Apie šeimos ūkių svarbą kaimiškose vietovėse kalbama nuolat. Tačiau šių metų deklaravimo rezultatai parodė niūrią realybę – toliau mažėja daugiamečių pievų plotai, iš gamybos traukiasi smulkieji ūkiai, rankas aukštyn kelia ir šeimos ūkiai. Pastarųjų atstovai atviri – nors pripažįstama, kad būtent tokie ūkiai yra viso šalies žemės ūkio pamatas, o šeimos ūkininkavimas – neatsiejamas nuo šeimos istorijos, šiandien situacija yra grėsminga – per tris dešimtmečius praradome apie 50 proc. šeimos ūkių. Dar vieną šaukštą deguto įpila gamtosaugininkai. Jie paskelbė, jog šiuo metu net 64 proc. vandens telkinių neatitinka geros būklės. Daugiausia upių vandens kokybės problemų nustatyta šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos intensyvaus žemės ūkio rajonuose.

Regionų gyvybingumo problema

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) duomenimis, per 18 metų nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (2004 m.), praradome 58 proc. žemdirbių. Vieni pasitraukė pagal 2004–2006 m. Kaimo plėtros programos (KPP) ankstyvojo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos priemonę, kiti – negavę investicijų, atsiliko nuo ūkių, kurie jas gavo. Praėjusiais ES KPP priemonių laikotarpiais  net 50 proc. visos ES finansinės paramos atiteko tik 3 proc. pareiškėjų. Būtent jie aktyviai naudojosi investicine parama, dalį nuosavų finansinių išteklių nukreipdami žemei įsigyti.

Prie ūkių stambėjimo ypač prisidėjo 2007–2013 m. taikytas tiesioginių išmokų modelis, kai ūkio gaunama parama buvo susieta su valdomu žemės ūkio naudmenų plotu. Kuo daugiau žemės valdė ūkis, tuo daugiau jis gavo išmokų. Rezultatas – iš veiklos pasitraukė smulkūs ūkiai, o kartu Lietuvoje iškilo ir regionų gyvybingumo problema.

Sustabdyti traukinį dar nevėlu

ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžia, kad ES KPP priemonės programos lėšos skiriamos ne tik žemės ūkiui, bet ir visam kaimo gyvybingumui išlaikyti, padėti kurti verslą, skatinti bendruomeniškumą, kooperaciją ir kt. „Mokama ūkininkams parama ateina iš visų ES piliečių surenkamų mokesčių. Nemanau, kad teisinga iš eilinių piliečių mokesčių remti stambius ūkininkus, korporacijas. Šį įsibėgėjusį traukinį dar galime nukreipti tinkama linkme. Mums tereikia kruopščiau peržiūrėti, kaip skirstoma ES parama žemės ūkiui ir lėšas nukreipti ten, kur jų labiausiai reikia, nes parama yra skiriama ne tik ūkiams, bet ir kaimo plėtrai, tvarioms investicijoms. Yra daug ūkių, kurie dar nėra gavę paramos, o kai kurie stambūs ūkiai modernizavimo parama pasinaudojo kelis kartus. Skirstant ES paramos krepšelį matoma didelė disproporcija“, – įsitikinęs A.Svitojus.

Jis priminė, kad dar 2022 m. lapkritį Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) suvažiavimo delegatai iškėlė tiesioginių išmokų lubų klausimą. Iš pradžių Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane buvo žadėta, kad išmokos bus ribojamos nuo 60 tūkst. eurų, tačiau vėliau atsirado 100 tūkst. eurų riba. ŽŪR pirmininko manymu, būtina įvesti tiesioginių išmokų lubas tam, kad ES lėšos liktų pas tuos ūkius, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Žemės klausimas neišspręstas

Vytautas Buivydas, ūkininkas ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas, sako, kad žemės įsigijimo ribojimo klausimas taip pat išlieka aktualus jaunųjų ir šeimos ūkių darbotvarkėje. 

Pasak jo, susitikimų su Žemės ūkio ministerijos vadovybe ir Aplinkos ministerijos (AM) viceministre Monika Juodvalke metu buvo diskutuota dėl žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) įsigijimo. Ūkininkams ypač kelia nerimą tai, kad šių metų pradžioje aplinkos ministras Simonas Gentvilas buvo pareiškęs, jog ribojimo šiuo klausimu reikėtų atsisakyti ir reikėtų leisti žemę pirkti be jokių suvaržymų. „Mūsų aktyvumo dėka šios kalbos buvo nuslopintos. Tačiau iki šiol įstatymas nesutvarkytas. Iš AM gavome patikinimą, kad jie inicijuos susitikimą su ŽŪR ir vidutinių, smulkių bei šeimos ūkių atstovais“, – tęsti derybas dėl žemės įsigijimo įstatymo nusiteikęs V.Buivydas.

Prie ūkių stambėjimo ypač prisidėjo tiesioginių išmokų modelis, kai parama ūkiui buvo susieta su žemės ūkio naudmenų plotu. Kuo daugiau žemės valdė ūkis, tuo daugiau gavo išmokų. Rezultatas – iš veiklos pasitraukė smulkūs ūkiai, o kartu iškilo ir regionų gyvybingumo problema.

