Šiais metais sostinėje vyksiančioje tradicinėje Kaziuko mugėje savo gaminius pristatys kiek daugiau nei 500 kūrėjų ir 400 maisto gamintojų. Vienoje vietoje galima bus susipažinti su tradiciniais įvairių Lietuvos regionų miestelių ir kaimų amatais bei su pačiais įvairiausiais lietuviškais duonos, mėsos, pieno gaminiais, medaus, žolelių ir saldumynų, lietuviško naminio alaus skoniais. Ar amatininkams, kepėjams vis dar verta prekiauti Kaziuko ir kitose mugėse, ar atsiperka jų darbas, kelionė? O ar mes įpirksime jų gaminius?

Ruošiasi bitininkai

Ūkininkas–bitininkas Zenonas Vezbergas iš Įstricos kaimo (Panevėžio r.) Kaziuko mugėje dalyvauja kasmet, nes su žmona audėja Nijole turi šiokių tokių privilegijų – abu yra tautinio paveldo produktų kūrėjai. Panevėžiečiui pavyko sertifikuoti kelminį spietinį avilį, kurį ir atsiveža į Kaziuko mugę. „Kermošiuje iš atviro indo lankytojams duodu paragauti medaus ir problemų nekyla“, – džiaugėsi bitininkas.

Jis jau išsipirkęs vietą palapinei netoli Žemaitės paminklo. Planuoja į mugę prekybai atsivežti 300 kg medaus, nes pernai per Kaziuką pardavė 400 kg, tačiau šiemet tiek medaus jau neturi. Prekiaudamas bityno produkcija Z.Vezbergas, jeigu bus norinčių, pasidalins bitininkystės žiniomis, patarimais. Anot bitininko, vienas jaunas vyras iš jo nupirko 20 bičių šeimų ir bitininkavo pagal Z.Vezbergo receptą, tai prisuko virš 50 kg medaus iš kiekvieno avilio.

„Visos karvės su keturiais speniais, bet vienos duoda 8 litrus, o kitos – 28 litrus pieno, tai taip ir bitės. Veislinės bitės nepiktos ir darbščios, jas ir prižiūrėti šeimininkui gera ir apčiuopiamos naudos ūkiui atneša. Aišku, tik bitėms reikia skirti labai daug laiko“, – vaizdžiai palygino jis, nes pats veisia ir daugina bites.  

Šis bitininkas patenkintas – Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) tautinių paveldo produktų kūrėjams kompensuoja 80 proc. mugės išlaidų, todėl nuostolio nebūna. Greta bitininko ūkio produkcijos Zenono žmona, buvusi gydytoja Nijolė Vezbergienė palapinėje demonstruos pačios staklėmis austus lininius rankšluosčius. „Taip mes kartu pristatome savo produktus – aš – kelminį avilį, o žmona palapinės erdvę išpuošia rankšluosčiais“, – apie jų gyvenimo būdą pasakojo Panevėžio krašto bitininkas.

Jo teigimu, nors niekas rankšluosčių beveik neperka, žmona juos vis tiek audžia ir deda į „krūvą“. Jeigu mugė vyktų uždarose patalpose, tai ji galėtų dar audimo stakles atsivežti ir gyvai parodyti, kaip audžiama, o lauke – nepastatysi. Bet avilį–kelmą jis visuomet vežasi. Dar ir senovišką rankinį medsukį veždavosi, bet tiek daug negali susikrauti į automobilį. Bitininko šeimai Kaziuko šventė dar ir dėl to miela, kad jis yra folkloro ansamblio „Raskila“ dalyvis, tautinių šokių šokėjas.

Į Vilniaus Kaziuką šiemet pirmą kartą vyksianti Šakių r. bitininkės Ernestos Draždžiulytės–Ūsienės šeima dar nežino, kaip jiems seksis tradicinėje mugėje. Iš savo bitininkystės ūkio „Saldūs ūsai“, įkurto Matjošiškės kaime, lankytojams jie pasiūlys medaus, vaško žvakių, arbatų, medaus skanėstų su liofilizuotomis uogomis, bičių duonos, vaško drobelių. Sutuoktiniai bitininkai Ūsai pasikvies žmones atvykti ir į savo ūkį Matjošiškėje, kur nuo gegužės atvers bityno dirbtuvėlės duris ir rengs edukaciją „Paslaptingas bičių pasaulis“. „Tikimės, kad išvyka į Vilnių mums bus visapusiškai naudinga“, – vylėsi zanavykė. 

