Dzūkijos krašto netradicinės kultūros – levandų – augintojai šiemečio levandų žydėjimo sezono nepeikia, tačiau ir jiems kyla įvairių rūpesčių, nes levandas augina ne tik dėl grožio, bet ir perdirbimui. Nors šie augalai jau neblogai prisitaikė Lietuvoje, tačiau levandų auginimo plotų dzūkai labai nedidina – ir jų auginimas, ir perdirbimas reikalauja didelių investicijų. 

Perdirba žaliavą

Vasara – intensyvus metas Kurdimakščių kaime (Lazdijų r.) įsikūrusiame Loretos Zajankauskienės 29 arų ploto ekologiškame levandų ūkyje. Savininkė gyrė liepos mėnesio orus, kurie, jos teigimu, labai tiko šilumą mėgstantiems augalams. Loreta pasakojo, kad jos levandos šiemet pradėjo žydėti apie birželio 26 dieną. O liepos 8-ą, kai jos ūkyje vyko jau 7-asis Levandų festivalis, levandų žydėjimas buvo intensyviausias, pasiekęs patį piką. Kurį laiką žiedų neskynė, saugojo levandų lauką, kad visi norintys galėtų juo pasigrožėti, nusifotografuoti.         

Levandas moteris augina ne vien tik dėl jų grožio bei nuostabaus kvapo, bet dar ir perdirba levandų žiedus. Kai levandų žydėjimas jau pradėjo eiti link pabaigos, žiedus pradėjo pjauti. Tam naudoja pjautuvus, kokiais senovėje kirsdavo rugius, todėl nuėmimo procesas – ne iš lengvųjų. Šiemet pagalbon pasitelkė ir į svečius atvykusias drauges. Po festivalio penkiese per dvi valandas nuskynė vieną levandų krūmelių vagą. Šeimininkė nuskintų žiedų kiekio nesveria ir neskaičiuoja išauginto jų žiedų derlingumo. Šios veiklos ji ir verslu nevadina, sako, tai yra labiau jos hobis.  

„Mes distiliuojame, išgauname levandų eterinį aliejų. Ko gero, vieninteliai tą darome Lietuvoje, nes turime didelės talpos alembiką – distiliavimo indą. Išdistiliavus lieka hidrolatas – vandeninis vaistinių aromatinių augalų ekstraktas, – aiškino L.Zajankauskienė. – Geriausiai perdirbimui tinka tik žiedai. Būna palankus kvapas. Kai patenka žiedai su koteliais, turi daugiau žalumo, galbūt daugiau išsiskiria chlorofilo, tad įsitikinau – geriausiai tinka tik žiedai.“

Ūkininkė aiškino, kad vos nupjovus žiedus, iš karto juos ir perdirba, nes nieko gero, jeigu gulėtų sudėti į krūvą. Tada levandų žiedai genda, pradeda vykti nepalankūs procesai – palaikius pradeda šusti. Todėl pjauna tokius kiekius, kiek vienu metu gali perdirbti. Loretos turimi pajėgumai leidžia distiliuoti nemažą kiekį– į 60 litrų talpos distiliavimo indą telpa apie 10 kibirų žiedų. Iš tokio kiekio pavyksta išgauti 100 ml eterinio aliejaus, o hidrolato išeina apie 10 litrų. Tai dar ne viskas – perdirbtą produktą supila į didelės talpos stiklainius ir laiko apie pusmetį – turi „susimaceruoti“, tada jau galima išpilstyti į mažesnius indelius.

