Lietuvos klimatui vis labiau primenant Vidurio ar Pietų Europai būdingą klimatą, vis dažniau Lietuvos sodininkai atsigręžia į pietesnių kraštų augalus. Nors prieš keletą dešimtmečių vynuogių augintojų buvo tik tarp labiausiai atsidavusių pavienių sodininkų, pasisodinusių po 1–2 vynmedžius, dabar kai kur Lietuvoje vynuogynai užima ir keletą hektarų.

Užderėjo antras derlius

Likėnų kaime (Biržų r.) Justina ir Aringas Pačešiūnai įveisė 80 arų ekologiškai auginamą vynuogyną. Sutuoktiniai tikino nesigailintys pasirinkę auginti vynuoges Lietuvoje, o šiemet skins antrąjį derlių. „Vynuogės tapo mūsų gyvenimo džiaugsmu. Čia kartu ir hobis, ir darbas, ir streso malšinimas“, – patikino A.Pačešiūnas.

Jų šeimos vynuogynui – penkeri metai. Per penkerius metus vaikas nemažai paauga, o vynuogynas, pasak šeimininko, jau irgi gerokai sutvirtėjo, tą liudija ir derlingos vynuogių kekės. Kaip ir tikėjosi Pačesiūnai, šiemet anksčiausiai sodinti vynmedžiai pasiekė norimą augimo fazę, kada gali džiuginti gausiu derliumi. Šeimininkams dar reikės šiek tiek padirbėti su vėliau sodintais vynmedžiais, bet džiugu, kad didžiuma vynuogyno jau yra suformuota, kaip jie ir norėjo. „Į juos įdėta kantrybė jau atsipirko. Kažkoks rezultatas šiemet matyti“, – vertino A.Pačešiūnas.

Pernai iš savo vynuogyno Pačešiūnai gavo pirmąjį derlių – nuskynė apie 2 tonas vynuogių. Mano, kad šiemet derlius vėl sunoks ir bus didesnis už pernykštį. Anot Aringo, šie metai vynuogėms nebuvo nei labai palankūs, nei itin nepalankūs. Jis pamena, kad pavasaris buvo labai šaltas, praėjo šalnos, bet apsaugai nuo šalnų jie turi įsirengę vandens sistemą, kuri skleidžia vandens lašelius. Taip galima apsisaugoti net prie –9 °C. Gelbstint vynuogynus šeimininkai nemiega naktį. Tačiau su tuo jau irgi apsiprato, sako, kad tai tapę įprastomis pavasario pramogomis.

Vasarą pasivijo karštis ir jis vynuogynui atnešė šiek tiek ligų. Šio rugsėjo pradžioje šalnas jau išgyveno, nieko blogo nenutiko. Rudenį apsisaugoti turima vandens lašų sistema neišeina, nes vynuogynas jau sužėlęs, purkštukai pasislėpę po lapais. Tad saugotis nėra kaip. „Kas jau noksta, užaugs. Dabar apie dvi savaites sinoptikai žada gerus orus, tai manome, jog viskas turėtų būti labai gerai, tikimės, kad uogos spės sunokti“, – vylėsi vynuogių augintojas.

Pasiruošę spausti sultis

Idėją auginti vynuoges Aringo senelio žemėje Biržų rajone Pačešiūnai nusižiūrėjo kasmet keliaudami po Italiją. Pasirinko auginti Šiaurės Amerikos, Kanados ir Latvijos veislių vynuoges, tinkamas spausti sultis. Ne tik įveisė vynuogyną, bet ir sulaukę paramos kaip jaunieji ūkininkai savo sodyboje Likėnuose pasistatė bei įsirengė sulčių spaudyklą. Šiemet spaus ekologiškas vynuogių sultis – mano, kad jos turėtų būti paklausios.

Prisiminę vynuogyno kūrimo pradžią sutuoktiniai tikino, kad keliaudami po Italiją pamatė, kaip ten gražiai vynuogės auga, ir pasidomėję suprato, jog net šiauresnėse šalyse galima vynuoges užauginti, tik reikia sukaupti daug žinių, susirasti knygų apie vynuogių auginimą. Pradžioje Justina nelabai tikėjo vyro užsidegimu, kad jiems pavyks, nes jos tėvų sodyboje augdavo vynuogė, kurios duodamas derlius vaikystėje nelabai džiugindavo. „Mūsų vynuogių veislės yra daugiausia iš Šiaurės Amerikos, Kanados bei Latvijos, bet vynuogės daugintos čia, Lietuvoje, Vilniuje, arba netoli – Bauskės krašte Latvijoje“, – aiškino A.Pačešiūnas.

