Vos prieš kelerius metus nutiestas Lietuvos ir Kinijos prekybinis tiltas – avarinės būklės, ir, panašu, gali sugriūti visai. Daugiausia pasaulyje gyventojų skaičių turinti valstybė pastaruosius metus itin svaraus vaidmens Lietuvos eksporto ir importo „pyraguose“ nevaidino, tačiau gerokai įplyšę politiniai santykiai sukėlė nemažą audrą – taip pat ir žemės ūkio bei maisto produktų sektoriuje. Kol viena pusė kalba apie „nurašytą rinką“, kita – laužo galvą dėl Kinijos uostuose užstrigusių konteinerių su produkcija bei galimų milijoninių nuostolių.

Kiek kainuoja prastova?

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA) direktorė Dalia Ruščiauskienė prisimena, kad kelias į Kinijos rinką užtruko ne vienus metus – darbai dėl rinkos atvėrimo pradėti jau nuo 2014 metų, tačiau leidimas eksportui buvo gautas tik 2019-aisiais. Pradžia, prisimena D. Ruščiauskienė, buvo daug žadanti – į Kiniją buvo išsiųsti keli apie 100 mln. eurų vertės kviečių kroviniai. Be grūdų, į Kiniją taip pat buvo eksportuojami sausi pusryčiai, grikių lukštai (tekstilės gaminiams) ir nedidelėmis apimtimis – kiti produktai. Tačiau Lietuvos eksportuotojų šypsenos gana greitai išblėso – jau pernai ką tik pradėjusi veikti grandinė sutrūko.

„Atitinkamų Kinijos tarnybų sprendimai“, – nedaugžodžiauja D.Ruščiauskienė, komentuodama, dėl kokių, jos nuomone, priežasčių baigėsi nemažai žadantis Lietuvoje užaugintų kviečių tiekimas į didžiulį potencialą turinčios šalies rinką.

Situacija susiklostė gana paini – tuo metu, kai Lietuvos ir Kinijos santykiai perkaito, kinų partneriams parduotas kai kurių asociacijai priklausančių įmonių lietuviškų produktų krovinys jau buvo išplaukęs praėjusių metų pabaigoje, lapkričio mėnesį, pasiekė Kinijos uostą ir iki šiol jame stovi. Kinų verslininkai atplukdytų prekių negali išmuitinti ir išsikrauti.

„Teisiškai kinai gali pareikalauti grąžinti pinigus už negautą prekę. Kiekviena prastovos uoste diena vienam konteineriui kainuoja 110 dolerių. Šiuo metu Kinijos uoste stovi 15 neišmuitintų konteinerių,  pakeliui yra dar 10 konteinerių, kurie tikriausiai taip pat bus neišmuitinami. Klaipėdos uoste stovi 10 konteinerių, kurie, greičiausiai, nebus plukdomi dėl tų pačių priežasčių. Grąžinti iš Kinijos atitinkamo uosto į Lietuvą šių prekių finansiškai neapsimoka, kad būtų galima sunaikinti krovinį Kinijoje, irgi reikalingi tam tikri terminai. Buvo bandyta perparduoti šią prekę Taivanui, tačiau nepavyko. Susidarę kaštai dėl prekės laikymo jau keletą kartų  viršijo pačios prekės vertę ir  kol kas situacija yra aklavietėje“, – pasakoja D.Ruščiauskienė. Labiau pasisekė toms įmonėms, kurios, matydamos tiesioginius eksporto trukdžius, savo produkciją siuntė per kitas valstybes ir galimai tiesioginių nuostolių, susijusių su prekių neišmuitinimu ir prastovomis Kinijos uostuose, išvengė.