Ūkis – traukos vieta
Loreta su savo šeima distiliuoja ne tik levandų žiedus, bet ir kitas įvairias savo ūkyje, greta namų auginamas vaistažoles. Pavyzdžiui, erškėtrožių žiedų hidrolatas, anot ūkininkės, iš pradžių turi mazgotės kvapą, o po pusmečio atsiranda jau tikrasis erškėtrožių kvapas. Specialiai erškėtrožių nedaugina, pačios užsisėja. Patogu prisiskinti netoli namų. Be jų, dar distiliuoja pipirmėtes, šlamučius, citrinines katžoles, citrinžoles. Iš šių žolelių eterinio aliejaus neišgauna, tik hidrolatus. Eterinio aliejaus, pasak Loretos, lietuviški augalai tiek nesukaupia, kad būtų verta iš jų jį išgauti, be to, tiesiog trūksta jų kiekio. Šis ūkis perdirba iki 10 augalų rūšių. Loretos vaistažolių lauke auga ir distiliavimui naudojamas kadagys. Tik vaistažolių kiekiai apimtimi nėra dideli, todėl ir pardavimui neįmanoma tiek paruošti.

L.Zajankauskienei nepavyko savo ūkyje įkurti laboratorijos. Stabdis – keliami dideli reikalavimai, taip pat tam būtini finansai. Buvo parengusi verslo planą, tačiau jis buvo atmestas – moteris negavo finansavimo. Jeigu būtų galėjusi įgyvendinti sumanymą, galbūt būtų sugebėjusi plačiau išvystyti ekologiškų levandų eterinio aliejaus gavybą ir įsukti verslą. Sako, kad ir dėl amžiaus jau nenorėjo apsisunkinti, o antra priežastis – kaime nėra kam dirbti. „Kaimai tušti. Pagalvojau, jeigu ir įkurčiau laboratoriją, išplėsčiau perdirbimą, tai turbūt turėčiau viena ten ir dirbti. Vis dėlto jau būtų per sunku. Dabar ravėti, prižiūrėti padeda vyras, perdirbti – mama“, – pasakojo levandų augintoja.

Septintą kartą vykęs Levandų festivalis, pasak ūkio šeimininkės, įrodė, kad levandų ūkis ir toks susibūrimas yra reikalingas žmonėms. Loreta teigė, kad kiekvienais metais lankytojų vis daugėja, festivalis jos sodyboje populiarėja, ir dėl to jos šeimai labai smagu. Per šį laiką pastebi ir daugiau poslinkių – vis daugiau žmonių atvažiuoja fotosesijoms. Vieni su šeimomis atvažiuoja, kiti – vestuvių progomis. Levandų ūkis tapęs traukos vieta. 

L.Zajankauskienė: „Kaimai tušti. Pagalvojau, jeigu ir įkurčiau laboratoriją, išplėsčiau perdirbimą, tai turbūt turėčiau viena ten ir dirbti. Vis dėlto jau per sunku būtų. Dabar ravėti, prižiūrėti padeda vyras, perdirbti – mama.“

Besidžiaugdama teigiamomis permainomis L.Zajankauskienė prisiminė, kad šiemetis sezonas nebuvo be iššūkių. Nors permainingas pavasaris augalams lyg ir nepakenkė, levandoms nieko blogo nenutiko, tačiau pradžioje žiedai lyg ir buvo mažesni nei įprastai, tik kai palijo, atsistatė ir jų dydis. 13 metų levandas auginanti atkakli dzūkė jau gali teigti, kad mūsų klimatas joms tinkamas. „Aišku, jeigu žiemą būna labai daug sniego, tai jas tiesiog sušutina, būna, kad sniegas net išlaužo krūmus. Didelis kiekis sniego joms kenkia. Nėra gerai ir labai drėgnas oras. Tada rudenį pradeda lūžti, pūti krūmai, šakos pasidaro juodos, kartais net neatsigauna ir pavasarį. Drėgmė joms labai kenkia. Kuo sausiau, tuo joms geriau – kuo palankiau augti, tuo jos gražesnės“, – apie galimus pavojus levandoms pasakojo augintoja.  