Į šventę – su krosnimis

Iš Juodupės (Rokiškio r.) Laimutės Sadauskienės konditerijos gaminių cechas į Kaziuko mugę tradiciškai vešis ir šakočių kepimo krosnis. Šiemet – ne vieną. Šventės šurmulyje lankytojams surengs šakočių kepimo edukacijas, gyvai parodys, kaip liejamas ir iškepamas šakotis. Kaziuko mugės dalyviai turės progą iškepto šakočio paragauti, įvertinti. Kepimo procese dalyvaus ir pati L.Sadauskienė.

„Šiais metais važiuojame net su dviem kepimo krosnimis. Įsikursime dvejose skirtingose vietose“, – planais pasidalino Rokiškio individualios įmonės vadovė, neneigdama, kad Lietuvoje dabar yra labai daug šakočių kepėjų, todėl jų gausa turi įtakos šio produkto paklausai. Tačiau Juodupės kepėjos turi savo produkcijos pirkėjus, moka juos saugoti, todėl, anot L.Sadauskienės, kaip ir niekas darbe nesikeičia. Tikisi atsivežti ir jau iškeptų šakočių ir prekiauti, tikisi ir vietoje jų prisikepti, juolab, kad Vilniuje prekymetis tęsis tris dienas.

„Daug metų lankomės Kaziuko mugėje Vilniuje. Šiais metais jau dalyvavome Palangoje stintų šventėje. Pasitaikė graži diena ir pirkėjų pajūryje buvo daug. Tai norime, kad ir Kaziuko mugė sostinėje būtų smagi“, – planavo L.Sadauskienė.

Ji pasakojo, kad žaliavos kepiniams brango, tiesa, šiuo metu jų brangimas kažkiek sustojęs. Stebi, kad kai kas atpinga, kai kas kokiu centu dar brangsta. Žaliavų kainų svarstyklės paveikė ir šakočių kainą. Kepyklos savininkė skaičiavo, kad šakočio kaina siekdavo 16 eurų/kg, o dabar – 18 eurų/kg. „Dviem eurais pabrango jau ne dabar. Kol kas tokia kaina ir lieka. Rankų darbo gaminys. Visi naudojami produktai yra natūralūs – sviestas, grietinė, kiaušiniai, miltai, nenaudojame priedų. Mūsų šakotis turi tautinio paveldo sertifikatą ir dar mus įpareigoja mūsų turimas prekinis ženklas „Šakočių meistrai“, tai stengiamės ir norime nepavesti“, – kalbėjo šakočių kepyklos šeimininkė iš Rokiškio rajono.

Tuo tarpu Ramučiuose (Kauno r.) įsikūrusi Zitos Šimėnienės kepyklėlė, jau apie 28 metus kepanti  tradicinius totoriškus šimtalapius, prikeps šių skanėstų, kurie settifikuoti kaip tautinio paveldo produktas.  Šiemet „Ramučių šimtalapių“ kepėjos dalyvaus ir Vilniuje, ir Kaune Kaziuko kermošiuje. Jos kepa totoriškus šimtalapius su aguonomis, taip pat ir su kitokiais įdarais – su varške ir vyšniomis arba su varške ir obuoliais. Dar kepa šimtalapių bandeles bei totoriškus šimtalapius su mėsa, kuriuos kepykloje siūlo karštus.

Šimtalapių kepyklėlės šeimininkė sakė, kad po Naujųjų metų ir jiems, kaip ir daugeliui kepyklų, ne pyragai. Kepykla gamybos procese naudoja elektrą, kuri brango, patalpas šildosi dujomis. Iš šimtalapiui naudojamų produktų labiausiai brango sviestas, varškė, brangiau tenka mokėti ir už miltus, kiaušinius.