Du lazdos galai ir abu problemiški

Tačiau sustojęs grūdų eksportas – tai tik vienas lazdos galas. Kitas – irgi problemiškas. Mat importas iš Kinijos lietuviškam grūdų sektoriui ne mažiau svarbus nei eksportas.  „Grūdų sektoriui bendradarbiavimas su Kinija yra ypač svarbus dėl atitinkamų žaliavų importo iš šios šalies. Mūsų įmonės iš Kinijos dideliais kiekiais perka priedus pašarų gamybai – amino rūgštis, vitaminus, mikro- ir makroelementus. Juos naudoja savo įmonių pašarų gamyboje, parduoda visiems stambiausiems Lietuvos paukštynams ir didžiajai daliai Lietuvos kiaulių augintojų. Šiuos priedus įmonės reeksportuoja į kitas Europos šalis – ten iš jų pagaminama apie 0,5 mln. tonų pašarų per mėnesį“, – tokį vaizdą nupiešė LGPPA direktorė.

Pasak D.Ruščiauskienės, dar praėjusių metų lapkričio pabaigoje viena didžiausių Kinijos konteinerinių linijų pradėjo nebetvirtinti prekių transportavimo į Klaipėdą, todėl prekių tiekėjai pakeitė dalies konteinerių pristatymo vietą į kitus uostus.

„Vėliau Lietuvos įmonės buvo informuotos, kad Kinijos valdžios nurodymu nuo 2022 m. sausio kinų tiekėjų produkcija nebegali būti eksportuojama į Lietuvą ir visi prekių pristatymai į Klaipėdą yra stabdomi. Prekių nukreipimas į kitus uostus – Odesą, Antverpeną ar kitus, – reikalauja didžiulių papildomų išlaidų. Logistikos kaštai padidėja iki trijų kartų ir įmonės tampa nekonkurencingos“, – sako  D.Ruščiauskienė.

Taivaną vertina atsargiai

Tačiau galbūt grūdų įmonės, ne savo valia patekusios į keblią situaciją, neliko vienišos šiame įkaitusių valstybinių santykių lauke? „Valdžios institucijos normalių pagalbos veiksmų, tokių kaip bent dalinis patirtų nuostolių, kurie siekia ne vieną milijoną eurų, atlyginimas, kol kas nežada. Yra siūlomos lengvatinės paskolos tiems verslams, kurie negali gauti paskolų iš kitų finansinių šaltinių, tačiau tokia pagalba nėra tai, kas bent dalinai kompensuotų finansinius praradimus,“ – teigia pašnekovė.

Labiau pasisekė toms įmonėms, kurios, matydamos tiesioginius eksporto trukdžius, savo produkciją siuntė per kitas valstybes ir galimai tiesioginių nuostolių, susijusių su prekių neišmuitinimu ir prastovomis Kinijos uostuose, išvengė.

O Taivanas, kurio rinka nors ir gerokai mažesnė, tačiau Lietuvos vardas (tiesa, jis nepadėjo įpiršti Kinijos uoste įstrigusio krovinio) čia gerai žinomas ir labai pozityviai vertinamas? Juo labiau kad ir eksporto leidimų išdavimai į šią šalį labai spartinami.

„Mūsų sektoriaus įmonės jau kelerius metus nedidelėmis apimtimis dirba ir su Taivanu – eksportuoja pašarus naminiams gyvūnams bei sausus pusryčius. Bandome ieškoti partnerių tokiems grūdų produktams, kurie yra vartotini jų rinkoje. Tai galėtų būti įvairūs dribsniai, greitai paruošiami grūdų produktai, makaronai. Iš Taivano fitosanitarinių institucijų, atsakingų už importą, gavome leidimus įvežti į šalį kviečius, miežius, avižas ir žirnius, tad šiuo metu bandome pateikti kviečių pavyzdžius galimiems Taivano partneriams vertinimui. Potencialas šioje rinkoje yra matomas, bet ar eksportas realiai vyks, lems ir konkurencinė aplinka, ir susitarimai dėl kokybinių parametrų, ir kitos sąlygos, – gana atsargiai Lietuvos grūdų sektoriaus perspektyvas Taivano rinkoje vertina pašnekovė. – Eksportuodami prekes mes nedirbame su viena rinka, rinkos yra diversifikuotos. Išskyrus kai kurias importo situacijas – šiuo atveju pašarų priedus, kai pagrindinės jų gamybos apimtys yra koncentruotos Kinijoje. Kitos šalys gamina juos labai nedideliais kiekiais ir tik savo poreikiams. Todėl nupirkti šias prekes galima tik tiesiogiai iš Kinijos – kas ir buvo daroma eilę metų. Arba pirkti per tarpininkus už žymiai didesnę kainą – kitų alternatyvų tiesiog nėra. Aišku, tai atsilieps mūsų įmonių konkurencijai ir galutinei produkto kainai.“

