lysvės, sodo.

„Visų pirma raugimui reikia juodųjų serbentų, vyšnių, krienų lapų, krapų, česnakų. Viską stengiamės patys užsiauginti, o ko jau nesugebame ar nespėjame užsiauginti ir nuskinti, tada skelbiame, kad superkame lapus, ir jų tuojau pat gauname tiek, kiek reikia raugimo procesui. Pačius agurkus savo ūkyje auginame lauko grunte. Dėl to ir skanu“, – aiškino ūkio šeimininkas.

V.Juška lygino, kad iš kitos pusės – lengvesnis būdas prisiauginti agurkų šiltnamyje ir perdirbti šiltnaminius agurkus. Juos lengviau apdoroti – nuplovęs sumaišei ką reikia, užpylei, ir viskas. Grunte augę suskinti agurkai būna aplipę žemėmis, juos reikia daug kartų plauti, sunaudojama daug vandens, tai atima daugiau laiko. Bet vis tiek grunte užaugę agurkai, V.Juškos įsitikinimu, raugimui yra nepamainomi, daug tinkamesni.

Be agurkų, jie užaugina ir raugia didelius kiekius kopūstų. Jų paruošimo būdas vėl toks pat – raugia tik natūraliai, be jokių „užpiltinių variantų“. Juškai natūraliai iš kopūstų išgauna skystį, be to, labai gerai išvėdina, skanina spanguolėmis, kmynais. Dėl atidirbtos receptūros jų ceche rauginti kopūstai jiems ir pavyksta, įgauna skanią rūgštelę. „Daug meilės gamindami dedame“, – tarsi juokais prisipažino ūkio atstovai.

Receptūros iš gyvenimo

Anot daržininko, tiek raugimui, tiek salotoms kruopščiai atsirenka tinkamiausias kopūstų veisles, mėgsta taisyklę „kas tinkamiausia šią sekundę“. Pasirenka tinkamas išauginti rudeniui ar tinkamas ruošti salotoms. Kai vienų veislių augalai jau eina į pabaigą, prasideda kitų veislių derlius, o vėliausiai būna perdirbami žieminiai kopūstai.

Renkasi skirtingus daržovių pjaustymo būdus, pavyzdžiui, rauginimui morkos pjaustomos šiaudeliais, o burokėliai – griežinėliais. Ruošia trijų daržovių – tarkuotų burokėlių, morkų ir kopūstų – „miksą“. Skoniu nenusileidžia virtų burokėlių, sumaišytų su raugintais kopūstais, salotos.

Vieno produkto atsiradimo istorija prasidėjo įdarbinus ūkyje ukrainietę. Ji pagamino salotas ir pavaišino bendradarbius. Ūkio savininkams ukrainietiškai paruoštos daržovių salotos patiko ir prigijo ceche.

„Receptas yra ukrainietės. Mes dar vėliau patobulinome, kad patiktų ir kitiems žmonėms. Kažko gal mažiau, kažko šiek tiek daugiau dėjome. Bendromis jėgomis išgavome tinkamiausią skonį. Ukrainietiškas receptas atlaikė išbandymą, sėkmingai įsiliejo į rinką“, – apie tai, kaip kartais netikėtai gimsta receptūros, kalbėjo Šakių krašto daržininkas, daržovių perdirbėjas.

Gerą idėją padovanojusi ukrainietė daugiau kaip metus dirbo Juškų ūkyje. Būtų pasilikusi ir dar ilgiau, nes šis darbas jai patiko, bet jos vyras išvyko dirbti į Lenkiją. Gyventi atskirai šeima nenorėjo, todėl ir žmona išvažiavo į Lenkiją.

V.Juška minėjo, kad gan populiarūs ir jų ceche pilstomi fermentuoti gėrimai: raugintų kopūstų sultys bei burokėlių sunka – skystis nuo raugintų burokėlių. Kopūstų sultis vadina vitaminų šaltiniu. Žmonės kopūstų sultis vartoja norėdami atstatyti žarnyno veiklą, vietoje gerųjų bakterijų.