Pasak vynuogyno šeimininkų, kadangi vyno gamyba Lietuvoje yra draudžiama, jie planuoja vynuoges perdirbti ir gaminti galutinį produktą – pasterizuotas sultis. „Šiemet, jeigu nesutrukdys kokie gamtos pokštai, turėtume gauti apie tris kartus didesnį derlių negu pernai. Jau turime įsirengę spaudyklą-pasterizatorių, spaudimo ir išpilstymo įrenginius, tikimės sultis išpilstyti kaip galutinį vietinį produktą“, – pasakojo A.Pačešiūnas.

Jis neneigė, kad šiaurietiškos vynuogės niekada netaps labai pelningu verslu, bet jie tikrai turės širdžiai mielą užsiėmimą, toliau tęs šį verslo sumanymą, nors plėsti vynuogyno negalvoja, kaip ir pragyventi vien iš vynuogių. Mano, kad kol kas tai būtų kaip priedas prie pajamų. Mat keturių asmenų šeimai išgyventi iš vynuogių auginimo būtų sudėtinga, todėl abu sutuoktiniai dirba ir kitus darbus. A.Pačešiūnas yra statybų projektų vadovas, jo žmona Justina Biržuose įkūrusi itališkų audinių studiją. Jie abu Vilniaus Gedimino technikos universitete baigę statybos verslo ir ekonomikos magistro studijas.

Ravėti vynuogyne, išgenėti šakas, skinti uogas jau padeda dukra Liepa. „Vynuogynas – mūsų hobis, užsiėmimas ir kartu atgaiva visai šeimai. Vynuoges gali valgyti neišėjęs iš kiemo“, – privalumus vardijo vynuogių auginimo nežadanti atsisakyti Pačešiūnų šeima.

Grįžta į dvarus

Šylantis klimatas, pasak lukšiečio Vido Cikanos, vynuogėms tik į naudą, todėl šios uogos jau tarpsta ir Zyplių dvaro sode. Jis pats vynuogynais susidomėjo Vengrijoje, Tokajaus regione, vykusiame tarptautiniame meniniame medžio drožėjų plenere, kuriame V.Cikana išdrožė vyno dievą. Bedrožiant vengrai zanavyką pavaišino vietos vyndarių vynu. Ten jis susidarė gerą įspūdį apie vynuogynus, pats skynė uogas, pasižvalgė po vyno rūsius.

„Tada man įstrigo idėja, kad reikia turėti vynuogyną ir Lietuvoje. Grįžęs užsimaniau ir restauruojant Zyplių dvarą (Šakių r.) atsirado poreikis surengti rudeninę vyno degustavimo šventę vyno puoselėtojams Lietuvoje, gaminantiems vynus. Zyplių dvare šias vyno degustavimo šventes rengiame jau 14 metų, tik pernai per karantiną nutrūko, jos nebuvo. Šių metų lapkričio mėnesį vėl numatome rinktis“, – pasakojo V.Cikana.

Per vyno degustavimo šventę V.Cikana vyndariams pasiūlė pasodinti vynuogyną. Dvaro teritorijoje tereikėjo išvalyti plotus, kur buvo nemažai kemsynų, užleistų vietų, kur dvaro laikais augdavo sodai – derėjo obuoliai, serbentai, aronijos ir kiti vaiskrūmiai. Bendromis jėgomis kartu su Lukšių seniūnija, kurios seniūnu V.Cikana tuomet dirbo, jie ir įgyvendino šią mintį.

Pasak sumanytojo, kuriant vynuogyną buvo daug abejojančių, kam to reikia, bet dabar jis gražiai, pamažu yra puoselėjamas. Šakių rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, suformavo reglamentą, numatantį, kaip kas turėtų būti daroma Zyplių dvaro vynuogyne. Šis vynuogynas įdomus reiškinys ne tik lietuviams, bet ir į Zyplių dvarą atvykstantiems užsienio turistams. „Man pačiam vynuogyne labai įdomu, kartais padedu darbuose. Šio dvaro teritorija man kaip namai“, – sakė V.Cikana.

