Eglučių augintojams dabar – pats darbų įkarštis ir šio sezono rinkos tendencijų įvertinimo laikas. Žaliaskarių plotus įveisę ūkininkai tikina, kad šios krypties neapleidžia iš pašaukimo ir noro puoselėti tradicijas, nes pelno iš to nesitiki.

Pritapę ūkyje   

Rukų kaimo (Tauragės r.) ūkininkas Viktoras Milašauskas tęsia šventinių medelių auginimo tradicijas. Skaičiuoja, kad tuo užsiima apie 20 metų. „Stebint šiemetes tendencijas, kaip augintojui jos – ne kokios. Ir čia ne kainos kaltos. Eglučių kainos tikrai nekrinta, bet didėja konkurencija, auga šventinių medelių tiekėjų ratas“, – priežastis vardijo patyręs eglaičių augintojas.

Jo pastebėjimu, ypač didėja eglučių įvežėjų iš užsienio gretos. Stebimos tendencijos, kad medelius veža ne tik iš netolimo užsienio. Pasak V.Milašausko, tradiciškai pirmauja Danija. „Daug kas ten važiavo padirbėti ir pasižiūrėti. Jiems atrodo, kad kainų skirtumas gal nedidelis ir gal galima uždirbti, bet kai viskas susideda, gal nelabai kas išeina, bet vis tiek daug kas mėgina. Ir kiekvienais metais vis nauji, ir vis daugėja. Žiemą darbų nelabai yra, tai ir tuo užsiima“, – pastebėjo Tauragės krašto ūkininkas, patikinęs, kad dėl tokių tendencijų šiemet jo nuotaikos nesuprastėjusios.

V.Milašausko nuomone, kaip ir visur, taip ir kalėdinių eglučių prekyboje, vienais metais didesnė konkurencija, kitais – mažesnė. „Kažką kitką ūkyje bandai, mėgini auginti. Jeigu vien tik su eglutėmis sėdėsi,  aišku, kad nepragyvensi. Bet eglutės ūkiui – kaip paskutinis metų akordas. Nors iš to didelių pajamų ūkiui ir nėra. Kad pragyventume iš jų, tai čia – svajonė“, – nenusimindamas porino tauragiškis.

Viktoro įdirbis šioje srityje nemenkas, bet ir jam pasitaiko visko. Vienais metais plotus atsodina naujomis eglutėmis, o būna, praleidžia metus – jaunų medelių nesodina. Šį procesą derina pagal pardavimus ūkio plantacijoje ir rinkoje. Dar ir COVID–19 dėl sumenkusios prekybos eglaitėmis buvo išderinusi ir padariusi įtaką ūkiui. „Vienas kertame, kitas sodiname. Daugiau iš pašaukimo, dėl tradicijos tai darome“, – kartojo ūkininkas.

Tik Lietuvos rinkai

Daug metų V.Milašauskas eglaites augina lietuviams ir nesiruošia jų tiekti į užsienį. Žino, kad užsienio ūkininkai patys pakankamai prisiaugina eglučių pramoniniu būdu. Ten išvystytos technologijos, bet ir svetur jau yra savi niuansai. Jo teigimu, priaugina per daug, tad už minimumą turi atiduoti į kitas šalis. „Pas danus, olandus dabar įvestos kvotos, jau jie irgi negali sodinti tiek, kiek nori. Kai negali parduoti, tai metus dirbi – ir neuždirbi“, – kalbėjo ūkininkas iš Tauragės, pridūręs, kad į eglutes reikia nemažai investuoti.

V.Milašausko ūkyje auginamos sidabrinės eglutės ir kėniai. Augintojo pastebėjimu, medelių išvaizda priklauso ir nuo gamtos, ir nuo aplinkos. Vyras sakė, kad sunku paskaičiuoti, kokia jam susidaro investicija į vienos sidabrinės eglaitės užauginimą. Kiekvienais metais augimvietėse pasitaiko broko. Vienais metais nuostoliai gali būti tik iki 20 proc., o kitais – ir iki 40 proc. Nuo to labai daug priklauso ir užauginimo savikaina. 

„Eglaites, kėnius tenka išbrokuoti dėl ligų, kenkėjų, dar ir miško žvėrys, raguočiai nutrina, išlaužo, suniokoja, o ir ilgapirščiai eglių pasisavina. Kiekvienais metais kažkiek derliaus tenka nurašyti. Vis kartojasi nuostoliai, ir kaip tą savikainą apskaičiuoti, net nežinau. Vienais metais ji būna vienokia, kitais – kitokia. Čia kaip ir bitynuose su bitėmis – būna daugiau arba mažiau nuostolių. Taip ir mums su eglėmis – negražių niekas nenori pirkti“, – kalbėjo ūkininkas.

