Dzūkijoje šaknis įleidę buvę vilniečiai Kazėnai plėtoja mišrų ūkį. Vyras su žmona įkūrė atskirus ūkius. Be to, ūkininkavimą sutuoktiniai papildo technikos remonto, serviso bei kaimo turizmo teikiamomis paslaugomis. Krypčių daug, pandemija ir užsidariusios sienos tarp valstybių stipriai paveikė naujakurių planus, tačiau jie nepasiduoda

Žemiškos problemos

Šią vasarą Vytauto Kazėno bei jo žmonos Erikos Kazėnienės ūkiuose, kurių žemės išsidėsčiusios Lazdijų rajone ties Vainiūnais bei Druskininkų savivaldybės teritorijoje (Leipalingio sen.), bręsta šiemetis derlius, tačiau ūkio šeimininkai jau dabar prognozuoja, kad jis bus kuklesnis nei pernai. Vytauto ūkis pasukęs ekologijos kryptimi, o Erikos ūkis plėtojamas kaip tradicinis. Tą sutuoktiniams padiktavo turimi žemės plotai. Mažiau derlingose dirvose ūkininkai augina ekologiškas grūdines kultūras, o derlingesnėse javų derlius išauginamas naudojant trąšas.

Ūkininkams pavyksta prisitaikyti prie gamtos, žemės ir krašto specifikos. Anot jų, prastesniuose mažesnio derlingumo laukuose, kur chemizuotas ūkis nėra perspektyvus, neneša pelno ar darbo našumas mažas, jie augina ekologiškus rugius, avižas, grikius, geresniuose sėja kviečius ir kvietrugius, po truputį bando auginti ir rapsus. Ūkininkai bandė auginti belukštes avižas, pupas, speltą, bet dėl rinkos bangavimų jų sėja minimaliai. Jie teigia įsileidę pagrindinius ūkio augalus – rugius, avižas ir grikius.

Pasak V.Kazėno, jo bei žmonos ūkiai laikosi neblogai, tačiau žemės ūkis – tokia sritis, kur ūkininkai nuolat susiduria su iššūkiais, kuriuos kasmet padiktuoja gamta. Jo teigimu, šiemet žiemkenčiai jau nebus tokie kaip pernai, prasčiau atrodo ir vasarojus. Iš žieminių kultūrų šiemet Kazėnai augina rugius, kviečius bei rapsus.

Prireikus prie traktoriaus vairo sėda ir pati Erika.

„Žiemkenčių derliai, kurie nusimato šiais metais, kiek stebiu, bus prastesni negu praeitais metais. Mūsų atveju pagrindinė priežastis – žiemą dėl didelio sluoksnio sniego, po kuriuo žiemojo žiemkenčiai, jie iššuto, įsimetė pelėsis“, – priežastį įvardijo V.Kazėnas, neneigdamas, kad dėl to žiemkenčių plotai kažkiek susitraukė.

Daugumą ūkyje auginamų vasarinių kultūrų sudaro avižos, grikiai, iš ankštinių – žirniai. Pavasaris buvo kaprizingas, tad vasariniai augalai, anot ūkio šeimininko, atrodo tik pakenčiamai. „Jie yra neblogi, bet vėl – nėra tokie geri kaip praeitais metais. Mums išlikusi praėjusių metų nostalgija“, – aiškino ūkininkas, teigdamas, kad pernai jo bei žmonos ūkiuose buvo rekordiniai derliai.

Pernai rugiai Kazėnų ūkyje byrėjo vidutiniškai po 6 t/ha, avižų jie prikūlė 4,5 t/ha. Kuklesnis buvo grikių derlius. Jie tikisi, kad šie metai irgi nebus itin blogi, bet, anot Vytauto, žemdirbys visada nori geriausio.

Ūkininkas pasakojo, kad šiemet vasarojui įtakos turėjo ilgas ir šaltas pavasaris, po to bangomis užėję karščiai, kurie pakenkė vasarojui. Ūkininkas stebi, kad birželio karčiai vėl alino augalus. „Nors prieš dvi savaites pliaupė lietus, pas mus Dzūkijoje, mano laukuose, jau sausra, žemei labai trūksta drėgmės“, – birželio 21 dieną pastebėjo ūkininkas, užsimindamas, kad niekas nežino, kokios gamtos sąlygos susiklostys per kitus vasaros mėnesius ir kaip tai atsilieps derliui.