Mėsos perdirbėjai jaučia „pulsą“

UAB „Kumpeliukas“ iš Kauno Marijampolės mugėje siūlė platų mėsos gaminių asortimentą ir stebėjo, kad žmonių perkamoji galia labai panaši, kaip ir praėjusiais metais. „Visiems žmonėms reikia valgyti. Tuo labiau kad tokio maisto, kokį pagamino bendrovė, parduotuvėse nėra. Vis tiek žmonės pasiilgsta natūralesnio maisto ir atėję kažką išsirenka“, – pastebėjo bendrovės pardavėjas Kęstutis Vaitiekūnas.

Jo teigimu, „Kumpeliukas“ – tai tik bendrovės pavadinimas, o gaminamos produkcijos pasiūla – plati. Įmonė gamina per 30 rūšių mėsos gaminių: dešras, kumpius, lašinius, šonkaulius, karkas, mėsą vytina ir sūdo, verda šaltieną, ruošia kepenų paštetą, mėsos vyniotinius, karšto rūkymo vištieną. „Negaliu pasakyti, kad šie metai buvo blogi, bet negaliu pasakyti, kad jie ir labai geri. Vidutiniai metai“, – metams baigiantis prisipažino UAB „Kumpeliukas“ atstovas.

Žemės ūkio produkcijos perdirbėjai, kaip ir kitų šakų atstovai, susiduria su įvairiomis problemomis. „Kaip ir paprastam žmogui kiekvieną dieną kyla problemų, taip ir pas mus jų yra. Šiandieną opiausios problemos, kad labai banguoja pirkimas. Labai jaučiasi, kada žmogus gavo atlygimą, kada senjoras gavo pensiją, dar labiau jaučiam mėnesio pabaigą. Pagal tai taip ir svyruoja pirkimai, o mums reikia žaliavas pirkti, nes yra technologinis procesas, yra laikas, kol įsisūdo mėsa, turime labai reguliuoti produkcijos kiekius. Mėnesio pradžioje, kada žmonės gauna atlyginimus, ir apie 10 dieną, produkcijos galime turėti daugiau. O į mėnesio pabaigą visko reikia gaminti kur kas mažiau. Svyravimai tokie dideli, kad skiriasi net iki 50 proc.“ – apie tai, kad lietuviai linkę greitai išsileisti pinigus, o mėnesiui baigiantis kai kurie jų neturi net maistui, pasakojo K.Vaitiekūnas.

Pardavėjas taip pat neneigė, kad kai kurie dar labiau pradėjo „spaustis“ prieš didžiąsias šventes. Gruodžio mėnesį pirko žymiai mažesnius maisto kiekius. Ne vienas pardavėjui aiškino, kad daug maisto pirks prieš pat šventes, nes artimiesiems renka šventines dovanėles, susidaro daug išlaidų, dar pirks eglutę, todėl taupo paskutinėms metų savaitėms.

12 metų gyvuojanti Kauno rajono UAB „Kumpeliukas“ per savaitę pagamina 7–8 tonas gatavos produkcijos. Prie kiekvieno gaminio kainos, taip pat ant kiekvieno įmonės lipduko nurodyta, kad produktas kaimiškas. Anot pardavėjo, bendrovės ceche mėsa ruošiama natūraliai: rūkymo procesui jie naudoja alksnio malkas, sūdo druska, skanina pipirais, lauro lapais. Tiesa, patys gyvulių neaugina, žaliavą perka iš gyvulininkystės kompleksų. Patys brangiausi gaminiai iš lietuviškos kiaulienos, bet perka ir estišką, lenkišką, vokišką mėsą.

„Būtų geriausia, kad mums netrukdytų dirbti, nes kai kada, kai valdžia pagelbėja, tai pasidaro atvirkščiai – dar blogiau“, – pridūrė pašnekovas.

Kuo mažesnis miestelis, tuo geriau

Prieškalėdinėse mugėse šiemet teko dalyvauti ir Kauno rajono UAB „Norvelina“, kuri taip pat užsiima mėsos perdirbimu kaime, netoli Domeikavos bei Vandžiogalos. Iš šeimos verslo išaugusios į turinčią maždaug 40 darbuotojų bendrovės vadybininkas Marius Macijauskas neslėpė, kad prekybos mugėse sėkmė dažnai priklauso net nuo regiono.