Draugystė su levandomis  

Savo sodyboje apie 1,5 tūkst. levandų krūmų auginantys Butrimonių seniūnijos (Alytaus r.) gyventojai, buvę ūkininkai Ina ir Petras Kaškonai šių metų nepeikia. Jiems levandos – taip pat ne tik sodybos puošmena vasarą, bet ir galimybė panaudoti jas džiovintas.

Sodybos šeimininkė VL pasakojo, kad šiemetis levandų žydėjimas pradėjo blėsti apie liepos 13 dieną ir tam įtakos turėjo lietuviški orai. Ji sakė, kad nors nebuvo labai karšta, oras pakenčiamas, bet levandos žydi tiek, kiek žydi – apie mėnesį. Kai nebūna didelių karščių, tuomet žydi šiek tiek ilgiau. Kaškonams maloniau, kai žydėjimas ilgiau užsitęsia, nes pasigrožėti, įkvėpti gėlių aromato atvyksta nemažai žmonių.

„Pas mus atvyksta tie, kas nevažinėja toli, kas pasitenkina tuo, ką čia, vietoje, galima pamatyti. Tokių daug užsuka – liepos mėnesį beveik kiekvieną dieną turėdavome svečių. Šią vasarą apsilankė ir mūsų draugai tremtiniai. Žmonės pas mus atvyksta tam, kad pasidžiaugtų sodybos ramybe. Mes visuomet rekomenduojame atvykti vakarop, kai saulė leidžiasi. Mūsų vienkiemyje netoli miško nėra jokio triukšmo“, – privalumus vardijo I.Kaškonienė.

Pasiekti, kad levandos gražiai žydėtų, sutvarkyti sodybos aplinką, priimti lankytojus nėra taip paprasta, reikia gerokai padirbėti. Kai kada dar ir gamta iškrečia įvairių pokštų. „Šiemet neturėjau laiko pabendrauti su kitais smulkiais levandų augintojais. Mes auginame daugiau dėl savęs. Šiemet mūsų levandoms nepatiko praėjusios žiemos plikšalos. Nepatiko, kai sniego nebuvo ir vis kartojosi ir kartojosi šalnos. Truputį gal anksčiau pakirpau, tai kelios vagelės nukentėjo. Jos labai neišvaizdžiai atrodė. Buvo labai dideli skirtumai tarp dienos ir nakties temperatūros. Augalams tai nepatiko, jiems sukėlė stresą“, – pamena levandų augintoja iš Butrimonių krašto.

Kaškonai eksperimentuoja, vis ieško būdų, kuo nederlingoje Dzūkijos žemėje augančias levandas „pamaitinti“, kad šios būtų ir gražios, ir ekologiškos. Buvo suradę ir įsigiję vokiškų biotrąšų levandoms, jas išbandė, bet kai norėjo daugiau parsisiųsti, jų gauti jau nepavyko. Bandė „pažaisti“ su medžio pelenais. „Jos mėgsta lengvą žemę, bet nemėgsta rūgščios. Mūsų smėlžemio rūgštingumas labai didelis. Pelenai jį sumažina. Man atrodo, kad jie kažkiek padėjo. Dar pasiteisino tas gabaliukas, kurį nuolatos ravime, kur dirbama žemė. Ten yra pačios gražiausios. Darėme ir dar kitaip – tarplysviuose sėjome žolę, šienaujame – tos yra žemesnės. O pasodintomis prie gyvatvorės iš karto nusivylėme – eglių šaknys „paėjo“ po levandų, ir joms labai nepatiko, atėmė dalį maisto“, – apie eksperimentinius levandų laukelius pasakojo nenuilstanti I.Kaškonienė.

Puokštėms, arbatoms ir sausainiams

Pasak moters, levandos nori laisvės, nori kvėpuoti, gyventi vienos. Joms nereikia jokių kaimynysčių. Ji nežino, kiek yra tiesos, kad pasodintos prie rožių levandos nuo jų atbaido amarus. „Daug yra sukurta mitų apie levandas. Sakydavo, kad atbaido kandis. Kai prieš porą metų netyčia mes patys spintelėje įsiveisėme kandžių, tai net mano levandos nepadėjo, nors maišelių su jomis buvo kažin kiek sudėliota. Sukapojo kandys ir visas vaistažoles, turėjau viską sudeginti. Tad manau, kad čia tik liaudies mitas“, – svarstė levandų augintoja.