V.Kazėnas: „Valstybė labai siaurai žiūri į paramą žemdirbiui. Ji labai nelanksti ir nesupratinga.“

Paslaugų sritį įšaldė pandemija

Kazėnai savame ūkyje neapsiribojo vien žemdirbyste, jie nori išnaudoti ir alternatyvaus verslo kaime galimybes – teikia technikos remonto, serviso bei agroturizmo paslaugas. Jie siūlo išsimaudyti pirtyje, pamirkti kubile, kviečia poilsiautojus pasigrožėti Dzūkijos kraštovaizdžiu, pasilikti nakvynei, paragauti dzūkiškų patiekalų.

Įrengtose dirbtuvėse ūkininkai ne tik remontuoja savo žemės ūkio techniką, bet ir teikia serviso paslaugas. Tam tarnauja keltuvas, padangų montavimo staklės, freono pildymo aparatas, presas, detalių plovimo įranga. Kaimo ūkininkas teikia tekinimo, virinimo, žemės ūkio technikos ir automobilių padangų montavimo, remonto paslaugas aplinkiniams ūkininkams, įmonėms, miškininkams.

Viskas sukosi gerai, tačiau, V.Kazėno teigimu, pandemija sudavė smūgį visai logistikai, ypač stringa žemės ūkio technikos detalių pristatymas. Detales jie pirkdavo tiek iš Lenkijos, tiek iš Lietuvos įmonių, su kuriomis bendradarbiauja. Dalis detalių atkeliaudavo iš visos Europos. „Šiais metais labiausiai šį verslą paveikė metalo brangimas. Be to, detalių pristatymas trunka kelis kartus ilgiau, o laukti negali, nes stovi technika“, – pasakojo V.Kazėnas.

Ne tik patys remontuojasi žemės ūkio techniką, bet ir teikia šią paslaugą kitiems.

Per pandemiją kenčia ir Kazėnų kaimo turizmo sodybos paslaugos – nerengiami pobūviai, šventės, dar nėra poilsiautojų. Šeimininkai pasakojo, kad buvo apribota, sustabdyta visa kaimo turizmo paslaugų veikla, o šią vasarą pamažu jau bando ją atnaujinti. Kol kas, pasak V.Kazėno, dar yra sudėtinga, nes atvykstantiems yra viena svarbi sąlyga – reikalingi galimybių pasai. Ne visi žmonės pasiskiepiję, ne visi turi galimybių pasus, o jie – būtini. Tad kaimo turizmo paslaugų veikla atbunda tik dabar, birželį, o iki vasaros verslas buvo visiškai miręs. Orai džiugina šiluma, todėl žmonės planuoja šventes, atsiranda nemažai besidominčių kaimo turizmo sodyba, tačiau pas Kazėnus ši veikla dar nejuda tiek, kiek norėtųsi.

Biurokratijos girnose

Vytautas ir Erika turi įvairių planų ateičiai. Jie nori padidinti nuosavos žemės plotus, juos labiau sukoncentruoti, o dalį turėti arčiau savo namų. Prieš maždaug dešimtmetį jie pradėjo įsigiję 7 ha sklypą poilsiui, o dabar valdo netoli 400 ha žemės, tačiau didžiąją dalį nuomoja. Ūkininkai dirba nuo 2 iki 40 ha dydžio laukus, kurie išmėtyti dideliais atstumais, o tai neefektyvu. Norai lieka norais, sako, kad nemažai biurokratizmo, todėl žemės įsigyja pamažu, nes daug laiko užima dokumentų tvarkymas.

Sutuoktinių Kazėnų ateities planuose – moderni grūdų džiovykla, derliaus saugojimo bokštai, valomoji, svarstyklės. Tam parengti keli projektai, deja, anot ūkio šeimininko, jų įgyvendinimą apsunkino metalų brangimai, logistikos problemos, 40–50 proc. per pandemiją išaugę pirkinių kaštai. V.Kazėnas apgailestavo, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) į atsiradusius sunkumus per daug nesigilina, juos užkrauna ant ūkininko pečių, nors tokia situacija įvyko ne dėl ūkininkų kaltės. „Planavome praėjusių metų kainomis, bet sutriko logistika, išaugo kaštai. Tai, kas dabar yra rinkoje, visiškai nenormalu“, – teigė V.Kazėnas.

V.Kazėnas atžalas nuo mažumės pratina prie ūkio.