Pienininkai renkasi tylą

Į Kiniją savo produktus eksportavę Lietuvos pieno pramonės gigantai dar visai neseniai noriai dalijosi patirtimi ir įžvalgomis. Dabar gi situacija pasikeitė. „Nekomentuosime“, – trumpai atsakė Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, išgirdęs, kad „Valstiečių laikraštis“ norėtų pasikalbėti apie situaciją, nutikusią su Kinijos prekybiniais ryšiais.

Jis patikino, kad tokia yra visų asociacijos narių (apie kurių vėliavą yra susibūrę šalies pieno pramonės milžinai – „Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“ bei „Vilkyškių pieninė“) pozicija. „Valstiečių laikraštis“ nusiuntė užklausas kelioms pieno pramonės įmonėms, savo produktus eksportavusių į Kiniją, tačiau atsakymų taip ir negavo.  

Iki proveržio buvo likę nedaug

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) vadovas Egidijus Mackevičius sako, kad iki ryškesnio lietuviškos  užšaldytos jautienos, o vėliau – ir jautienos subproduktų proveržio į Kinijos rinką buvo likę visai nedaug. „Tiesiogiai su Kinijos rinka dirbo tik „Krekenavos agrofirma“, kitos dvi bendrovės („Biovela“ ir „Agaras“) turėjo gauti leidimus eksportui praėjusių metų rudenį arba šiais metais – buvo likusios tik techninės detalės“, – pasakojo E.Mackevičius, pabrėžęs, kad ypač daug vilčių buvo siejama su jautienos subproduktais, puikiai vertinamais Azijos šalyse. 

Pasak pašnekovo, jautienos eksportas „dėliojosi į labai neblogas vėžes“ – jei prie į Amerikos rinką nutaikytų jautienos gaminių būtų prisidėję į Kiniją eksportuojami jautienos subproduktai, „būtų susikomplektavusi labai gera galvijo kaina“. Schema paprasta – kuo labiau skerdyklose  išpjaustoma skerdena, tuo didesnė jos pridėtinė vertė. E.Mackevičius pateikia lenkų pavyzdį. Lenkai „tą galvijuką išparceliuoja taip, kad už jo dalis surinktų pačią geriausią kainą“.

E.Mackevičius tiesiai šviesiai konstatuoja, kad Kinijos rinkos praradimas atneš ekonominių nuostolių. Tačiau kokio dydžio jie gali būti – įvardyti sunku, nes daug informacijos nėra viešinama, prisidengiant komercinėmis paslaptimis. Verslo užkulisiuose klaidžioja įvairūs skaičiai – tarkim, kad tarp Kinijos uostuose užstrigusių konteinerių – šeši su užšaldyta jautiena. „Krekenavos agrofirma“ į „Valstiečių laikraščio“ užklausas nesureagavo, o E.Mackevičius atsakė, kad šis skaičius gali būti arti tiesos.

Nei pirmyn, nei atgal

„Jei nėra spendimų – atsiranda tiesioginiai nuostoliai“, – įsitikinęs LMPA vadovas E.Mackevičius.

Kokie gi tie sprendimai galėtų būti? Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kalbos apie lengvatines paskolas E.Mackevičiui išspaudžia tik kreivą šypseną.