Jis VL atviravo, jog jau apie dvi savaites ragauja šiemetes Zyplių dvaro vynuogyno uogas. V.Cikanos teigimu, vynuogynu reikia rūpintis, jį prižiūrėti, tik tada jis duoda naudos. Kelios seniūnijos darbuotojos išmoko vynuoges genėti, prisegti ant atramų. Joms pagelbėdavo vyrai – atramas taisė. „Mūsų dvare geras mikroklimatas, vynuogyną apgaubęs parkas, sudaryta užuovėja“, – džiaugėsi V.Cikana, pridurdamas, kad dvaro vynuogynas skaičiuoja vienuoliktuosius metus.

Eksperimentas pateisino lūkesčius

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos dėstytoja, mokslų daktarė Asta Ramaškevičienė – dažna Zyplių dvaro vynuogyno lankytoja ir įdėto triūso vertintoja. Pasak jos, šį vynuogyną sodino daug savanorių, o sodinimą kartu su Lukšių seniūnija organizavo ir jos pačios šeima, nes Ramaškevičiai įkūrę vyndarystės puoselėtojų šeimos klubą „Vyno kerai“. Vynuogyno plėtra prasidėjo nuo nedidelio ploto, nes pirmiausia reikėjo įsitikinti, ar dvaro sode vynuogės išvis augs, nes tuo metu atvirose vietose auginamų vynuogynų buvo labai mažai. Ji truko apie penkerius metus. Pamačius, kad vynuogės laikosi visai neblogai, pamažu plotas buvo išplėstas.

Išgirdus, kad vynuogynas užima apie 1,52 ha, dabar daugeliui atrodo, kad tai didelis vynuogynas. Jam panaudota teritorija, kurioje išgriuvus medžiams buvo nebeatgaivinamos senosios obelys, o po to vėl sodinti obelis nebuvo prasmės, nes agronomiškai tokia vieta naujam sėklavaisių sodui netinka. Todėl, anot A.Ramaškevičienės, reikėjo ieškoti kitų augalų, kurie užimtų buvusio sodo teritoriją. Vynuogyną įveisė pačioje blogiausioje sodo dalyje. Lukšių seniūnijos bei Lukšių žemės ūkio bendrovės darbuotojai išvalė, suarė, iškultivavo, paruošė žemę, o sumanytojai su talkininkais pasodino vynmedžius. „Dabar tai gera atrakcija turistams. Eksperimentas pasiteisino, nes atsiradus sėkmės istorijai mes prisidėjome prie vynuogynų plėtros Lietuvoje“, – VL sakė A.Ramaškevičienė.

Ji pasakojo, kad šių metų rugsėjo pradžioje sunoko tik pačios ankstyviausios vynuogės, kurios vis tiek vėlavo sunokti – turėjo būti bent 10 dienų anksčiau. Zyplių dvaro vynuogyne dar yra nemažai nesunokusių vynuogių, tačiau ankstyvosios rugsėjo šalnos galėjo joms kažkiek pakenkti. „Šitos šalnos labai ne laiku“, – rūpesčio neslėpė A.Ramaškevičienė.

Jos teigimu, net ir nedidelės šalnos gali turėti įtakos, bet daug priklauso ir nuo to, kaip vynmedis suformuotas. „Kai suformuotas žemas kamienas ir uogos kabo labai žemai, žemės paviršiaus šalnos jau gali kabinti. Būtent toks formavimas daugiausia taikytas šiame vynuogyne. Ten, kur kamienas suformuotas aukštesnis, tai gal dar ne, bet šalnos vis tiek gerokai pristabdo cukraus kaupimą. Jeigu atėjęs rugsėjo atšilimas bus rimtas ir tęsis bent dvi savaites, tikėtina, kad kažkiek vynuogių dar suspės sunokti, jeigu nepašalo iki šiol“, – rugsėjo 8 dieną minėjo A.Ramaškevičienė.

