Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, ekologinės gamybos ūkių mūsų šalyje truputį sumažėjo, o žemės, skiriamos ekologinei gamybai, plotas – šiek tiek išaugo. Ekologiškų produktų tvarkyba (perdirbimas, prekyba, importas) pastaraisiais metais didėjo maždaug po 20 proc. Manoma, kad ši žemės ūkio šaka turėtų didesnę perspektyvą, o gamyba taptų dar patrauklesnė, jei sumažėtų administracinė našta, taip pat ekologiškai ūkininkaujantys Lietuvos ūkininkai pereinamuoju periodu tarp ES finansinių laikotarpių, kai jie metus ar dvejus negaus ES paramos, būtų finansiškai remiami.

Kreipėsi su siūlymu

VšĮ „Ekoagros“, atliekanti ekologinių produktų sertifikavimą ir kontrolę, sausio pradžioje kreipėsi raštu į žemės ūkio ministrą, siūlydama peržiūrėti Ekologinio žemės ūkio taisykles ir atsisakyti kai kurių perteklinių reikalavimų.

Pasak „Ekoagros“ direktoriaus G.Labanausko, valdžia dažnai deklaruoja siekį mažinti biurokratinę naštą ar lengvinti reikalavimus, tačiau tie pareiškimai dažnai ir išlieka tik deklaratyvūs.

„Mes pasiūlėme atsisakyti konkrečių papildomų nuostatų, kurios taikomos išskirtinai tik Lietuvos ekologiniams ūkiams, o kitų ES šalių ūkininkams jos nėra taikomos. Jos nenumatytos ir ekologinę gamybą reglamentuojančiuose ES reglamentuose. Dėl šių papildomų reikalavimų ilgiau užtrunka ūkių patikros, mažėja konkurencingumas, dėl jų pritaikoma 40 procentų augalininkystės srities sankcijų“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė G.Labanauskas.

Nukentėtų vartotojai

Žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė atkreipia dėmesį, kad ekologinė gamyba apima visus etapus – nuo auginimo, saugojimo, transportavimo, perdirbimo iki pat produkcijos pateikimo galutiniam vartotojui.

„Ekologiškų produktų gamybos kontrolės sistema turi užtikrinti atsekamumą kiekviename etape. Pagrindinius reikalavimus ekologiniam sektoriui nustato Europos Komisija, nacionalines taisykles rengia Žemės ūkio ministerija. Ekologinio žemės ūkio taisyklės apibrėžia nuostatas, kurias reglamentuose leista nusistatyti pačioms valstybėms narėms. Jos nustato sertifikavimo tvarką, ekologinės gamybos proceso kontrolę ir papildomus reikalavimus ekologinei gamybai. Mano nuomone, „Ekoagros“ rašte išdėstyti siūlymai yra nukreipti prieš ekologinės produkcijos vartotoją: jis gali suabejoti produkto kilme ir kokybe. Pavyzdžiui, šveicaras per metus sveikiems produktams išleidžia 274 eurus, lietuvis – vos 2 eurus. ES šalių vidurkis – 60,5 euro. Gilinamės į situaciją šalies ekologinių ūkių sektoriuje, diskutuosime su socialiniais partneriais. Ekologinis ūkininkavimas yra jautri sritis, pasirinkusieji šį kelią dalyvauja įvairiose ES ir valstybės paramos programose, yra įsipareigoję tęsti ar plėtoti verslą“, – teigė A.Miškinienė.

Ausma Miškinienė

Viceministrei prieštarauja Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos atstovai, teigdami, kad pastaraisiais metais ekologinio ūkininkavimo taisyklės buvo papildytos pertekliniais reguliuojančiais reikalavimais, kurie yra gerokai griežtesni, nei numato ES reglamentai. Minėtos asociacijos valdybos narys Almantas Liorentas teigė, kad, išanalizavę kitų šalių pavyzdžius, patirtį ir taisykles, jie pastebėjo, kad Lietuvoje galiojančios taisyklės yra vienos iš griežčiausių Europos Sąjungoje. Sankcijos – taip pat. „Kai kurie absurdiški reikalavimai sunkina ūkininkų dalią, o papildomi reguliavimai užtraukia sankcijas. Todėl mūsų šalies ekologinių ūkių konkurencingumas, palyginti su kitomis šalimis, yra mažesnis“, – aiškino A.Liorentas.