Pašnekovas prisimena, kad per praėjusią Rusijos krizę A.Butkevičiaus vyriausybė skyrė pinigų naujų rinkų paieškai. „Buvo 2015–2016 metai, buvo duoti „krepšeliai“, visi stengėsi, darė, ieškojo. Praėjo tie metai, tos paieškos jau turėjo duoti rezultatų. O dabar – imkite paskolas. O gal dar nebūsite tinkami pareiškėjai. Nieko neduodančios priemonės, jos niekam negali padėti. Valstybė sukėlė problemą, o tu dar turi susimokėti, – svarsto E.Mackevičius. – Toks požiūris stebina. Galbūt reikėtų kalbėti apie tiesioginių nuostolių kompensavimą –  už prastovas, už krovinių susigrąžinimą. O dabar – nei pirmyn, nei atgal. Jei valstybėje neatsiras paramos tiesioginiams nuostoliams kompensuoti, bus dar didesnis smūgis. Tai ne mūsų, ne verslo kaltė.“

LMPA vadovas neslepia apmaudo dėl, jo nuomone, gerai nepasverto, neapgalvoto žingsnio.  „Mes renkame valdžią, kad ji pagalvotų, o jei nežino – pasitartų. Bet pasitarti nereikėjo, buvo nepagalvota ir padaryta, – sako E.Mackevičius. – Būtų tikrai nesąžininga, jei už kažkieno nepagalvojimą didžiausią galvos skausmą turėtų patirti maisto pramonė. Kažkas vežė, kažkas investavo, ir toks nubraukimas yra drastiškas bei demoralizuojantis.“

Ministerija siūlo skolintis

Tačiau Ekonomikos ir inovacijų ministerijos „Valstiečių laikraščiui“ atsiųstas komentaras nepradžiugintų prekybiniuose santykiuose su Kinija pirštus nudegusių verslininkų, vienų garsiau, kitų tyliau besitikinčių bent dalinio nuostolių kompensavimo. 

„Ekonomikos ir inovacijų ministerijos tikslas – kad spartesnio atsigavimo siekiančios įmonės, tarp jų ir nuo Kinijos spaudimo nukentėjusios šalies bendrovės, galėtų pasinaudoti šiuo metu tikslinama „Tiesioginių COVID–19 paskolų“ schema.

Pagal ją verslo įmonėms planuojama sudaryti galimybę 3 metams gauti lengvatines paskolas apyvartinėms lėšoms arba iki 8 metų trukmės lengvatines paskolas investiciniams projektams įgyvendinti. Šioms paskoloms iš viso  numatoma skirti iki 435 mln. eurų,  iš pradžių numatant skirti iki 100 mln. eurų apyvartinėms lėšoms ir 100 mln. eurų investiciniams projektams, vėliau poreikį persvarstant. Tikimės, kad šia priemone verslas galės naudotis artimiausiu metu, – rašoma ministerijos atsiųstame komentare. – Ši priemonė bus finansuojama iš „Invegos“ fonde esančių lėšų. Planuojama, kad priemonei papildomai lėšų iš biudžeto nereikės. Šiuo metu priemonės schema pakartotinai derinama su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene.“

ES duoda duonai, Kinija – dar ir sviestui

Kalbas apie Taivaną kaip alternatyvią rinką pašnekovas vadina griebimusi už šiaudo: „Šiandien (sausio 31-ąją – red.) supratome, kad niekas ten greitai neįvyks. Yra strigimai iš Taivano pusės – jie nori daryti fizinius auditus. Įsivaizduokite, ką reiškia pandemijos situacijoje atvažiuoti daryti fizinį auditą, daryti vertinimo procedūrą – tai yra labai ilgas procesas. Tad tos alternatyvos nebus greit. Ir didysis klausimas – koks bus tęstinumas. Esame girdėję, kad ir Taivano politika gali pasikeisti, o gal ir su Kinija situacija susitvarkys. Nuo 2015-ų metų, kai pradėjome ieškoti didesnių alternatyvų, jau tada buvo aišku iš Kinijos pusės – jei norite dirbti su Kinija, negalite dirbti su Taivanu. Visiems tai buvo aišku ir visiems tai buvo žinoma.“

