Dar vienos pieno krizės akivaizdoje Vyriausybė primygtinai primena kooperacijos reikšmę. Tačiau kooperatyvų vadovai atkerta, kad kol kas politikai kooperaciją skatina tik žodžiais – nesukuriami realūs įrankiai, padedantys kooperacijai skintis kelią į priekį. Neperžengiamas barjeras – pieno supirkėjai, kurie pirmiausia kainas nurėžia kooperatyvams. Kooperatyvų atstovai atviri: jau kuris laikas tenka dirbti į nuostolį.

Stumiami į derybines paraštes

Pieno krizę išgyvenantiems ūkininkams premjerė Ingrida Šimonytė priminė seną gerą priemonę, padedančią lengviau pergyventi rinkos sukrėtimus – kooperaciją. Ji LRT radijui sakė, kad žmonės, turintys mažiausią derybinę galią, nukenčia labiausiai, nes net 85 proc. pieno pristato 30 proc. ūkių, turinčių didžiausią kainą. Anot premjerės, čia suveikia ne tik masto ekonomija, bet ir stipresnė derybinė galia.

Nors kooperatyvai yra tarsi minkštesnė pagalvė ūkininkams krizių laiku, šiandieną kooperatyvai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Su VL bendravę kooperatyvų vadovai atviri: jau kuris laikas tenka dirbti į minusą, nes pieno perdirbėjai kooperatyvams moka mažiau nei pavieniams ūkininkams, o ištikus krizei stengiasi dar labiau naudotis dominuojančia padėtimi.

Kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė pabrėžia visada rėmusi idėją, kad ūkininkai kooperuotųsi ir didintų savo derybines galias. Tačiau tam, kad su perdirbėjais būtų galima eiti į derybas, kooperuoto pieno rinkoje turėtų būti bent 70 proc., o šiuo metu yra tik apie 30 proc.

„Kooperaciją pieno perdirbimo įmonės bando sužlugdyti ir jiems tai gerai sekasi. Kodėl? Visi puikiai supranta, kad didelis pieno kiekis yra jėga. Ūkininkai supranta: tam, kad surinktume kiekį, reikia pereinamojo laikotarpio. Tačiau jei ūkininkas nori jungtis prie kooperatyvo, perdirbėjas jį persivilioja su geresne kaina. Deja, šiandieną kooperatyvai neturi jokios derybinės galios. Mes surinkę ir atvežę į supirkimo įmonę 50 t pieno gauname mažesnę kainą nei ūkininkas, tiesiogiai pardavęs 1 t pieno“, – atvirai kalba J.Dovydėnienė.

Pasak kooperatyvo „Pieno puta“ direktorės, jei pieno supirkimo įmonėms staiga reikia sumažinti pieno kainą, tai lengviausia padaryti pirmiausia nurėžiant kainą nuo kooperatyvų. Tokiu būdu perdirbėjai įsigyja didesnį pieno kiekį pigiau. „Ar mes galime kreiptis į kitus supirkėjus? Galime, bet jie mums pasakys lygiai tą patį. Nereikia vargintis ieškoti visos Lietuvos kainų, užtenka žinoti vienos pieninės siūlomą kainą“, – piktinasi pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad vadinamasis Pieno įstatymas jau buvo pasmerktas žlugti iš pat pradžių dėl kelių trūkstamų dedamųjų. Pirma, jame nėra prekybininkų. Antra, įstatyme yra nurodyta tik pieno kaina be priedų. „Kodėl vienas gabalėlis kainos yra įstatyme, o priedai ne? Ką tai reiškia? Numatytas terminas, kad prieš mėnesį informuoti apie kainos pokyčius irgi neveikia, nes keičiami priedai, o ne pati kaina“, – įstatyme esančias spragas aiškiai įvardija J.Dovydėnienė.

Gelbėjo eksportas

Savo derybines galias prieš pieno supirkėjus bandė stiprinti trys kooperatyvai: „Pieno gėlė“, „Pamario pienas“ ir „Pienininkai“. Jie įkūrė gamintojų organizaciją UAB „Pieno partneriai“, kad galėtų kartu parduoti pieną.

