Alinantys karščiai bei sausra lyg ir atsitraukė, bet spėjo padaryti nemažai žalos, tad žemdirbiams tenka skaičiuoti ne pelną, o nuostolius. Nuo kaitros krito galvijai, mažėjo svorio prieaugis, karvės davė mažiau pieno, pievos kai kuriose vietovėse išdžiūvusios, saulės išdegintos ir tokiose ganyklose neliko ko šienauti.

  Miglotos perspektyvos

Su žolinių pašarų trūkumu gali susidurti tik dalis gyvulininkystės ūkių, nes atolo trūkumą kompensuoja vasaros pradžioje buvęs geras pirmos žolės derlius, tačiau ir mėsinių galvijų augintojus, ir pienininkyste užsiimančius ūkininkus tai menkai guodžia – netrūksta svarstančių pasitraukti iš šių žemės ūkio sričių, kadangi nebeapsimoka auginti galvijų, nes rūpesčių, reikalavimų daug, o supirkimo kainos mažos.

„Dzūkijoje pastaruosius trejus metus trūko pašarų, neturėjome iš ko jų pasiruošti, bet šiemet mūsų krašte lietus laiku palaistė laukus ir pašarų problemų neturėtų kilti. Sočiai buvo geros pirmos žolės, visi prisišienavo kiek norėjo, bet galvijų augintojai nemato perspektyvos – supirkimo kainos ne didėja, o tik mažėja, reikalavimai kasmet didesni ir jų vis daugiau, tai mėšlo tvarkymo reikalavimai, tai dar kokie nors, o naudos praktiškai nėra“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Varėnos skyriaus pirmininkas Edmundas Samauskas.

Pašnekovas įsitikinęs, jog gyvulininkystės ūkių mažėja ir toliau mažės. Jis ir pats planuoja mažinti galvijų skaičių. Dabar ūkininko bandoje – 50 mėsinių galvijų su prieaugliu.

„Kas turi dideles galvijų bandas, vien tuo užsiima, gal turi daugiau naudos, bet dabar daug ūkininkų svarsto taip: jei iš augalininkystės gali geriau pragyventi, tai kam čia bevargti su galvijais. Juk jų auginimas reikalauja daug darbo, priežiūros, o perspektyvos miglotos. Liūdniausia, kad jaunimas nenori auginti gyvulių. Jauni ūkininkai dažniau suka į augalininkystę – juk čia darbus pasidaro ir žiemą laisvi, o su gyvuliais darbas visus metus, išeiginių nėra“, – teigė E.Samauskas.

Šie metai dosnūs šieno ir Ignalinos rajono ūkininkams. Pasak LŪS vicepirmininkės, Ignalinos rajono skyriaus pirmininkės Marijonos Lukaševičienės, pirmoji žolė užaugo gera, oras buvo palankus – užteko laiko nupjautai žolei išdžiūti ir paruošti pašarus.

„Žolinių pašarų neturėtų trūkti. Be to, atsirado didesnė žolės pasiūla ūkininkams. Dabar yra reikalavimas nušienauti pievas, bet nemulčiuoti – žolės nesmulkinti ir nepaskleisti lauke, ją iš lauko reikia išvežti. Tie žmonės, kurie nevykdė gamybos, o pievas prižiūrėjo jas mulčiuodami, dabar šią žolę siūlo galvijų laikytojams, kurie galėjo ją nusišienauti. Tad kuo šerti galvijus tikrai turėsime, bet yra kita blogybė – mažėja gyvulių skaičius. Žemės ūkio politika tokia, kad gyvulių laikyti neapsimoka. Argi taip turėtų būti? Kodėl mūsų kaimynams lenkams viskas apsimoka? Jie stato fermas, didina galvijų bandas, džiaugiasi produkcijos realizavimu, o pas mus einama priešinga linkme“, – piktinosi M.Lukaševičienė.

Kad lenkams apsimoka ūkininkauti, gerai iliustruoja ir per pastaruosius metus į Lenkiją „išemigravusios“ Lietuvos ūkininkų melžiamų karvių bandos.

Per pastaruosius 20 metų melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo 4 kartus – nuo nepilno milijono iki 230 tūkst., ir toliau mažėja. ŽŪIKVC administruojamo Ūkinių gyvūnų registro 2021 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje pieninių karvių skaičius siekė 234,35 tūkst. vnt. ir buvo 3,1 proc. mažesnis nei 2020 m. sausio 1 d.