Dar vienas dalykas, kuris, užsidarius durims į Kinijos rinką, sujudino Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojus – marža. Eksporto apimtys į Kiniją nebuvo didelės, tačiau duodavo didelę ekonominę naudą. „Eksportuoti į Europos Sąjungą (ES) –  nėra tas kelias, kur daug uždirbi, marža ten yra gerokai mažesnė. Pardavinėti Lietuvoje? Marža irgi žymiai mažesnė dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir kitų dalykų konkuruojant su lenkiška produkcija, – sako E.Mackevičius. – Kinijoje marža daug didesnė. Dėl to visos ES šalys ir veržiasi į Kiniją, nes prekyba su ja yra naudinga ekonomiškai. Yra toks palyginimas – jei prekiaudamas Lietuvoje ar ES gali uždirbti duonai, tai jei eksportuodamas į trečiąsias šalis uždirbsi ir sviestui.“ Pašnekovas pabrėžė, kad uždirbusios ir sviestui, įmonės gali investuoti į atsinaujinimus, matyti perspektyvas ir plėsti akiratį, taip atrasdamos naujus produkcijos realizavimo būdus. „Tai naudinga ne tik įmonėms, tai naudinga visiems. Naudinga valstybei, nes ateina pinigai“, – sako LMPA vadovas.

Prarado didelį klientą

Luknės kaime (Skuodo r.) įsikūrusios bendrovės „My Land LT“, garsėjančios savo šienainiu, ėjimas į Kinijos rinką užtruko penkerius metus. Ten surastas klientas – stambus žirgynas – buvo ypač vertingas. Bendrovės vadovui Justinui Baltuškai apmaudu, kad ne vienus metus trukę darbai buvo nubraukti lengva ranka, tačiau ašaroti jis nelinkęs.

J.Baltuška prisimena, kad gauti leidimą eksportuoti šienainį užtruko ilgai – galima numanyti, kad kinų valdžia taip ir nepamiršo dar 2013 metais įvykusio tuometinės Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės privataus susitikimo su Tibeto dvasiniu vadovu Dalai Lama, kurio politinės veiklos Kinijos valdžia nepripažįsta.

„Jie bandė vilkinti, tačiau galų gale atskrido delegacija iš Kinijos. Aprodėme savo laukus, gamybą, jie vos ne su pincetais išžiūrinėjo, kas yra žolėje, ar nėra kokių užkratų. Tada jų karantino institucija pateikė mums klausimyną, atsakėme į jį ir po ilgų metų gavome leidimą įvežti savo šienainį – vieninteliai iš visos Europos“, – penkerius metus užtrukusį kelią į Kinijos rinką prisimena J.Baltuška.

Didžiuliam kinų žirgynui būtent tokios aukštos kokybės produkcijos, kokią siūlė lietuvių įmonė, ir reikėjo – kad per karantiną žirgus galėtų gerai pašerti, atstatyti jų būklę.

„Mūsų klientas mokėjo nesukeldamas problemų, užsakymai buvo pakankamai dideli“, – sako J.Baltuška. Bendrovė kiekvieną mėnesį į Kinijos uostus išplukdydavo 4–5 konteinerius šienainio.

„My Land LT“ vadovas pasakoja, kad Lietuvos valdžia dar nebuvo plačiau paskleidusi žinios apie Taivaniečių atstovybės atidarymą, o lietuvių įmonė jau gavo signalą, kad išsiųsti konteineriai nebus priimti Tiandzino uoste, mat jo muitinė nebeišduos kvotos leidimo tam tikram šienainio kiekiui įvežti. Konteineriai buvo nukreipti į Šanchajaus uostą, kur galiojo sena kvota. Pristatyti krovinį pavyko, tačiau tuo viskas ir baigėsi.