„Produktus perkam tik labai kokybiškus, nes šimtalapis – labai įnoringas gaminys. Sviestas turi būti labai kokybiškas. Miltai, kiaušiniai – tik aukštos kokybės. Čia nieko neįdėsi prastesnio, nes sugadinsi gaminį. Mūsų šimtalapio pagaminimo procesas yra ilgas. Susimaišai tešlą, paskui ją kildini, tada ateina metas kočioti pyragus ir visur – rankų darbas“, – pasakojo Z.Šimėnienė.

Be savininkės, kepykloje prie šimtalapių triūsia pagrindinė kepėja, kuri šiam darbui jau atidavusi beveik 27 metus. Anot Z.Šimėnienės, nors kepyklai šie metai sunkesni, bet Kaziuko mugėms jos mažas kolektyvas šiemet tikrai dar sugebės pasiruošti. Stengsis, kaip kasmet, tik nenujaučia, kokia bus tradicinio kepinio paklausa. Todėl produkcijos kepėjos stengiasi labai nebranginti. Kaip sakė Z.Šimėnienė, nori įtikti žmonėms, kad jie ir toliau pirktų, kad visi būtų sotūs ir laimingi, nes visiems šiemet finansiškai sunkiau.   

Medis iš mados neišeina  

Artėjančiai Kaziuko mugei marijampolietis tradicinių amatų meistras Vitalius Striuogaitis savo dirbtuvėje sakė pradėjęs ruoštis prieš pusmetį – nuo praėjusio rudens. Iš lietuviško medžio amatininkas sumeistravo medinių šaukštų ir samčių, medinių statinaičių kopūstams ar grybams raugti, duonkubilių, statinaičių alui bei vynui, skaptuotų medinių padėklų, kubilų pirčiai, geldų ir dar visko, ko tik prireikia žmonėms jų virtuvėse, pirtyse, namų interjero dekorui.

Senojo kubilininkystės amato puoselėtojas, MB „Lietuviškas medis“ vadovas V.Striuogaitis turi savą braižą, kurdamas siekia nekopijuoti, o naujoves ir madas dažniausiai jam padiktuoja klientės, nes pagrindinės pirkėjos yra moterys. Ko jos paprašo, tą jis ir sumeistrauja. „Žmonės Lietuvoje dar neužmiršę gaminti maistą namuose. Tad ir manęs vis dar reikia. Paklausūs mediniai skaptuoti daiktai buičiai, mediniai indai pirčiai, pavėsinėms“, – pasakojo V. Striuogaitis.

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas užsiminė, kad ir auksinių rankų meistrams dabar išlikti ir išgyventi iš savo amato nėra lengva, nes tradicijos ir amatai yra tarsi „ant peilio ašmenų – arba išliks, arba sunyks“. Ištikimiausi amatui jau pretenduoja būti įrašyti į nykstančių meistrų Raudonąją knygą.

Marijampolietis sakė, kad išgyventi iš savo darbo labai sudėtinga, nes į mažų amatininkų įmonėles neatsižvelgiama – ir jiems išaugo išlaidos. „Elektros brangimą pajutome labai stipriai. Lietuvoje medienos žaliavos kainos buvo sukilę 4–5 kartus, bet kai kuri mediena šiek tiek „pakrito“, o kai kas – nelabai. Tai sąskaitos ir sąnaudos stulbinančiai padidėjo, bet dar vis mes tikimės per vasarą užsidirbti. Į Kaziuką stengsimės nusivežti daug, kiek tik sutalpinsime į priekabą, nes mugė išskirtinė. Ši šventė mums dar ir kaip toks ekonomikos veidrodis. Mums, meistrams, turbūt nėra geresnės vietos rinkos tyrimui, nes atvažiavęs pamatai visas tendencijas, kas laukia šiemet, pajunti, kas gali laukti po metų, po kitų. Sužinai, ką dar gaminti, ko jau negaminti. Sužinai, ar pasiteisino tai, ką darei, nes pas mus gamyba yra labai ilgas procesas. Nuo rudens pradžios pradedi atsirinkti, nes kitaip nieko įdomaus nesuspėsi sukurti ir parodyti žmonėms“, – nuoširdžiai pasakojo amatininkas.