Lietuvos žemdirbiai įsitikinę, jog kaimyninėje Lenkijoje ūkininkams kur kas palankesnės sąlygos ūkininkauti, ten nepriimami pertekliniai reikalavimai, kaip neretai daroma pas mus, užkraunant nepakeliamą naštą, kurią ypač skaudžiai pajunta mažesni ūkiai. Kaimyninėje valstybėje viskas daroma taip, kad ūkininkas dirbtų, išsiverstų ir netaptų Užimtumo tarnybos klientu.

 „Jei žemės ūkio politika nesikeis, galvijų ir toliau tokiais tempais mažės, tai ateityje karvė turbūt taps lankytinu turizmo objektu, su kuriuo reikės supažindinti vaikus, kad jie nemanytų, jog pienas kažkaip savaime atsiranda prekybos centruose“, – ironizavo Ignalinos rajono ūkininkė M.Lukaševičienė.

Pirma žolė kompensuoja praradimus

Šilalės rajone ūkininkaujančio Andriaus Baublio šeimos ūkyje – apie 100 mėsinių aubrakų ir limuzinų veislės galvijų banda, tad ir pašarų reikia nemažai.

„Didžioji dalis mūsų žolynų yra jauni – penkerių metų, tad pašaro prisiruošėme pakankamai ir šiais metais jo tikrai netrūks. Birželio pradžioje lijo, todėl pirmos žolės turėjome daug, gal net daugiau nei įprastai, o antrą žolę mes dažniausiai nuganome. Antros žolės yra šiek tiek mažiau, bet stygiaus nejausime“, – teigė Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos narys A.Baublys.

Nors pašarų ruošimui A.Baublio ūkyje sausra kojos nepakišo, alinantys karščiai kėlė problemų ir padarė nemažai nuostolių.

„Galvijai sunkiai pakėlė karštį, jie labai stresavo, nieko neėdė, tik gėrė vandenį, tad ir svorio prieaugis buvo mažesnis nei įprastai. Turėjome ir didesnių nuostolių – nedarėme tyrimų, bet, man atrodo, pora gyvuliukų krito nuo kaitros“, – sakė A.Baublys.

M.Lukaševičienė: „Jei žemės ūkio politika nesikeis, galvijų ir toliau tokiais tempais mažės, tai ateityje karvė turbūt taps lankytinu turizmo objektu, su kuriuo reikės supažindinti vaikus, kad jie nemanytų, jog pienas kažkaip savaime atsiranda prekybos centruose.“

LŪS Alytaus skyriaus pirmininkas Marius Gudaitis „Valstiečių laikraštį“ patikino, kad jų krašte ganyklos labai nenukentėjo ir pašarų galvijams turėtų pakakti.

„Javų derlius mažesnis negu pernai, nors visi tikėjosi, kad bus didesnis, bet saulė ne laiku užkaitino ir viską užkepino. Tuo tarpu dėl pašarų problemų nėra. Buvo gera pirma žolė, be to, deklaruojantys pievas jas būtinai turi nušienauti, o žolę išvežti. Tad atsirado žolės pasiūla ūkininkams – tik imkite, kas turit gyvulius, ir vežkitės. Bėda kita – ūkininkai mažina laikomų galvijų skaičių“, – sakė M.Gudaitis.

Pašarų nepristigs ir Tauragės rajono ūkininkei Stanislavai Pratašienei. Jos ekologiniame ūkyje – 80 aubrakų veislės mėsinių galvijų.

„Žolinių pašarų užteks, prisišienavome pakankamai, bet kai kurie rajono ūkininkai galvijus jau šeria papildomai, nes užliejamose pievose nori nusišienauti atolus“, – sakė S.Pratašienė.

Šių metų žolinių pašarų derliumi nesiskundžia ir Biržų rajono ūkininkė, 600 melžiamų karvių ūkio savininkė Vaidutė Stankevičienė.

„Nuo pavasario buvo daug drėgmės ir žolės užaugo labai daug, tad mūsų krašto ūkininkams žolinių pašarų užteks. Sausra prasidėjo vėliau, kai šienapjūtė jau buvo praėjusi, ji pakenkė atolui, bet pirma žolė buvo labai graži ir kompensavo tai, ko negausime iš mažesnių atolų. Kita vertus, nors ir labai karšta buvo liepos mėnesį, bet protarpiais palydavo, tad tokios didelės sausros, kad išdegintų pievas, mūsų krašte nebuvo. Karščiai labai atsiliepė javų derliui – jie yra žymiai smulkesni ir jų tikrai ne tiek, kiek tikėjomės, o su žoliniais pašarais viskas gerai, be to dar užaugs kukurūzai“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo V.Stankevičienė.