Paramos disproporcija

V.Buivydui nerimą kelia ir tai, kad iš žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko pasigirdo skepsis dėl tiesioginių išmokų ribojimo. Ministras leido suprasti, kad toks ribojimas didelio teigiamo efekto neduos. „Aš manau, kad tiesioginių išmokų ribojimo klausimas neduos ir neigiamo efekto, – pridūrė LJŪJS vicepirmininkas. – Per metus Lietuvą pasiekia maždaug vienas milijardas europinių lėšų žemės ūkiui. Apie 3 proc. ūkių gauna pusę milijardo, o 97 proc. ūkininkų – likusią pusę.“

Ūkis tapo gyvenimo būdu

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vicepirmininkė Eglė Markevičiūtė, Kalvarijos krašte 19 metų ekologinį ūkį valdanti ūkininkė, pripažįsta, kad jos turimos žemės – ne pačios palankiausios ūkininkavimui: daug šlapynių, šaltiniuotų vietų, kalva ant kalvelės.

 „Pamenu, kad tik pradėjus man ūkininkauti atvažiavo Nacionalinės mokėjimo agentūros tikrintojas ir paklausė, ar aš čia tikrai rimtai nusiteikusi ūkininkauti. Mano turimos žemės nėra našios, tačiau ūkininkavimas jau tapo gyvenimo būdu, o dar ir iš to pavyksta užsidirbti, ūkis padeda išlaikyti šeimą, – kalbėjo ūkininkė, triūsianti ne tik ūkyje, bet dirbanti ir valstybės tarnauja. – Mano atlyginimas yra nedidelis, esu valstybės tarnautoja, todėl mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis – ūkis. Vis tik ekologinį ūkį išlaikyti nėra taip paprasta. Mums tenka išpildyti aibę reikalavimų, ūkių sertifikavimas brangsta. Galvoju, kad jei vieną dieną bus per sunku ūkininkauti ekologiškai, teks ir mums pereiti prie įprastinės gamybos.“

Darbu sotus nebūsi

LŠŪS vicepirmininkės nestebina tai, kad toliau iš gamybos traukiasi šimtai mažesnių ir didesnių ekologinių šeimos ūkių. „Baiminamasi dėl ekologinių ūkių, kurių šiemet stipriai sumažėjo. Bet vėlgi, didesnė dalis ekologinių ūkių yra būtent šeimos ūkiai, – dėstė E.Markevičiūtė. – Gana daug atvejų, kai ūkininkų vaikai, dirbdami kitus darbus, finansiškai remia tėvus, kad jie pajėgtų išlaikyti ūkius, nes jie tiesiog nebeišgyvena iš žemdirbystės. Produkcijos supirkimo kainos praktiškai nekyla. Mano ūkyje pagrindinės pajamos gaunamos iš mėsinių galvijų, o šiemet mums pasiūlyta mėsos supirkimo kaina yra tokia kaip 2014–2015 metais. Tai yra absurdiška kaina. Niekam neįdomu, kad ekologiškai užauginti galviją užtrunka ilgiau, į jį reikia ir daugiau investuoti. Kiek ilgai žmonės gali vargti ir parduoti mėsą praktiškai už savikainą? Ūkininkai nėra nusiteikę prieš ekologiją, tačiau visur yra ribos, niekas nenori dirbti nuostolingai.“

Daugiausia teršia žemės ūkis?

Ekologiniams ūkiams traukiantis, mažėjant daugiamečių pievų plotams, šalyje nyksta bioįvairovė, agronomai jau kuris laikas įspėja ir apie dirvožemio dykumėjimo procesus. Savo ruožtu aplinkosaugininkai skelbia ir apie prastėjančią mūsų vandenų kokybę ir pirštu beda į chemizuotus ūkius.

Rugpjūtį Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) taip pat paskelbė nerimą keliantį tyrimą. Anot studijos autorių, šiuo metu net 64 proc. tirtų vandens telkinių laikomi kaip neatitinkantys geros būklės, kai tuo tarpu prieš šešerius metus tokių vandens telkinių buvo 48 proc. Daugiausia upių vandens kokybės problemų nustatyta šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos intensyvaus žemės ūkio rajonuose, t. y. Lielupės mažųjų intakų, Ventos, Mūšos, Šešupės ir Nevėžio pabaseiniuose. Labai geros ir geros ekologinės būklės ežerų bei tvenkinių daugiausia yra Dauguvos baseine, Žeimenos ir Šventosios pabaseiniuose. Tuo tarpu Mūšos, Ventos, Šešupės ir Nevėžio pabaseiniuose didžioji dalis ežerų ir tvenkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų.

AAA teigimu, įstojus į ES, pagrindiniuose miestuose ir gyvenvietėse įrengti arba modernizuoti valymo įrenginiai pagal ES švarumo standartus, pagrindinės taršos problemos dabar kyla ne iš sutelktosios, bet iš pasklidosios taršos šaltinių, t. y. iš dirbamų laukų, žemės ūkio sektoriaus.

V.Buivydas sako, kad dabar jau akivaizdžiai matyti, kad lietuviška gamta yra stipriai nuskurdusi, išnyko nemažai gyvūnų, nustekentos pievos. „Nyksta paukščiai, Lietuvoje per 10 metų sumažėjo per 50 proc. paukščių. Tai signalas, kad Lietuvoje kažkas negerai su gamta. <…> Kaimas darosi nebepatrauklus“, – sakė V.Buivydas.

Anot jo, biologinei įvairovei, sunaikintoms pievoms atkurti reikės daug metų. Svarbu suprasti, kad kaime natūralumą reikia išlaikyti, nes visi nori valgyti šviežią, gerą maistą ir nesirgti.