Varžo reikalavimai

G.Labanausko nuomone, vienas perteklinių reikalavimų – privalomas su ekologine gamyba susijęs išsilavinimas, kurio per metus neturi dviejų trijų ūkių šeimininkai, taip pat detalūs privalomi reikalavimai sėjomainai. Taisyklėse yra nustatyti konkretūs augalai, kokie turi būti auginami. Tačiau ne visose dirvose jie auga, ne visuomet pavyksta gauti sėklų arba jie nukenčia dėl meteorologinių sąlygų. Beje, privaloma bent kartą per penkerių metų laikotarpį auginti žolę, o taip prarandamas ir derlius, ir pajamos. Papildomi reikalavimai keliami ir tręšiantiesiems laukus organinėmis trąšomis Pagal taisyklių reikalavimus užskaitoma tik dalis organinių trąšų – taip ribojama ūkininkų laisvė. Ekologinių ūkių šeimininkams būtina atlikti nepigiai kainuojančius dirvožemio tyrimus, kurie atliekami prievartiniu būdu, o ne ūkininko pasirinkimu. Taip pat jie įpareigoti atlikti ir privalomų tręšimo planų bei humuso balanso skaičiavimus.

„Mokslininkų teigimu, humuso kiekis yra labai stabilus, jis mažai kinta, tad papildomi skaičiavimai iš tikro tik apsunkina patį ūkininkavimo procesą“, – pabrėžė „Ekoagros“ direktorius ir pridūrė, kad ekologiškai ūkininkaujančiųjų pečius slegia dar ir kiti reikalavimai: privaloma derliaus, augalų tankumo kontrolė, papildomi reikalavimai sodams, uogynams ir kt.

Analizuoja situaciją

Žemės ūkio ministerija šiuo metu analizuoja siūlymus – prieš priimdama sprendimą, ministerija nori išgirsti ir kitų ekologinės gamybos srities socialinių partnerių nuomonę. Ministerijos atstovų teigimu, finansavimo poreikis priemonei „Ekologinis ūkininkavimas“ yra akivaizdžiai didesnis, nei šiai priemonei įgyvendinti skirta lėšų suma. Šiuo 2014–2020 m. Lietuvos kaimo plėtros programos periodu ekologiškai ūkininkaujantiesiems skirta mažiau lėšų (iš viso 150,8 mln. eurų). Baigus administruoti 2015–2016 metais priimtas paramos paraiškas, paaiškėjo, kad neužtenka beveik 30 mln. eurų. Tai lėmė spartesnė nei tikėtasi ekologinio ūkio plėtra 2015 metais, taip pat kartu su socialiniais partneriais priimti sprendimai, kuriais remiantis buvo pasirinkti paramos teikimo modeliai, galimi paramos gavėjai ir remtinos pasėlių grupės. Įvertinus esamą situaciją, nuo 2017 m. vykdomi tik tęstiniai įsipareigojimai – nėra finansinių galimybių priimti naujų paramos paraiškų bei remti naujai besikuriančių ir sertifikuotų ekologinių ūkių. Likusių prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas užtikrintas perskirsčius lėšas iš nacionalinio biudžeto.

Ekologiniai ūkiai, ypač smulkieji, gali naudotis ES parama pagal kitas 2014–2020 metų Lietuvos kaimo plėtros programos priemones: „Parama smulkiesiems ūkiams“, „Parama smulkiųjų ūkio subjektų bendradarbiavimui“, „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Maži ūkiai galėtų būti labiau orientuoti į vidaus rinką: dalyvauti trumpojoje maisto tiekimo grandinėje ir aprūpinti vietos vartotojus šviežiais, kokybiškais, ekologiškais produktais. Todėl pastaruoju metu Žemės ūkio ministerija intensyviai dirba šia linkme.

Naujuoju 2021–2027 m. laikotarpiu Lietuvai tiesioginėms išmokoms ir kaimo plėtrai lėšų bus skiriama mažiau, todėl rengiant naujas priemonės įgyvendinimo taisykles bus siekiama lėšų krepšelį padalyti atsižvelgiant į naujai kuriamas ekologines sistemas, kuriose savanoriškai dalyvautų ūkininkai.