Lietuvos pirkėjai prieš šventes labai išrankūs, moka pinigus ir nori tik gražių eglaičių. Todėl negražias eglutes ūkininkas priverstas nukirsti ir utilizuoti, išbrokuotos, nenupirktos nueina į biokurą. Žinoma, augintojui gaila darbo, gaila ir medelio. Nors tokius medelius dar puikiausiai galima papuošti šventei, tik noro reikia. „Lemia prekinė išvaizda, kaip ir daugelio kitos žemės ūkio produkcijos. Bulves irgi reikia rūšiuoti, mažos bulvės keliauja į broką, ir perraugusios. Visi nori gražių, vienodų, lygių, standartinių“, – artėjant eglučių kirtimo pikui, porino tauragiškis. Pasak jo, jei eglutei nieko netrūksta, jos kaina bus didesnė, o jeigu ji kiek kuklesnės išvaizdos – teks parduoti pigiau.

Tinka ne visos 

V.Milašauskas pagal išsilavinimą agronomas, bet su miškais turi daug reikalų – turi nuosavų plotų, ten irgi medžius kerta, atsodina. Šventinėms eglaitėms, kėniams auginti savo ūkyje paskyręs ne tiek ir daug žemės. Sako, kad į 1 ha jų galima prisodinti labai daug, net 4 tūkstančius. „Prisodinti nėra problemos, tik kai ateina realizacijos metas, ką tada su jomis daryti? Klausimas, kiek parduosi...“, – svarstė ūkininkas.

Jo praktikoje pasitaikę įvairiai – būdavo, kad kai kuriais metais parduodavęs tik trečdalį, o dar po metų jos peraugdavusios. Kai išsistiebdavo per didelės, vėl niekas nenorėdavo jų pirkti. Auginant eglaites kyla labai daug galvosūkių. „Įprastai ūkininkaujant daug mažiau tokių visokių niuansų. O čia kiekvienais metais – vis naujas iššūkis. Žinoma, kai užaugini, kai augimvietė atrodo gražiai, ir širdy būna smagu, kad pavyko. Bet būna, ateini į lauką, ir nėra ką išrinkti. Tada jau blogai – visą vasarą jas karpei, formavai, genėjai, ėjai, pjovei žolę, juk ir sėdi eglyne per vasarą, o rezultatas liūdina“, – kaip kartais būna, pasakojo Viktoras.

Šiemet jo eglyne pasirodė dar nematyti kenkėjai – pradėjo graužti medelių viršūnes. Ūkio praktikoje anksčiau dar nėra buvę, kad kenkėjai pažeistų sidabrinių eglių viršūnes. Yra tekę susidurti su grybinėmis ar medelių pašaknio ligomis. Neatpažinti kenkėjai nugraužia taip, kad eglutė netenka „karūnos“, o pirkėjui nepasiūlysi eglutės be viršūnės. Vyras sakė, kad tokią eglę tenka palikti augti toliau, kad kitais metais ji suformuotų naują viršūnę, bet ji jau bus išsirietusi. Per porą metų augdama išsilygintų, bet tada pati eglutė bus perraugusi. Žmonės daugiausia prašo žmogaus ūgio medelių. Nuo 80 cm iki 2 metrų ūgio, kad į kambarį tilptų, būtų patogu parsivežti. Vieną kitą didesnę paima bažnyčios, vaikų lopšeliai-darželiai. Jie puošias didesnes eglutes, bet tokių nedaug reikia.

Įsileidžia fotosesijoms 

Šventinių eglučių augintojas iš Vilkaviškio krašto, Karklinių k., ūkininkas Vytautas Šaukščius gruodžio mėnesį pajunta išskirtinį dėmesį – į jo auginamų žaliaskarių augimvietę užsuka vis daugiau žmonių. Pirmieji eglučių paprašė restoranai ir fotografai – dar lapkritį. Jie šventiškai papuošė savo aplinką, žaliaskares naudoja fotosesijoms. Ir į patį Šaukščių ūkį žmonės šeimomis atvažiuoja nusifotografuoti eglių parke, atsiveža vaikus ir šuniukus.

Ūkininkas žino, kad nukirstos eglutės iki švenčių turi išlaikyti nepriekaištingą išvaizdą, todėl siūlo eglučių rezervaciją, augimvietėje pažymint patikusį medelį vėliavėle. Tuomet eglutę sutaria nukirsti artėjant Kūčioms, taip jos ilgiau džiugins akį. Ūkio savininkui smagu, kad medelių užsakoma vis didesni kiekiai. „Per artėjančius savaitgalius jau, manau, teks nukirsti eglučių, jeigu žmonės bus nekantrūs ir norės vežtis iš karto“, – teigė augintojas.