„Pusę metų jau neeksportuojame, – atsidūsta J.Baltuška. – Nors ir yra išduota nauja kvota, bet bijome, kad konteineriai neįstrigtų. Kiek bandau jiems rašyti, kinai sako, jog nieko negali padaryti.“ Reeksporto galimybė taip pat atpuola, nes nėra kitos Europos valstybės, kuri turėtų tokį eksporto leidimą, kokį turi lietuviai.

„Mums labai skaudu. Jų dėka galėjome dirbti dviem pamainom ir pilnai aprūpinti gamybą. Dabar jie dingo, turime dairytis kitur: Taivanas, kitos šalys, bet vėl reikia įdirbio, – sako „My Land LT“ vadovas. Jo nuomone, šienainis iš Luknės kaimo į Taivaną galėtų pajudėti geriausiu atveju po pusmečio. O gal tik po metų ar dvejų – užtrunka kliento paieškos, produkto įvedimas į rinką.

„My Land LT“ savo produktus eksportuoja į daugelį šalių, tačiau prarasta Kinijos dalis eksporto „pyrage“ buvo didžiulė – ji sudarė 30 procentų.

J.Baltuška pažymi, kad iš Kinijos rinkos buvo „išeita palyginus dar gerai“ – lietuviai neturėjo metinio susitarimo, kiekvienam užsakymui sudarydavo sutartį, nereikia laužyti galvos dėl užstrigusių konteinerių. 

Kaip įmonei atsilieps tokia greita prekybos su Kinija istorijos pabaiga?„Greičiausiai turėsime mažinti antros pamainos darbą – negalime jos pilnai aprūpinti. Įmonei nėra blogai, bet visada gali būti geriau”, – sako J.Baltuška.

Valstybė negali prisiimti rizikos

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyriaus vedėjas Antanas Venckus situacijos nedramatizuoja. Anot jo, dabar didžiausia problema –  kur nukreipti, kaip išgelbėti Kinijos uostose užstrigusius 23 konteinerius su grūdų produktais, užšaldyta jautiena ir pieno gaminiais – štai, pavyzdžiui, bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ produkcija buvo sėkmingai nukreipta į Taivaną, dirbama gelbstint ir kitus krovinius, tačiau paviešinti informacijos, į kokias šalis bus bandoma juos nukreipti, A.Venckus nesutiko.

Kalbėdamas apie Kinijos rinką, į kurią buvo keliaujama ilgai, bet pasitraukta greitai, A.Venckus remiasi skaičiais. 2020 metais Kinija net nepateko į dvidešimties valstybių, į kurias Lietuva žemės ūkio ir maisto produktų eksportuoja daugiausia, sąrašą. Pasak pašnekovo, kasmet Lietuva į užsienio valstybes eksportuoja žemės ūkio ir maisto produkcijos už 6 milijardus eurų, Kinijos dalis šiame „pyrage“ atrodė labai kukliai – 93,4 mln. eurų.

„Pasakyti, kad buvo blogai – negalima. Pasakyti, kad buvo tai, ko tikėjomės – irgi negalima. Nes atkreipiant dėmesį į rinkos potencialą, dydį – per penkerius metus pasiekti tą 20 milijonų eurų eksporto apyvartą  (be kviečių) – nėra didžiulis pasiekimas. Tačiau yra didžiulis „bet“ – praėjusių metų pirmą pusmetį labai padidėjo kiekiai, įdirbis pradėjo duoti rezultatų. Įmonės kryptingai dirbo – kas dvejus, kas trejus, kas penkerius metus. Per tą laiką rado importuotoją, partnerius, užsitarnavo pasitikėjimą, atrado savo vartotoją, vykdė marketingo programas. Ir tada užsakymų pradėjo daugėti. Kinija nebuvo svarbiausia dabarties rinka, bet neabejotinai tai būtų buvusi ateities rinka – atmetus visą politiką. Pasaulis ėjo ir eis į Kiniją – ten yra sparčiausiai auganti maisto produktų vartojimo rinka“, – sako A.Venckus. 

