Rubrika

La­bar­diš­kiams su­si­rūpi­nimą kelia lau­ke žie­mo­jan­tys gal­vi­jai

Praė­ju­sios sa­vaitės vi­du­ry­je, lau­kia spaud­žiant 15-os laips­nių šal­čiui, „Že­mai­tis“ su­laukė su­si­rūpi­nu­sio la­bar­diš­kio skam­bu­čio. Vy­ras pik­ti­no­si vie­ti­niu ūki­nin­ku, ku­ris esą net ir šio­mis žvar­bio­mis die­no­mis, kai ge­ras šei­mi­nin­kas šuns laukais ne­gintų, visą gal­vijų bandą lai­ko lau­ke. Esą tiek karvės, tiek te­ly­čios dieną naktį pra­leid­žia ant snie­go, su­žvar­bu­sios ir ma­žai ėdu­sios, nes šie­no at­ve­ža­ma tik kartą per sa­vaitę, o van­duo sta­tinė­je su­šalęs į ledą.

„Sto­vi su­stirę“

„Žmo­gus tu­ri did­žiau­sius tvar­tus. Kodėl ne­gi­na ten sa­vo gy­vu­lių?!“ – re­to­riš­kai klausė skam­bi­nu­sy­sis. Jis pa­sa­ko­jo, kad tie gal­vi­jai – ne šiaip ko­kio ap­si­lei­du­sio ūki­nin­ko, bet žemės ūkio koo­pe­ra­tinės bend­rovės (ŽŪKB) „Pie­no gėlė“ val­dy­bos pir­mi­nin­ko Jo­no Kuz­mins­ko. Pastarasis esą tu­ri ir ga­li­my­bių, ir ži­nių tin­ka­mai pa­si­rūpin­ti sa­vo ban­da, tik to ūkiš­ku­mo, skam­bi­nu­sio­jo žod­žiais, la­bai trūksta.
„Ne­žiū­ri jis tų gy­vu­lių, gal tik kartą per sa­vaitę pa­gir­do ir pa­še­ria. Sto­vi su­stirę ant snie­go“, – sa­vo pa­stebė­ji­mus vieną po ki­to žėrė la­bar­diš­kis.
Net­ru­kus ta­po aiš­ku, kad ne tik „Že­mai­tis“ su­laukė nu­si­skun­dimų dėl ant snie­go La­bard­žiuo­se žiemojančių gal­vijų. Su­laukęs ra­gi­nimų atvyk­ti ir sa­vo aki­mis įsi­ti­kin­ti, jog gy­vu­liai lai­ko­mi ne­tin­ka­mai, tą pa­čią dieną, kaip ir žur­na­lis­tai, į Kuz­minskų ūkį skubė­jo ir Vals­ty­binės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos (VMVT) Tel­šių de­par­ta­men­to Rie­ta­vo pa­da­li­nio vy­riau­sia­sis ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas-ins­pek­to­rius Vy­tau­tas Bla­žai­tis.

Vėliau „Že­mai­čiui“ jis pa­sa­ko­jo, kad ūki­nin­kas Kuz­mins­kas mėsi­nius gal­vi­jus lai­ko dvie­jo­se vie­to­se. Vie­na ga­nyk­la ati­tver­ta prie ūki­nin­ko namų, ten lai­ko­ma kiek ma­žiau, gal ke­lio­li­ka ra­guo­čių. O ki­ta ga­nyk­la – kai­mo pa­kraš­ty, ša­lia se­no­jo Rie­ta­vo plen­to.

Skun­dai ne­pa­sit­vir­ti­no

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas-ins­pek­to­rius minė­jo ap­si­lankęs abie­jo­se ga­nyk­lo­se, ap­žiūrėjęs, kaip lai­komi gy­vu­liai, kaip jie at­ro­do, ir nu­statęs, kad skund­žia­ma­si vi­sai be pa­grin­do.
„Skam­binęs žmo­gus pa­sa­ko­jo, ne­va gy­vu­liai lie­si, ne­tu­ri nei van­dens, nei mais­to, sto­vi lau­ke be jo­kios pa­stogės. Iš tikrųjų nu­vykęs į vietą pa­ma­čiau, kad nie­ko pa­na­šaus. Gy­vu­liai įmitę, tu­ri ir ėst, ir gert. Pa­sislėp­ti nuo šal­čio jiems įreng­ti did­žiu­liai an­ga­rai, ta­čiau man lan­kan­tis bent ke­li vaikš­tinė­jo lau­ke“, – dėstė V. Bla­žai­tis.
Tą pa­tį vaizdą iš­vy­do­me į La­bard­žius nu­vykę ir mes. Prie se­no­jo Rie­ta­vo plen­to ati­tver­to­je ga­nyk­lo­je saulės vo­nio­mis mėga­vo­si ne ke­li, bet ke­lio­li­ka gal­vijų. Vie­ni ra­miai rupš­no­jo ga­nyk­los vi­du­ry jiems pa­kreiktą šieną, ki­ti smal­siai stebė­jo pra­va­žiuo­jan­čiuo­sius pro šalį. Net­ru­kus prie jų pri­si­jungė ir dar būre­lis ra­guo­čių, iš­lin­du­sių iš ga­nyk­los pa­kraš­ty pa­sta­ty­to an­ga­ro.
Gy­vu­liai neat­rodė nei su­šalę, nei su­lysę.