Reikia naujo požiūrio

Ekologinio ūkio šeimininkas Romualdas Misevičius iš Biržų rajono sako, kad didžiausią susirūpinimą ir nerimą kelia vadinamoji nulinės taršos tolerancija.  „Kitose ES šalyse leidžiama 0,01 proc. paklaida, kuri atsiranda dėl ekologinių ir įprastinės gamybos ūkių kaimynystės. Sertifikuojant ekologinius ūkius paisoma reikalavimuose nurodytų atstumų. Tačiau dėl įprastinės gamybos ūkiuose purškiamų laukų chemikalų dalelės retsykiais nukeliauja daugiau nei pusę kilometro. Kai mano ūkyje lankėsi grupė Europos Parlamento narių iš Vokietijos, jiems šis nulinės tolerancijos reikalavimas atrodė keistas“, – sakė R.Misevičius.

Profesorius Antanas Svirskis, Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos narys, atkreipė dėmesį į tai, kad reikia atsižvelgti į ūkio specifiką: vienaip tvarkomasi nedideliame, europinius standartus atinkančiame šeimos ūkyje, kitaip – stambioje 30 tūkst. hektarų bendrovėje.

Profesorius Antanas Svirskis

„Lietuvos žemės ūkis dar niekada nenaudojo tiek daug įvairiausių pesticidų, mineralinių trąšų, galingos žemės ūkio technikos, neturėjo tiek daug verslo konsultantų, stambiųjų ūkių ir kt. Rezultatas – rekordinis grūdų derlius, dideli primilžiai. Visa tai padaryta intensyvinant gamybą, didinant neigiamą apkrovą gamtinei aplinkai ir prastinant produkcijos kokybę“, – sakė A.Svirskis.

„Forsuodami gyvulių produktyvumą, naudojame daug visokiausių priedų ir stimuliatorių. Nebesugebame prisiauginti baltymingų pašarų ir vietoje jų perkame bei naudojame genetiškai modifikuotų sojų išspaudas ir rupinius. Deja, apie tai daugiausia kalba tik gydytojai ir išprusę vartotojai, kurie jau ieško saugaus maisto pas smulkiuosius ūkininkus“, – teigė profesorius.

Planuojama, kad 2030 m. ekologinė žemdirbystė apims 20 proc. žemės ūkio naudmenų. Tai būtų šaunu, bet nelengva, nes būtina keisti valstybės, valdininkų, vartotojų ir mokslo darbuotojų požiūrį, atgaivinti sėjomainas, sėklininkystę ir veislininkystę. „

Ekologinio ūkininkavimo plėtra turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio, bet ir Sveikatos apsaugos, Aplinkos ir kitoms ministerijoms. Ekologiškos produkcijos paklausa šalyje auga, bręsta racionalus vartotojo požiūris į maistą ir sveikatą. Turi atsirasti ir naujas valstybės požiūris į ekologinį ūkininkavimą“, – teigė A.Svirskis.

Komentaras

Būtina mažinti biurokratinę naštą

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Ūkininkai privalo dirbti tai, ką jie geriausiai sugeba. Jiems reikia padėti, o ne trukdyti. O šiandien dažniausiai yra atvirkščiai. Todėl jauni žmonės dėl tokių įvairių perteklinių reikalavimų netgi nenori perimti tėvų suformuotų ūkių. Kaimo reikalų komitetas taip pat kelia uždavinį – mažinti biurokratinę naštą. Aš tikiu, kad šį rezultatą pasieksime. Savo ruožtu dėl biurokratinės naštos mažinimo Kaimo reikalų komitetas yra parengęs platų spektrą pasiūlymų.

Faktai

Pasaulyje didėja ekologiškų ir išskirtinės kokybės žemės ūkio produktų paklausa. Mūsų šalies ūkininkams veriasi eksporto galimybės. Šalyje įregistruoti 2 725 ekologiniai ūkiai, jų dirbamos žemės plotas – 234 134 ha, o tai sudaro 5,1 proc. viso dirbamo žemės ploto. Tuo metu Estijoje – 14 proc., Latvijoje – 10 proc.