Atsisveikinti su eglutėmis, kurias su meile prižiūrėjo, nėra lengva – būna gaila jas kirsti, nes į jų auginimą, priežiūrą ūkininkas įdeda daug darbo ir laiko. „Yra toks dvejopas jausmas. Kai prekyba įsibėgėja, bendrauju su žmonėmis, labai smagu, kad suteikiu džiaugsmo kitiems. Tačiau po Naujųjų Metų aš dar apie mėnesį dirbu – reikia eglutes performuoti, apkarpyti. Ir tai padaryti žiemos metu, nes pavasarį tam jau nebeturėsiu laiko, man reikės kibti į kitus ūkio darbus. Žiemos viduryje sutvarkau taip, kad per visą vegetacijos laikotarpį liktų tik kosmetinis karpymas prieš kitas Kalėdas. Jau atradau metodiką, kuri man priimtina, ją derinu su kitomis savo veiklomis ir man taip gerai sekasi“, – pasakojo Vytautas.

Eglučių priežiūra, formavimas – nėra lengvas užsiėmimas. Dygioji eglė sunkiai formuojama. Ne bet kur ją nukirst gali. V.Šaukščius neslėpė, kad tenka prie jų ir atsitūpus dirbti, ir nemažai patrepsėti, kol savo rankomis du tūkstančius medžių sutvarko – iškarpo, lajas pakerpa, pagražina apačias. Po tokių darbų vakare ilsėdamasis pagalvoja – kam jam viso to reikia? Bet, anot Vytauto, kai ateina šventės, tai vėl kitaip – tą vargą žmonių dėmesys atperka.  

Rezultatas – po Naujųjų

Pasak V.Šaukščiaus, kalėdinių eglių auginimas jam daugiau pomėgis, o ne vien tiktai į pinigus orientuotas verslas. Puoselėjamas eglynas puošia ir ūkio aplinką. Važiuojantys keliu pasuka galvą, nes rūpi, kaip eglės auga. Dėl to prieš Kalėdas ir pats ūkis tampa lankomu. Paskambina nemažai ūkininkų, kurie nori eglutės, ir primiršti draugai, dėl eglučių atsinaujina ryšys su žmonėmis.  

V.Šaukščiaus išaugintais medeliais žmonės noriai puošia namus, gražina Vilkaviškio miesto viešąsias erdves. Nors eglaitės paklausios, tačiau Vilkaviškio rajono ūkininkas vietoj nukirstų naujų jaunų eglaičių jau nebesodins. Jo planuose – su jau užaugintomis eglutėmis per keletą metų atsisveikinti, norėtų, kad medelius prieš šventes įsigytų nauji šeimininkai. Nukirs ir parduos tiek, kiek likę nuo ankstesnių metų, nes ateityje planuoja šios ūkio krypties atsisakyti.

„Šeimoje du vaikučiai, žmona grįžo į samdomą darbą. Yra pagrindinė ūkio veikla ir jau nebespėju“, – sakė miškininkystės mokslus baigęs ūkininkas.

Anot V.Šaukščiaus, jo ūkio eglyne šiemet beveik pats darbų pikas. Šiais ir kitais metais jis galės eglynėlio lankytojams pasiūlyti didžiausią eglučių pasirinkimą – sidabrinių dygiųjų ir paprastųjų.
Jau ir šiemet turi prisiauginęs nemažai tinkamo dydžio. 

Ūkininkui sudėtinga konkuruoti su užaugusiomis kainomis didmiesčiuose, šiemet tai ypač pajuto. Pastebi, kad atskiruose šalies regionuose kainos labai skiriasi. Suvalkijoje paprašius už gražią eglutę 15 eurų, žmogus prašo dar keliais eurais pigesnės. Bet kai pasižiūri skelbimus Vilniuje, Kaune, ten paprastą 2 metrų aukščio eglutę nukerta ir į sutartą vietą kurjeris pristato už 50 eurų. Iš jų pristatymo išlaidos gali sudaryti gal apie 5–7 eurus. Vazonuose pasodintų eglučių kainos rinkoje svyruoja nuo 40 iki 70 eurų. Už kėnį vazone prašoma 130 eurų.

„Provincijoje žmonės dar derasi ir svarsto tarp 15 ir 13 eurų. Ne visi kaimo žmonės gali eglutei skirti tiek pinigų, kiek brangioms eglėms skiria miesto žmonės. Vienam 15 eurų – per brangu, kitam pasakai 20 eurų už eglutę, sako čia labai pigu. Yra visokių nuomonių. Viena fotografė pas mane perka eglutes todėl, kad jai čia pigiau negu Lenkijoje. Privalumas – gauna šviežias. Skelbimuose tekę matyti siūlant eglutes po 8–10 eurų, bet jos iš Lenkijos“, – kalbėjo vilkaviškietis ūkininkas, neneigęs, kad kol pats prie eglučių dirba, žmonių nesamdo, tai dar kažkas iš šios veiklos ir lieka.