„Neį­sa­ky­si pa­si­likt vi­duj“

„Ten lai­ko­mi vien tik mėsi­niai gal­vi­jai. Jų fi­zio­lo­gi­ja to­kia. Jei bus su­da­ry­ta ga­li­mybė išei­ti į lauką, net prie did­žiau­sio mi­nu­so ne­įsa­ky­si pa­si­likt vi­duj – vis tiek trauks į gryną orą. Pie­ni­nių veislės gal­vi­jai ki­to­kie, jiems jau būtų pa­vo­jin­ga to­kiam šal­ty, o mėsi­niai ne­bi­jo. Įpratę nuo ma­žumės prie bet ko­kios tem­pe­ratū­ros“, – dėstė V. Bla­žai­tis.

Pa­sak jo, Lie­tu­vo­je tem­pe­ratū­ra ne­nuk­ren­ta tiek že­mai, kad tai jau būtų pa­vo­jin­ga šiems gal­vi­jams. Ži­no­ma, svar­bu, kad jie turėtų pa­kan­ka­mai ėsti bei ger­ti. Ir kad būtų su­da­ry­ta ga­li­mybė bet ka­da užei­ti į tvartą ar kitą pa­talpą, ap­sau­gotą nuo skersvė­jo.
O dėl to, kad žmo­nes šiur­pi­na ant snie­go La­bard­žiuo­se be­si­ga­nan­tys gal­vi­jai, V. Bla­žai­tis sakė la­bai ne­si­ste­bin­tis. Esą anks­čiau to­kių mėsi­nių veis­lių Lie­tu­vo­je ne­bu­vo, o pie­ni­nes kar­ves au­gin­to­jai turė­da­vo kiek įma­ny­da­mi sau­go­ti nuo šal­čio. Todėl ir su­si­for­ma­vu­si nuo­monė, jog gal­vi­jai bi­jo mi­nu­sinės tem­pe­ratū­ros.

Kas bried­žiui miš­ke sto­ginę pa­sta­to?

Te­le­fo­nu „Že­mai­čio“ kal­bin­tas ŽŪKB „Pie­no gėlė“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas J. Kuz­mins­kas, iš­girdęs, kuo do­mimės, iš­kart pa­skubė­jo in­for­muo­ti, jog minė­tie­ji gal­vi­jai – jo sūnaus. Esą dėl to tik girdėjęs, kad tądien ūky­je lankė­si VMVT spe­cia­lis­tas, bet ką konk­re­čiai nu­statęs, pa­sa­ky­ti ne­galįs.
Ir dėl to, kad kaž­kas skund­žia­si gal­vijų lai­ky­mo sąly­go­mis, esą vi­siš­kai ne­si­ste­bin­tis, mat to­kių skundų būta ir anks­čiau.
„Ge­rai, kad žmonės rūpi­na­si. Ga­liu jiems pa­sa­ky­ti tik tiek, kad gy­vu­liai pa­šer­ti, pri­žiūrė­ti, tu­ri kur šil­tai at­si­gult ir nuo vėjo pa­si­slėpt. Aiš­ku, di­de­liam šal­ty ir jiems tam tik­ras dis­kom­for­tas yra, bet kuo pui­kiau­siai iš­gy­ve­na ši­toj šių­me­tinėj at­šiau­rioj žie­moj“, – aiš­ki­no la­bar­diš­kis.
Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad sykį per neap­si­žiūrė­jimą vie­na te­ly­čia at­si­vedė ver­šiuką spaud­žiant 15-os laips­nių šal­čiui. „Ir nie­ko jam neat­si­ti­ko. Tai mėsi­niai gal­vi­jai. Jie vi­siš­kai yra pri­si­taikę gy­ven­ti to­kiom sąly­gom“, – aiš­ki­no J. Kuz­mins­kas.
O po­kalbį baigė re­to­ri­niu klau­si­mu: „Kas bried­žiui žiemą miš­ke sto­ginę pa­sta­to?“