Būtinas nuolatinis genėjimas

Mokslų daktarės teigimu, vynuogių auginimas nėra labai sudėtingas, bet jis reikalauja gerokai daugiau pastangų, nes vynmedžių priežiūra ir genėjimas tęsiasi ištisus metus – per visą jų žaliąjį sezoną būtina trumpinti intensyviai augančias žalias šakas. Ypač svarbus pagrindinis jų genėjimas, atliekamas ramybės laikotarpiu – rudenį nukritus lapams arba žiemą, kai vynmedis miega. Šio genėjimo metu pašalinama iki 70–80 proc. per sezoną užaugusių šakų.

„Pagrindinis reikalavimas – negali tiesiog palikti vynmedžio ir laukti, kol nunoks uogos, ateiti tik jų nusiskinti. Net jeigu labai stropiai rudenį ar žiemą paruoši augalą vasarai, to vis tiek nepakaks. Vynmedžių augimas labai stiprus, intensyvus, juos tenka nuolat pakirpti, parišti, nes vijokliams reikia daug priežiūros. Atramos vynmedžiams privalomos. Pats vynmedis kamieno nesuformuos. Jį vynmedžiui gali suformuoti žmogus, jeigu kurį laiką trumpina ir apatinė lianos dalis vis storėja, o per ilgesnį laiką jau gali palaikyti apatinę vynmedžio dalį. Bet viršūninius ūglius vis tiek būtina rišti ir trumpinti“, – aiškino A.Ramaškevičienė.

Ji priminė, kad per metus Lietuvoje vienas vynmedžio ūglis, priklausomai nuo veislės ir nuo augimo sąlygų, gali užaugti iki kelių ar net keliolikos metrų, o vynmedis jų augina daug. Jeigu šeimininkas jų neprikirptų, nesutrumpintų, vynmedis per metus apželdintų visą sieną. Kai auginamas uogoms, o ne kaip vijoklis, tokio augimo nereikia, nes maisto medžiagas tokiu atveju daugiausia transportuoja į viršūnes ir mažiau lieka uogoms. „Vynmedžių priežiūrai labai svarbu yra laiku genėti, trumpinti, stabdyti augimą“, – akcentavo VDU dėstytoja.

Lemia gamtos sąlygos

Derliaus kokybę lemia ne tik gera priežiūra, bet ir gamtos sąlygos. Šiemetis pavasaris, mokslų daktarės teigimu, vynmedžiams buvo pakankamai sudėtingas, nes pasitaikė šaltas gegužės mėnuo. Po to iki pusės birželio dar laikėsi ganėtinai vėsūs orai. Labiausiai neparankios vynmedžiams buvo šaltos naktys. Liepos kepinimas vynmedžiams padarė mažesnę žalą nei kitiems augalams, nes prie tokių karščių vynmedžiai genetiškai prisitaikę. Tuo metu buvo jų intensyvaus augimo laikotarpis, tad šiluma, kaip sakė A.Ramaškevičienė, jiems „kaulų nelaužė“.

„Problema prasidėjo nuo rugpjūčio 5–10 dienos, kai atvėso ir prasidėjo dažnos liūtys. Staigios permainos, ypač didelis drėgmės kiekis, labai išplatino vynmedžių ligas. Jie pradėjo masiškai sirgti. Pirmuoju augimo periodu tų ligų dar beveik nematėme, o antroje vasaros pusėje jų pasipylė labai intensyviai. Tie, kas nebuvo naudoję cheminės arba bet kokios kitos apsaugos augalams, o augina jautresnes veisles, derliaus greičiausiai visai neturės. Kas suspėjo laiku panaudoti apsaugas, tų derlius šiek tiek menkesnis, galbūt ne toks kokybiškas, bet jo yra“, – pastebėjo A.Ramaškevičienė.

Zypliuose vynuogyno plotas nėra intensyviai apsodintas. Tarpai tarp eilių buvo derinti prie seniūnijos turimos technikos, kad būtų galima laisvai pravažiuoti. Vynuogyno derlingumas priklauso ir nuo pasodinimo tankumo, ir nuo veislių intensyvumo, kiek pati veislė pajėgi užauginti. Yra veislių, kurios labai derlingos, yra ir mažiau derlingų. Vėlgi, anot mokslininkės, priklauso nuo to, kiek derliaus joms palieki programuodamas bei atlikdamas pagrindinį (žieminį ramybės laikotarpio) genėjimą.

