Galutiniai pasėlių deklaravimo duomenys dar neskelbiami, tačiau jau akivaizdus pavojus, kad Lietuvos ūkininkams gali tekti atkurti suartas buvusias daugiametes pievas. Tai įpareigoja ES reglamentas, kuriame kiekvienai valstybei ES narei nurodyta, kad daugiamečių pievų dalis turi sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. visų pasėlių. Kokios to pasekmės, kodėl Lietuvoje kilo toks pavojus?

Smogė vieniems, užkliudė kitus

Šis reglamentas nėra naujas, apie reikalavimą, kad daugiametės pievos sudarytų nors 5 proc. visų pasėlių ploto, žinojome jau seniai. Kodėl būtent dabar taip nutiko, kodėl neįvertinome galimo pavojaus?

„Todėl, kad anksčiau tokio pavojaus tikimybė buvo nedidelė. Tikimybė išaugo įsigaliojus žemės ūkio ministro įsakymui dėl draudimo mulčiuoti pievas. Įsakymas kelis kartus buvo tobulinamas, bet ne iš esmės, todėl pasekmės liko“, – sako Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo asociacijos (LJŪJS) pirmininkas bei Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Vytautas Buivydas.

Žemės ūkio ministerija siekė smogti mirtiną smūgį iki šiol tiesiogines išmokas gavusiems vadinamiesiems sofos ūkininkams, tačiau pataikė ir smulkiesiems.

Žmogiškasis faktorius

LJŪJS pirmininkas V.Buivydas mano, kad būtent draudimas mulčiuoti pievas paskatino ūkininkus „nebežaisti“ su daugiametėmis pievomis, o tiesiog šiuos plotus suarti ir sunaikinti didelį turtą.

„Ne paslaptis, kad tarp taip pasielgusių buvo ir mano bendraamžių jaunųjų ūkininkų“, – sakė V.Buivydas.

Štai jaunasis ūkininkas Petras išsinuomojo daugiametę pievą. Pagal KPP projektą jam žūtbūt reikėjo didinti dirbamos žemės plotą. Petras ieškojo įsigyti našios žemės, tačiau beprasmiškai – ją užėmė stambieji ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės. Pradedančiam jaunajam ūkininkui teko rinktis iš to, kas liko. Todėl jis ir pasirinko daugiametę pievą. Petras gyvulių neturi, tai ką jam daryti su ta pieva? Šienauti? O kur tą žolę dėti? Pasvarstęs Petras nutarė rizikuoti – suarė daugiametę pievą. Dabar jis prastai miega, nes kartais susapnuoja sulaukęs pranešimo iš NMA dėl suartos pievos atkūrimo.

Iš vienos pusės garsiai kalbama apie aplinkosaugą, ūkininkaujantiems asmenims keliami sunkiai įgyvendinami reikalavimai, iš kitos pusės – vykdančioji valdžia priima sprendimus, kurie kelia pavojų aplinkosaugai.

Jo kaimynas ūkininkas Jonas turi galvijų. Tačiau jam ekonomiškai nenaudinga laikyti daugiametes pievas, nes už jas gaunamos išmokos yra ženkliai mažesnės. Taigi, Jonui trūksta motyvacijos, nes visos jo mintys nukreiptos į išgyvenimą konkurencingoje rinkoje. Jeigu į daugiametes pievas Jonas įsėtų dobilų, padėtis šiek tiek pasikeistų. Tačiau Jonas baiminasi, kad tokiu atveju ir jis gali patekti į baustinų ūkininkų sąrašą, jeigu paaiškės, kad Lietuvoje daugiametės pievos nebesudaro 5 proc. visų pasėlių.

Užbėgdami tokiems atvejams už akių priminsime, kad biologai nekelia panikos dėl atvejų, kai į daugiametes pievas ūkininkai įsėja kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, dobilus. Žinoma, reikia jausti saiką.

Tragedija biologų akimis

Gal jaunųjų ūkininkų lyderis V.Buivydas perdeda pavojų? Pakalbinkime mokslininkus. Mūsų ekspertas bus Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Tautgirdas Masiulis.

„Suarus daugiametes pievas nebelieka biologinės įvairovės. Paukščių atžvilgiu buvusią būklę gal ir atkurtume per dešimt metų. Tačiau ir tai bus tik atkurta pieva, nes iš tikrųjų natūralių pievų atkurti neįmanoma. Jeigu tose pievose augo retieji augalai, giluminis arimas juos sunaikintų visiems laikams, todėl biologinės įvairovės atžvilgiu tai pavadinčiau tragedija. Liktų vadinamieji monokultūrų laukai, o juose biologinės įvairovės nėra!“, – negailestingai aiškino T.Masiulis. Pasak biologo, vidurio Lietuvoje jau vyrauja monokultūrų laukai.

Kas srėbs privirtą košę?

„Išeitis labai paprasta, bet ūkininkams skausminga – valstybės institucijos tiesiog įspės ūkininkus, kad jie savo lėšomis atkurtų suartas daugiametes pievas“, – spėjo V.Buivydas.

Toks reikalavimas realus, nes pievas suaręs ūkininkas įsipareigojo: jeigu Lietuvoje pabaigus pasėlių deklaraciją paaiškėtų, kad šalis nevykdo įsipareigojimo išsaugoti daugiametes pievas (5 proc.), ūkininkas turės tas pievas atkurti, nors biologų akimis to padaryti neįmanoma. Tačiau bandyti atkurti reikėtų.

„Tiesiog turėtume įsėti minėtus plotus, atnaujinti buvusias pievas“, – sakė V.Buivydas.

Deja, taip nutiko, kad iš vienos pusės garsiai kalbama apie aplinkosaugą, ūkininkaujantiems asmenims keliami sunkiai įgyvendinami reikalavimai, iš kitos pusės – vykdančioji valdžia priima sprendimus, kurie kelia pavojų aplinkosaugai.

T.Masiulis Aukštaitijos nacionaliniame parke dirba jau 18-tus metus, taigi, turi sukaupęs ne tik žinių, bet ir patirties bagažą. Ar prieš priimdami sprendimus valdininkai kreipiasi į biologus pagalbos, patarimų?

„Gal kur nors ir kreipėsi, tačiau aš per 17 metų tokio atvejo neprisimenu. Tik neseniai ŽŪM ir Aplinkos ministerija pasirašė memorandumą dėl priimamų sprendimų įgyvendinant Kaimo plėtros programą 2021–2027 m., todėl dabar diskutuojama, tačiau iki anksčiau nieko panašaus nebuvo – kaip ŽŪM nuspręsdavo, taip ir pasielgdavo“, – sakė T.Masiulis.

Išvada

Išvada – sisteminė. Vienu sprendimu neįmanoma atsikratyti vadinamaisiais sofos ūkininkais, nepakenkiant ūkininkaujantiems sąžiningai.

„Turime skatinti ūkininkus laikyti ir saugoti daugiametes pievas. Motyvuoti konkrečiai. Prievarta nieko nepasieksime“, – sako V.Buivydas.

Tikslas pasiekti didesnę biologinę įvairovę neatšaukiamas. Jo ES neatsisakys. Valstybė negali jo ignoruoti. Tačiau kol kas padėtis tampa tik sudėtingesnė. Tai – iki šiol buvusių žemės ūkio ministrų nesugebėjimo laikytis tęstinumo pasekmė. Pasak V.Buivydo, negalime visos kaltės užkrauti dabartiniam ministrui, kuris neturėjo didelio pasirinkimo. Labiau tikėtina, kad kai kurie valdininkai pasinaudojo ministrų kaita.

Gabrielius Juonys