Rolandas Jurkus, „Pieno gėlė“ ir UAB „Pieno partneriai“ direktorius, sako, kad kiek anksčiau ši organizacija padėjo išsiderėti solidesnes pieno supirkimo kainas, o dabar, šios pieno krizės akivaizdoje, stipriai buksuojama. „Neoficialiai įvardinus, galimai yra karteliniai susitarimai, numatantys Lietuvos perdirbimo įmonių mokamą aukščiausią pieno supirkimo kainą kooperatyvams“, – svarsto UAB „Pieno partneriai“ vadovas.

Jis pabrėžia, kad kooperatyvus ir jų susivienijimą iš dalies gelbsti pieno eksportas. Dalį pieno išsiveža lenkų supirkėjai. Jie moka keliais procentais daugiau už vietos supirkėjus. „Didžiausias paradoksas, kad lenkai sugeba mums mokėti brangiau, pieną parsivežti, perdirbti ir mums galutinę produkciją į prekybos tinklus pristatyti pigiau nei vietinę“, – lenkų pieno politikos subtilybėmis stebisi R.Jurkus.

Išgryninti kooperatyvų veiklą

R.Jurkus pastebi, kad nei Vyriausybė, nei Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) negirdi arba nenori girdėti, su kokiomis problemomis susiduria kooperatyvai.

„Ko gero, kiekvienos krizės akivaizdoje perdirbėjai elgiasi panašiai, mums pirmiems užsukdami kranelius. Tikslas paprastas – silpninti mūsų derybinę poziciją. Jokia paslaptis, kad nuo vasario mėnesio kooperatyvas gauna mažesnę kainą, nei pavienis ūkininkas, nors mes surenkame ir pristatome nepalyginamai didesnį kiekį pieno. Atvirai sakant, mus perdirbėjai susitarę žlugdo“, – kartėlio dėl susiklosčiusios padėties neslepia R.Jurkus, pabrėždamas, kad jau kuris laikas kooperatyvo nariams už pieną tenka mokėti daugiau, nei jie gauna iš supirkėjų.

Paklaustas, kaip reikėtų spręsti šią situaciją, patyręs agrarininkas sako pasigendantis iš ŽŪM konkretaus veiksmų plano. Pasak jo, pirmiausia reikėtų iš naujo peržiūrėti Pieno įstatymą, kuris iki šiol neužkirto kelio pieno supirkėjų savivalei. Taip pat kooperatyvai norėtų gauti daugiau paramos, kuri padėtų sustiprinti materialinę bazę: įsigyti naujus pienovežius, priekabas. „Tai mums padėtų sumažinti vidines sąnaudas ir taip ūkininkams mokėti aukštesnę kaina“, – neabejoja UAB „Pieno partneriai“ vadovas.

Jis taip pat siūlo išgryninti ir pačių kooperatyvų veiklą. R.Jurkaus teigimu, tenka pripažinti, kad yra daug pieną superkančių kooperatyvų, bet tik nedidelė jų grupelė yra tikri, pripažinti kooperatyvai, veikiantys kooperacijos pagrindais. Jo teigimu, likę kooperatyvai prisidengę kooperacija „suka šeimos versliukus“.

Steigti naujus ar stambinti senus?

Mindaugas Petkevičius, kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius, sako kol kas nematantis jokių tiesioginių priemonių, kad šalyje kooperacija būtų aktyviau skatinama. Jis įsitikinęs, kad naujai besikuriantys kooperatyvai turėtų būti skatinami pirmus penkerius metus, skiriant jiems subsidiją pagal generuojamą apyvartą.

„Pirmiausia reikia samdyti gerą vadybininką, sudėlioti administraciją, buhalteriją. Anksčiau už tai buvo skiriama valstybės parama kooperacijai. Manau, tai reikėtų grąžinti. Mūsų kooperatyvas būtent taip ir stojosi ant kojų. Įsivaizduokite, pradedame veiklą nuo nulio, todėl ta parama buvo labai svarbi“, – primena M.Petkevičius.