„Mums reikia labai kokybiškų uogų, stengiamės derlingumą mažinti, geriau mažesnis derlius, bet kokybiškesnis. Todėl paliekame gana nedidelį kiekį ūglių ataugimui. Veislės Zyplių dvaro vynuogyne nėra labai intensyvios, tad derlingumas tikrai nesiekia 3–4 tonų iš 1 ha. Tiek neužauga“, – pasakojo ji.

Anot A.Ramaškevičienės, šiame vynuogyne auginama ir labai derlinga veislė „Lidija“, kuri galėtų stipriai pakelti derlingumą, bet jos stambios uogos nunoksta tik spalio pradžioje ir tik tuomet, jeigu pasitaiko labai šiltas, saulėtas ruduo. Jeigu ruduo nors kiek vėluoja, gali ir visai nesunokti. Zyplių dvaro vynuogyne geriausiai pasiteisino lietuviškos veislės. Tai „Vitis labrusca“ hibridai, vadinamosios amerikinės vynuogės veislės, kurios atsparesnės įvairioms negandoms. Kur kas sunkiau auga tikrojo vynmedžio hibridai – jie labiau linkę apšalti, žiemai norėtų būti pridengiami, o Zypliuose vynuogės žiemą nedengiamos.

Todėl labiausiai pasiteisino ir mažiausiai problemų kyla su dviem veislėmis, tai „Juodupė“ ir „Varduva“, kurias sukūrė Veliuonos selekcininkas Antanas Gailiūnas. „Juodupės“ uogos mėlynos, o „Varduvos“ – žalios spalvos. Abi beveik kasmet neblogai dera, mažiau serga, visada užaugina derlių. „Juodupė“ – itin ankstyva ir jos uogos jau nuskintos, o „Varduva“ yra vėlyvesnė veislė tiems, kurie labiau vertina žalias vynuoges, bet pilnam sunokimui jai kartais pritrūksta saulutės.

A.Ramaškevičienė atkreipė dėmesį, kad didžioji dvaro vynuogių dalis yra skirta edukacijai – supažindinti žmones su Lietuvoje derančių vynuogių veislėmis. Dažnai čia lankosi ekskursijos, rengiami įvairūs seminarai. Mokoma genėti, auginti. Studentai atvažiuoja pasimokyti. Toks seminaras vyks ir šių metų vėlyvą rudenį, kai atšals. „Todėl vynuogynas daugiau skirtas edukacijai. Gamybiniu aš jo nepavadinčiau. Nuskinama tik kažkuri dalis uogų, bet nemažai ir turistai bevaikščiodami suvalgo“, – VL pasakojo vynuogyno stebėtoja.

Vynuogių poreikis auga

Asociacijai priklauso netoli 50 vynuogininkų ir stebime, kad vynuogynų plotai Lietuvoje plečiasi – maždaug po 20 proc. kasmet. Tikslios statistikos nėra, nes niekas vynuogynų plotų neregistruoja. Asociacijos duomenimis, šiuo metu tikrai yra apie 60 ha vynuogynų plotų, kalbu apie vėlyvas veisles. Bet yra augintojų, kurie šiltnamiuose augina desertines vynuoges.

Labiausiai vynuogių augintojams stinga finansinės paramos, nes šios kultūros auginimas neremiamas. Mat pagal Europos Sąjungos teisės aktus, vynuogės Lietuvoje neauga, nors realybėje yra kitaip. Bet tikimės, kad greitu laiku tokia pozicija pasikeis ir paramos lėšų bus skirta vynuogynų plėtrai – įrangai, sodinukams.

Visas vynuogių derlius panaudojamas Lietuvoje – gaminamos sultys, džemai, uogienės. Desertinės yra valgomos iš karto. Poreikis žaliavai yra didesnis negu pasiūla. Lietuvoje būtų galima iš vynuogių gaminti ir vyną, tačiau reikėtų nurodyti regioną bei veislę, bet kaip gali nurodyti, jei pagal ES teisės aktus, Lietuva – ne vynuogių auginimo kraštas. Be to, nėra ir nacionalinių teisės aktų, kurie reglamentuotų vyno gamybą iš vynuogių.