Optimistinėmis nuotaikomis pasidalino ir Prienų rajono ūkininkė Vaiva Buliauskienė, laikanti 50 melžiamų karvių.

„Mes be lietaus negyvenome: kada reikėjo, tada palijo, kada reikėjo – pašvietė saulė, todėl pievos buvo tiesiog „liuksiškos“. Pašarų tikrai nepritrūksime, jų pasiruošėme net trejiems metams į priekį“, – tvirtino V.Buliauskienė.

Kai kur neliko ko šienauti

Pasidžiaugti ir pasigirti, jog žolinių pašarų pasiruošė pakankamai, gali ne visi ūkininkai. Kai kuriose šalies vietovėse ganyklų žolė ėmė nykti jau nuo birželio pradžios. Šilutės rajono ūkininkai skundėsi, jog kaitra sustabdė žolės augimą, saulės nudegintose pievose galvijai neturėjo ko ėsti, neliko ką šienauti. Su panašiomis bėdomis susidūrė ir dalis Anykščių rajono ūkininkų.

„Kai kuriems galvijų augintojams trūksta ganyklų. Buvo paskaičiavę, kad turimų ganyklų užteks, bet kai liepos mėnesį taip smarkiai pleškino sausra, niekas neišdygo, žolė nustojo augti, išdžiūvo ir atolo nėra, todėl reikia papildomo ganyklų ploto arba vežti galvijams pašarus į ganyklą, o tai – nuostolis“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė LMGAGA tarybos narys Vygantas Šližys.

Anykščių rajone ūkininkaujantis, aubrakų veislės galvijus auginantis V.Šližys pats su žolinių pašarų problema nesusidūrė.

„Kur lygumos, ten sausra pievas labiau išpleškino, o mūsų vietovė yra dėkinga – kalvota, daug šiaurinių šlaitų, kurie yra drėgnesni, ir žemumos visai neišdžiūvo. Nors atolas yra labai prastas, pirmas žolės derlius buvo toks geras, kad mes pašarus pasiruošėm vienu ypu. Be to, dar turiu likutį – apie 1 000 rulonų kokybiškų pernykščių pašarų“, – sakė ūkininkas.

Pašnekovo nuomone, ne viskas priklauso tik nuo gamtos – kad netrūktų žolinių pašarų, nemažai lemia ir pačių ūkininkų požiūris, darbas.

„Jeigu ūkininkai dirba ne senoviškai, o naujoviškai ir pievas įsėja, jos duoda ne vieną derlių, o mažiausiai du ar tris. Jeigu ūkininkai likę ant tų senųjų, kaip mes vadiname, rusiškų pievų, tai žolė bus skurdi. Jeigu iš vieno hektaro prišienauja penkis rulonus šieno, tai toks ten ir ūkininkavimas. Iš vieno hektaro turi prišienauti 20 rulonų, ir žolinių pašarų tokiu atveju netrūktų. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo požiūrį ir ūkininkauja kaip išmano“, – teigė V.Šližys

Tik skaičiai

Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, Lietuvoje galvijų skaičius 2020 m. buvo mažiausias per paskutinius penkerius metus. 2020 m., palyginti su 2016 m., galvijų skaičius sumažėjo 12,2 proc., o palyginti su 2019 m. – 2,9 proc.

Ypač sumažėjo melžiamų karvių: 2020 m., palyginti su 2019 m., šių ūkinių gyvūnų buvo 6 proc. mažiau, palyginti su 2016 m. – 19,8 proc. mažiau.

Didžioji dalis galvijų (2020 m. – 81,3 proc.) laikoma ūkininkų ir šeimos ūkiuose. Ekologinės gamybos ūkiuose 2019 m. gruodžio 31 d. buvo laikoma 58,4 tūkst. galvijų, tai sudarė 9,2 proc. visų galvijų.

2020 m. sausio 1 d. Lietuvos ūkiai (ūkininkų ir šeimos ūkiai bei žemės ūkio bendrovės ir įmonės) laikė 634,6 tūkst. galvijų.