„Kad ir kaip būtų keista, šiemet mums pasisekė Visagine. Visai nemažai nupirko mėsos gaminių. O į Visaginą iš pradžių net nenorėjau važiuoti, buvau nusivylęs, kad ten teks dirbti. Bet visaginiečiai, pasirodo, mažai turi pramogų, jie neišpuikę, ne „didmiestiečiai“, mugės laukė, joje pirko. Neseniai buvome Vilkaviškyje – eglutės įžiebimo šventėje, tai ten mugėje žmonės pirko labai prastai. Pati šventė gal daug žmonių nesurinko, dar ir oras Vilkaviškyje pasitaikė prastas, pūtė šaltas vėjas, tai nebuvo nieko gero“, – įspūdžiais iš miestų ir mažų miestelių šventinių mugių dalijosi M.Macijauskas.

Savo prekybos palapinėje Marijampolėje jie siūlė naminės duonos, karšto ir šalto rūkymo, sūdytų mėsos gaminių, gabalinės mėsos dešrų. Nors pagrindą sudarė tradiciniai mėsos produktai, atsivežė ir šiandieniniam žmogui patinkančių smulkių dešrelių, kurios, pasak gamintojo atstovo, yra ne mažiau populiarios už tradicinius mėsos gaminius. Šios įmonės produkcijos išskirtinumas – nemažai daliai receptūrų ir pagal jas pagamintiems gaminiams suteiktas tautinio paveldo ženklas.

UAB „Norvelina“ gabalinės mėsos, kumpio kainos svyruoja nuo 10 iki 15 Eur, priklausomai nuo kokybės, nuo pagaminimo būdo, iš kur pirkta žaliava. Dešros – irgi nuo 10 Eur, o vytintos dešros gali ir 30 Eur/kg kainuoti.

„Nepastebėjom, kad labai skųstųsi kainomis. Žinoma, yra žmonių, kurie mažiau uždirba, senjorai pasiskundžia, sako, kad parduotuvėje pigiau, bet parduotuvėje kokybė kita, ten fabrikai gamina, yra naudojama nemažai priedų. Mūsų produkcijoje nėra konservantų, naudojamas natūralus konservantas – druska, natūralūs prieskoniai – česnakai, pipirai. Kai grybai rudenį prasidėjo, buvo labai populiarūs lašiniai. Jų kaina prasideda nuo 10 Eur, pagal pagaminimo būdą“, – vardijo vadybininkas.

Mėsos perdirbėjai aiškino, kad kur kas daugiau gamintų iš lietuviškos žaliavos, bet yra kaip yra. Dabar daugiausia žaliavos atsiveža iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, kitų ES šalių. Pagamina ir iš lietuviškos žaliavos, bet kur kas mažiau.

„Gal ir gamintume viską vien iš lietuviškos žaliavos, bet ir kainos automatiškai kandžiojasi. Dabar kiaulių augintojams Lietuvoje labai sunkios veiklos sąlygos“, – aiškino pašnekovas, pripažindamas, jog ir tokiems smulkiems perdirbėjams, kaip jie – ne „katino dienos“. Ypač metų pradžioje, kuomet po švenčių – sausio mėnuo – mėsos gamintojams būna iš viso „sausas“. O ir gruodį pirkėjų antplūdžio nėra – nemaža dalis šalies gyventojų laikosi katalikų tradicijų ir pasninkauja, todėl valgo mažiau mėsos.

Be to, naujų iššūkių nuo kitų metų prikūrė ir valdžia, nutarusi didinti minimalų mėnesinį atlyginimą. „Nieko nepadarysi, tokie įstatymai ir prie jų taikysimės. Gali būti, kad atlyginimų didinimas tiesiog atsilieps produktų kainoms, nes mums reikės kažkaip išsilaikyti. Nemanau, kad kažkas bus atleistas iš darbo. Greičiau tiesiog teks branginti produkciją. Gal šiek tiek daugiau sumokės pirkėjai, nes kažkas išaugusią savikainą turės padengti, juk nuostolingai nedirbsime. Neišeina taip“, – kalbėjo M.Macijauskas.