Anot jo, pabrangus metalui, gamyklos tiesiog pabrangino gaminius. Todėl ūkio ateities projektai yra sustoję. Kazėnai susirašinėja su NMA, kaip galėtų pakeisti projekto sąlygas, bet kol kas nieko su ja nesusitaria. Negana to, Kazėnai jau patyrė nemenkų išlaidų rengdamiesi šių projektų įgyvendinimui. „Negaliu pasakyti „šiek tiek“. Mes sumokėjome už projekto rengimą ir tyrimus, kurių reikėjo pasitikrinti, ką galime statyti pasirinktame žemės sklype“, – skaičiavo jis.

Vytautas jau galvojo ir apie tai, kaip būtų, jeigu nutrauktų šį projektą ir imtųsi naujo modernizavimo projekto, tačiau suprato, kad tada bus visai naujos sąlygos. Tuomet tektų vėl persiorientuoti arba iš viso atsisakyti ūkio plėtros planų. „Valstybė labai siaurai žiūri į paramą žemdirbiui. Ji labai nelanksti ir nesupratinga“, – savo nuomonę išsakė parama ketinęs pasinaudoti Dzūkijos krašto ūkininkas.

Buvo naujakuriai

Sutuoktiniai Kazėnai yra vilniečiai, iš sostinės 2010 metais persikėlę gyventi į Dzūkiją, Vainiūnų kaimą (Seirijų sen., Lazdijų r.). „Į žemės ūkį atėjau iš agroverslo. Dirbau agroverslo prekyboje – prekiavome grūdais, trąšomis ir kitais produktais. Tai yra informacija, o ūkininkavimas – to dalis, bet čia uždirbama dirbant praktiškai. Man visą laiką buvo įdomu pačiam prisiliesti prie žemės, pajusti, suprasti ir dirbti ją. Toks siekis ir atvedė – pradėjome patys ūkininkauti“, – pasakojo Vytautas.

Sutuoktiniai Kazėnai nesigaili Lietuvos sostinę iškeitę į atokų Dzūkijos kaimą.

Prabėgus dešimtmečiui jis nesigaili pasirinkimo, mano, kad pasielgė gerai. Jam pavyko įgyvendinti ir kitą sumanymą. Be augalininkystės, ūkininkas augina ir mėsinius veislinius galvijus – šiuo metu bandoje jų yra 40. Jaunas ūkininkas gvildena mintį, kaip galėtų išplėsti galvijų bandą ir išeiti į didesnes eksporto rinkas. Jo galvoje planas, kad galėtų susivienyti keli ūkiai, jungtis į kooperatyvą, kuris Dzūkijoje jau veikia. Jo teigimu, auginti galvijus verta ir dėl to, kad pievoms galės parinkti mažiau derlingas žemes. Dabar planuose – įrengti modernius aptvarus galvijams auginti. Šie rūpesčiai, kaip sako pats Vytautas, dar labai nauji.

Bandome vėl atsistoti ant kojų

Ausma Miškinienė, Lazdijų rajono merė

Žemdirbiams visada svarbiausia, kokie yra meteorologiniai metai. Jau turėjome sausrų, liūčių, dabar dairomės į dangų, ką toliau dovanos. Kol kas rūpesčių nematome. Kelios karštos birželio dienos iš esmės situacijos nekeičia. Žiūrėsime, kokia toliau bus vasara. Ūkininkai pašarų prisiruošė, gyvulius turės kuo šerti. Augalininkystė lyg ir duos nemenką derlių. Antras svarbiausias faktorius po klimato – supirkimo ir pardavimo kainos. Tikimės, kad jos augs, bus didesnės ir ūkininkai galės parduoti bei užsidirbti.

Lazdijų rajonas daugiausia yra nederlingos žemės. Figūruoja įvairios auginamos kultūros, bet populiariausi javai ir gyvulininkystės ūkiai. Dvi šakos išlaiko žemės ūkį.

Per pastaruosius dvejus metus labai reikšmingų pokyčių rajono žemės ūkyje nepastebiu. Tačiau Lazdijų rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, traukiasi smulkūs gyvulininkystės ūkiai, atsiranda daugiau augalininkystės ūkių. Gyvulininkystės ūkiai traukiasi dėl garbingo ūkininkų amžiaus, dėl nedidelių produkcijos supirkimo ir pardavimo kainų. Iš tikrųjų žemės ūkiui sunku tiek Lazdijų rajone, tiek visoje Lietuvoje.

Pandemija tiesiogiai žemės ūkiui įtakos padarė mažiausiai iš visų verslo šakų ir nišų dėl to, kad kultūros augo, produkcijos buvo, tiktai krito supirkimo kainos. Tie laikai tikrai buvo nelengvi. Dabar žemės ūkis, kaip ir visos ūkio šakos, stengiasi atsistoti ant kojų.