Valdininkas mano, kad per savo eksporto į Kiniją istoriją, nuostolių nepatyrė nė viena žemės ūkio ir maisto sektoriaus įmonė, nepamiršęs pridėti žodelio „turbūt“. Tačiau dabar didžiausias rūpestis – muitinėje užstrigusių krovinių likimas. „Bet ateityje niekas nieko neplanuoja su Kinija. Maisto pramonės eksportuotojai nėra labiausiai nuskriausti šiame kontekste – yra lazeriai, yra tekstilės įmonės, yra automobilių dalių gamintojai. Iš tikrųjų jie labiausia nukentės, nes jie yra pasaulinės tiekimo grandinės dalis – kinai spaudžia tarptautines korporacijas. O tokių tiesioginių pasakymų, kad jei „bus kažkas iš lietuviško pieno pagaminta – to nevešim“ – bent jau aš negirdėjau“, – sako A.Venckus.

Lietuvos eksportuotojams vis labiau atsiveriančią Taivano rinką ŽŪM valdininkas vertina optimistiškai. „Palaikymas tikrai yra ant bangos ir svarbu, kad mūsų įmonės maksimaliai pasinaudotų atsivėrusiomis galimybėmis. Ir iš anksto nenuleistų rinkų, nepabandžiusios įsitvirtinti joje, – pataria A.Venckus. – Taip, gali būti mados reikalas vartoti  lietuviškus produktus – tad pasinaudokime, įtvirtinkime Lietuvos vardą skaniais kokybiškais produktais, kurie gali atrasti vietą tarp vartotojų taivaniečių.“

Leidimų eksportuoti produkciją į Kiniją bendrovėms neretai reikėdavo laukti ne vienus metus, Taivane gi reikalai turėtų pajudėti kur kas greičiau. „Yra didžiulis Taivano palaikymas politiniu lygiu, didžiulis ir visuomenės palaikymas ir noras. Mums reikia užpildyti trūkstamą grandį – Taivane rasti partnerius, importuotojus, platintojus. Tą mes ir planuojame – maisto produktų pristatymo kampanijas tikrai vykdysime, – gana šviesią ateitį mato A.Venckus. – Taivanas yra vienas didžiausių maisto produktų importuotų pasaulyje, viena iš pagrindinių maisto eksporto rinkų Amerikai. Tai 25 milijonų gyventojų rinka. Yra ir kitas privalumas – tai yra nuspėjama atvira rinka, o atvira rinka – didžiausias masalas mūsų eksportuotojams. Visi žinojo tas rizikas, kai eini į Rusijos, Baltarusijos, Kinijos rinkas. Valstybė negali prisiimti visos rizikos, jei kas nepasiseka. Šiuo atveju valstybė suinteresuota, kad vyktų prekyba su išsivysčiusiomis, augančiomis, aukštos perkamosios galios valstybėmis. Taivanas tikrai yra viena iš jų.“

Kas toliau?

Prekybiniai ryšiai su Kinija, panašu, įšalo neprognozuojamam laikui. Kas toliau? Kur bus metami rinkų paieškų tinklai? A.Venckus turi ką papasakoti – štai, kovo mėnesį žemės ūkio ministras žada lankytis Japonijoje – Tokijuje rengiamoje didelėje parodoje.

„Buvau susitikęs su Naujosios Zelandijos ambasadore – ten vyksta derybos dėl laisvos prekybos susitarimo ir jei iki metų pabaigos jis bus baigtas – vėlgi atsivers naujos galimybės Lietuvos eksportui. Jau nekalbant apie Singapūrą, kur žadama atidaryti ambasadą, „dengsiančią“ Indoneziją, Malaiziją, Vietnamą, kur, pavyzdžiui, mūsų pieno produktams yra didžiulis potencialas. Artimiausiu metu tikimės atstatyti rinką Amerikoje“, – gana šviesią žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ateitį nupiešė pašnekovas.