Anot V.Striuogaičio, originalių rankų darbo medinių gaminių kainos – per menkos. Už medinį vidutinio dydžio šaukštą, kuris virtuvėje šeimininkei tarnaus ne mažiau 10–12 metų, gauna 10 eurų. Prisiminęs Palangoje vykusią stintų šventę, V.Striuogaitis buvo atviras – prekybos vieta Palangoje jam kainavo 200 eurų, o kur dar atvažiavimas, nakvynė. „Dabartinės prekybos vietų kainos – žudikiškos. Mugės – nėra garantuoti pinigai atvažiavusiam amatininkui. Tik sumoki mokesčius ir supranti, kad nėra perspektyvos dirbt į priekį“, – nusivylimo neslėpė jis. Tad Vilniuje, Kaziuko mugėje, tikisi, kad nebus „nulio“ – liks nors koks uždarbis, o labiausiai po žiemos darbų visiems kūrėjams būtinas pabendravimas.  

Nuo mažens tėčio amatą stebėję ir jam mažuose darbuose pagelbėję sūnūs taip pat suka link medžio apdirbimo. Vienas iš keturių Striuogaičių sūnų ėmėsi ąžuolinių statinių gamybos. Jaunimas, anot Vitaliaus, jau labiau eina į verslą, bet dar linksta ir į amato puoselėjimą.

„Esu daug kartų lankęsis Lenkijoje, Estijoje, Suomijoje, jau jie tokių tradicijų neturi. ES šalys –Suomija, Švedija, Norvegija, Vokietija – taip pat. Jau trečia ketvirta karta, kai nėra meistrų. O Lietuvoje dar yra. Dar galime tuo pasididžiuoti“, – kalbėjo tautodailininkas V.Striuogaitis, darąs tai, ką geriausia moka.

Duonos prikepa, bet patys nedalyvauja

Anksčiau Kaziuko mugėse dalyvavę senoviškos duonos kepėjai iš Verbūnų (Šiaulių r.) šiemet į trijų dienų pažmonį nebevažiuos. „Mes savo produkcijos jau nebevešime. Ne dėl to, kad būtų per tolimas iki Vilniaus kelias. Esame respublikiniai duonos tiekėjai – mūsų duonos galima nusipirkti beveik visoje Lietuvoje didžiausiose parduotuvėse, tad važinėti į muges mums neverta. Pagrindinis mūsų darbas dabar vietoje iškepti pakankamus kiekius duonos, pyragų“, – aiškino UAB „Verbūnų duona“ vadovas Eugenijus Dajoras.

Ekonominio efekto, kai dalyvaudavo Kaziuko kermošiuje, E.Dajoro teigimu, jie neskaičiuodavo, tiesiog dalyvaudavo. „Būdavo tokia labiau kaip atrakcija“, – sakė jis, priminęs, kad jų duoną dažnai pardavinėja mugėse prekybininkai, todėl tikėtina, kad lankytojai jos suras ir šiemet Kaziuko kermošiuje, nes jos ten tikrai būsią.

Šioje kepykloje beveik visos iškeptos duonos rūšys galėtų turėti tautinio paveldo sertifikatą, bet tik tuo atveju, jeigu kepėjai duonos nesuraikytų. Pagal sertifikatą ji privalo būti neraikyta – sveikas visas kepalas. Tačiau raikyta duona – patogiau pirkėjui. „Pirkėjas dabar jau tingi atsipjauti pats. O ypač, kai gerų peilių, tinkamų duonai atpjauti, virtuvėse nėra, tai žmogui problema“, – apie senoviškos duonos raikymo istoriją linksmai pasakojo kepyklos šeimininkas.

.....

Gretos plečiasi

Tautinio paveldo kūrėjų skaičius kasmet auga nevienodai. Per 2022 m. jis padidėjo 40 – iki 887 metų pabaigoje. Tačiau dažnai tie patys amatininkai sertifikuoja vis naujus produktus, tad tautinio paveldo produktų skaičius auga sparčiau – per 2022 m. jis padidėjo 106, metų pabaigoje bendras šių produktų skaičius siekė 3412.

ŽŪM informacija