Tuo tarpu kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė J.Dovydėnienė kiek skeptiška šiuo klausimu. Ji pripažįsta nepritarianti idėjai steigti kooperatyvus tik dėl didesnio jų skaičiaus.

„Mano manymu, reikia stambinti jau esamus kooperatyvus. Mums reikia masto ekonomijos. Jeigu surenkame 10 t pieno, mums reikia pienovežio, buhalterio, vadovo. Tačiau jeigu stambintume kooperatyvą ir surinktume 50–70 t pieno, mums reikėtų praktiškai tiek pat aptarnaujančio personalo. Kam reikia pristeigti naujų kooperatyvų, kai pieno mažėja ir ūkininkai geografiškai vienas nuo kito tolsta? Manau, esamus kooperatyvus reikėtų skatinti jungtis į antro lygio kooperaciją. Tokiu būdu atpigtų logistikos, administravimo ir aptarnavimo kaštai“, – svarsto J.Dovydėnienė, pridurdama, kad ji taip pat neatmeta galimybės jungtis prie jau esamų kooperatyvų susivienijimo.

J.Dovydėnienė: „Kam reikia pristeigti naujų kooperatyvų, kai pieno mažėja ir ūkininkai geografiškai vienas nuo kito tolsta? Manau, esamus kooperatyvus reikėtų skatinti jungtis į antro lygio kooperaciją. Tokiu būdu atpigtų logistikos, administravimo ir aptarnavimo kaštai.“

Skirti paramą investiciniams projektams

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius taip pat įsitikinęs, kad valstybės parama visuomet svarbi ir reikalinga, tačiau kooperacijos skatinimo atveju, svarbiausias pačių ūkių noras kurti bendrystę ir drauge pridėtinę vertę.

„Mūsų nuomone, teisingiau būtų ne remti išlaidų kompensavimą kooperatyvų įsikūrimui, bet skirti paramą kooperatyvų vykdomiems investiciniams projektams. Tokiu būdu kooperuotiems ūkiams būtų paskata investuoti kartu, o ne individualiai“, – tikina jis, pridurdamas, kad mūsų šalies kooperatyvų įstatymas gana palankus, tačiau matomas poreikis suteikti galimybę kooperacijoje dalyvauti ir komanditiniams nariams.

Pasak T.Raudonio, „Pienas LT“ atveju, tokie nariai būtų nevykdantys fizinės pienininkystės veiklos, bet prisidedantys investicijomis. Taip pat kooperatyvo vadovas matytų poreikį keisti pelno paskirstymo santykį už natūrinę apyvartą ir piniginį pajinį įnašą.

„Manome, kad proporcija už piniginį įnašą turėtų didėti. Tokiu atveju, prie kooperacijos ūkiai norėtų prisijungti ne tik dėl aukštesnės pieno supirkimo kainos, bet ir dėl investicijos ateičiai“, – sako T.Raudonius.

Stabilizavo rinkos svyravimus

„Pienas LT“ valdybos pirmininkas yra sakęs, kad kooperacinis perdirbimas šiuo metu Lietuvoje sudaro tik 15 proc. nuo žaliavinio pieno. Pasiteiravus, ar iš esmės krizės valdymas būtų lengvesnis, jei kooperuoto pieno turėtume ne 15 proc., o 30–40 proc., T.Raudonius pabrėžė, kad praėjusiais metais savo kooperatyvo nariams už pieną vidutiniškai iki 2 ct/kg mokėjo aukštesnę nei rinkos kainą, papildomai uždirbo 4 ct/kg grynojo pelno.

„Gaunama pridėtinė vertė didina ūkio pajamas ir (arba) ūkio turtą. Mūsų patirtis rodo, kad kooperatyve ūkių naudai priimami sprendimai padeda stabilizuoti rinkos svyravimus. Be abejonės, didesnė kooperuota pieno sektoriaus dalis būtų reali pagalba ūkiams, prisidedanti aukštesnėmis ūkių pajamomis ir turto verte, taip pat bendrai vykdoma veikla – centralizuotais pirkimais, konsultavimu ir kt.“ – akcentavo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas T.Raudonius.