Trūksta vartotojų švietimo

Mindaugas Maciulevičius,

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas

Kai Lietuvoje pradėjo kurtis ūkininkų turgeliai, apie juos buvo daug kalbama ir rašoma. Ir laikraščiuose, ir per radiją, ir per televiziją. Buvo labai geras fonas. Kalbindavo ūkininkus ir vartotojus, nuolat diskutuodavo apie kainas ir visa kita. Tuomet visuomenei tai buvo naujovė, buvo įdomu, o kai turgeliai tapo kasdienybe, jaunoji karta net neturėjo galimybės pajusti, ką tai reiškia įsijungti į šį judėjimą.

Dažnas jaunas žmogus gal net ir nežino, kad yra tokie ūkininkų turgeliai ir kur jų ieškoti. Mes matome, kas ateina pirkti – tai jau daugiau vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas labiau mėgsta pirkti parduotuvėse, didžiuosiuose prekybos centruose. Galbūt juose ir ieško bei randa ekologiškos produkcijos, bet vargu ar jie žino, ar iki jų priėjo tokia informacija, kad Lietuvoje dar yra ir ūkininkų turgeliai, kur gamintojai nuolat atveža šviežią produkciją.

Mūsų, kaip kooperatyvo, filosofija visada buvo tokia, kad reikia bendradarbiauti ir su prekybos tinklais. Akivaizdu, jaunoji karta vis dėlto yra dirbantys žmonės ir jie rytais, kada veikia turgeliai, dirba. Mes galėtume prisitaikyti – galbūt kažkur organizuoti vakarinę prekybą, gal savaitgaliais prekybą organizuoti prisiderinant prie rytais dirbančių žmonių poreikių. Tačiau kol kas nematome tokio poreikio. Tad, manyčiau, reikėtų didelės informacinės sklaidos apie ūkininkų turgelius, apie smulkių ūkių, perdirbėjų produkciją, taip pat ir tai, kad jeigu sveikiau maitiniesi, tai tuo pačiu yra geresnė tavo paties sveikata, mažiau reikia socialinių ir sveikatos draudimo išmokų. Ne veltui visa ES įsijungusi į šį diskursą.

Kitas dalykas – mūsų tautinis paveldas, tradicijos. Reikėtų jas tarp jaunimo šiek tiek atgaivinti ir populiarinti. Dabar būkime „biedni“, bet teisingi. Buvusio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko vadovavimo metu sukurtas reklaminis vaizdo siužetas, kuris turėjo skatinti ūkininkų turgelius, labiau buvo antireklama nei reklama. Reikia, kad tai darytų kūrybingi ir suprantantys žmonės. Galų gale turgelis nėra vien prekyba. Turgelis yra ta vieta, kur ateini pabendrauti su žmonėmis. Apie 16 metų mes taip dirbame. Kviečiu atėjus pastovėti ir pasiklausyti turgeliuose, apie ką šnekasi susitikę žmonės. Tai čia yra ne su prekybos centro lentyna šnekėtis, čia žmogus su žmogumi kalbasi.

Galbūt kažkiek įtakos turi ir perkamoji galia, bet aš su tuo nelabai norėčiau sutikti vien dėl to, kad mes kasmet turtingėjame, minimalus ir vidutinis atlyginimas auga. Žinoma, jei lyginsi kainas, tai, pavyzdžiui, Vilniaus Tymo turgelyje produktai išties yra brangesni, bet ten dažniausiai prekiaujama nišiniais produktais. Didžiojoje dalyje kitų ūkininkų turgelių kai kurie produktai net pigesni negu prekybos centruose. Be to, ir produktas produktui nelygu: vargu ar galima lyginti dešrą, kuriai pagaminti naudojama vien mėsa, su produktu, kuriame mėsos yra gal tik 40 proc., o visa kita – bala žino kas. Tai irgi reikėtų įvertinti. Žmonės, kurie mėgsta maitintis kokybišku maistu, lengvai atsirenka. Tačiau kol kas tokių vartotojų dar nėra didžioji dauguma, todėl vartotojus reikia šviesti. Įdėjus į tai daugiau pastangų dabar, situacija ilgainiui tikrai stabilizuosis.