Visai kitokia jos nuomonė, kai prabilo apie panaudojimą pirtyje. Sakė, kad levandų kvapas teigiamai veikia, kai norime tiesiog pamedituoti, pirtyje deda į vandenį, užpilant ant akmenų. Pati I.Kaškonienė gamina šveitiklį odai – naudoja jūros druską ir sausus levandų žiedelius. Be to, pasikiša maišelį sausų levandų žiedų po pagalve nakčiai. Jis skleidžia labai lengvą aromatą, bet tą maišiuką nuolat reikia pirštais pajudinti. Sako, jas reikia prabudinti, nes maišelyje užmiega. „Taip liaudiškai sakoma, kad turi prižadinti levandas, tada jos teigiamai veikia. Pajudini ir pasijunta kvapas. Arba vartaisi naktį, ypač, kas neramiau miegi, ir vis pajudini maišelį po pagalve, vis eina geras aromatas. Valandą prieš miegą išgeriu levandų arbatos. Automobilyje tinka pasikabinti maišelį su levandų žiedais. Irgi maloniai nuteikia“, – gyrė levandas šeimininkė.

Ji pasakojo, kad tvarkingai paruoštų sausų levandų žiedų maišelis gali kvepėti net apie trejus metus.  Ilgokai išbūna ir surištos levandų žiedų puokštės, bet jos nemėgsta tiesioginių saulės spindulių – nuo jų išblunka žiedų spalva. „Palyginau pernai metų vasarą ir šiemet susirištas levandų puokštes ir įsitikinau, kad jų spalva beveik identiška. Tik reikia tamsoje laikyti“, – patarė ji.

Darbus sodyboje sutuoktiniai yra pasiskirstę. Šeimininkas Petras prižiūri sodybos tvenkinį, kuriame auga vandens lelijos. Žmona į tvenkinio zoną nesikiša, ateina tik pasigrožėti rezultatu. Ji sakė, kad vyro prašo, kai būna sunkesni darbai – prie levandų krūmelių trimeriu nupjauti žolę. „Kūrybiniame procese su džiovintais augalais jis nedalyvauja, bet visada mane palaiko morališkai. Sodo levandos – mano sritis. Mes tik vakare atsisėdame abudu kartu jomis pasigrožėti. Tada jau būna „darbas“ dviese“, – linksmai pasakojo dzūkė.

Jeigu vienas kitas levandų krūmelis nunyksta, juos atsodina. Šiemet sutuoktiniai pasisodino apie 500 jaunų levandų krūmelių lauką, kurį vadina „vaikų darželiu“. „Pas mus nėra kažkokios didelės perspektyvos, plėtros. Nors abu dar esame labai judrūs, bet amžius jau šiek tiek apriboja. Jau reikia pagalvoti, kad vieną kartą vis tiek jau reikia ribos, kad įstengtume sutvarkyti patys, kad nereikėtų samdytis žmonių. Suprantu, kad tų ūkininkų, kuriems levandos yra pragyvenimo šaltinis, tikslai kitokie. Kurie atvažiuoja pasižiūrėti, tiems yra džiaugsmas, o tiems žmonėms, kurie augina levandų laukus, yra labai didelis darbas. Pas mus vėl kitoks atvejis – mums levandos džiaugsmas, ir apsilankantiems žmonėms – džiaugsmas. Šiek tiek levandų žiedelių atiduodu konditerijai. Levandų žiedų dedu į sausainius. Šiek tiek ir finansiškai grįžta, bet daugiau moralinis pasitenkinimas tuo, ką darome“, – pasakojo Alytaus rajono levandų gerbėja.