Šiuo metu pieno rinkos situacija itin palanki pieno gamintojams – žaliavinio pieno ir jo produktų kainos visame pasaulyje pasiekė rekordines aukštumas. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pateiktais duomenimis, Lietuva pagal pieno kainą yra penktoje vietoje (įskaitant Kiprą ir Maltą).

Faktas, kad aplenkėme ne tik kaimynines šalis, bet ir Europos pieno gamybos lyderes – Vokietiją, Daniją, Nyderlandus, Prancūziją – džiugina, tačiau nedelsiant verčia galvoti, kaip išlaikyti esamą situaciją, sako vieno didžiausio žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius. Jis dalijasi įžvalgomis, kokie veiksniai lėmė pieno supirkimo kainų augimą, ko tikėtis ateityje ir ką daryti siekiant stabilizuoti pieno rinką Lietuvoje.

Kainos koreliacija su eksporto paklausa ir kooperacija

Lyginant su 2018–2020 m. laikotarpiu, pastaruoju metu tarptautinėje pieno produkcijos rinkoje produktų kainos pakilusios. Kadangi Lietuva apie 60 proc. pieno produkcijos eksportuoja, tai neišvengiamai daro įtaką tiek pieno perdirbėjų pajamų augimui, tiek žaliavinio pieno kainos augimui. Reikia pastebėti, kad tai ne pirmas kartas pieno pramonės istorijoje, kai pieno produktų paklausa eksporto rinkoje yra išaugusi. Panaši situacija buvo ir 2013–2014 m., tačiau tuo metu dėl oligopolinės situacijos pieno perdirbimo rinkoje pieno kainos nesikoregavo taip smarkiai, pavyzdžiui, 2013 m. Lietuvos vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 4,89 ct mažesnė nei ES vidutinė, 2014 m. – 8,33 ct mažesnė nei ES vidutinė ir 3,57 ct mažesnė nei kaimyninės Lenkijos.

Tuo tarpu paskutiniųjų pusės metų Lietuvos vidutinė pieno kaina yra 4,11 ct didesnė nei kaimyninėje Lenkijoje ir 2,44 ct didesnė nei ES vidutinė. Galima įvairiai vertinti šių palyginamųjų periodų kainų kitimą, tačiau pagrindiniais veiksniais įvardinčiau pastaraisiais metais pastebimą ūkių stambėjimo tendenciją ir vertikaliai integruoto kooperatyvo „Pienas LT“ atsiradimą Lietuvoje. Jau ilgą laiką „Pienas LT“ superka pieną už vieną didžiausių kainų Lietuvoje. Pagal pieno supirkimo duomenų statistiką, „Pienas LT“, lyginant su kitais pieno supirkėjais, už litrą pieno moka iki 10 ct daugiau nei Europos Sąjungos ir Lietuvos vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina (žr. 1 pav.).

Taip pat pieno kainą aukštumoje laiko ir didėjantis pieno poreikis. Kadangi bendras pieno kiekis tiek Europoje, tiek Lietuvoje beveik nekinta, Lietuvos pieno sektorius pieno poreikį bando patenkinti importuodamas žaliavą iš kaimyninių šalių. Tačiau ir čia situacija yra pakankamai stabili ir ribota, nes papildomos pieno pasiūlos ten nėra (žr. 2 pav.).

Ateitis priklauso nuo pasirinkimo

Jau nuo 2017 m., kai pradėjome kurti Lietuvos pieno strategiją, vienu iš esminių tikslų buvome įvardiję pieno ūkių augimą ir produktyvumo didinimą. Tuomet tai nebuvo populiari mintis, tačiau dabar pieno ūkių mažėjimo tendenciją matome ir ES 2021–2030 m. Žemės ūkio produkcijos prognozių dokumente. Džiugina, kad tuo pat metu visos Europos Sąjungos apimtimi numatomas didesnis karvių produktyvumas ir bendra pieno gamyba (žr. 3 pav.).

Remiantis IFCN analitiniais duomenimis, taip pat numatoma pieno sektoriaus tendencija – ūkių stambėjimas. Lyginant produktyvumą, konkurencingumą, gyvybingumą ir ekonominės rizikos atsparumą skirtingo dydžio ūkiuose, akivaizdžiai matyti, jog kuo didesnis ūkis, tuo mažesnė rizika, o konkurencingumas ir gyvybingumas didesnis. Galima daryti išvadą, kad ilgalaikėje perspektyvoje smulkūs pieno ūkiai turės mažai galimybių pelningai dirbti ir oriai gyventi.

T.Raudonius: „Nors šiuo metu ūkiai džiaugiasi gera ekonomika, labai svarbu šį etapą išnaudoti teisingai. Augant infliacijai, didėjant atlyginimams, ilgoje perspektyvoje racionalaus ūkio dydis neišvengiamai slinksis didėjimo link.“

Tad kiekvienas ūkis jau dabar turi kelti sau klausimą, kokiu keliu eiti: bendradarbiauti, augti, konsoliduotis ir rinktis mąsto ekonomiką ar pradėti dirbti su išskirtiniais produktais (pavyzdžiui, specifiniais sūriais, jogurtais ir kt.), kuriant trumpąsias gamybos grandines, t. y. pieno gamintojo ir vartotojo santykį.

Panagrinėjus smulkesniųjų Lietuvos pieno perdirbėjų, kurie orientuoti tik į vidaus rinką ekonominius rodiklius, matyti, kad pastarasis būdas rizikingesnis. Pieno kainos auga greičiau nei mažmeninių produktų kainos lentynose. Latvijos pavyzdys taip pat rodo, jog dauguma Latvijos pieno perdirbėjų, kurių didžioji veiklos dalis – mažmeninių pieno produktų gamyba, nebegali mokėti rinkos kainos už pieną.

Stabilumui reikalingas efektyvumas ir investicijos

Esant tokiai situacijai, Latvijos perdirbėjai jau dabar pralaimi konkurencinę kovą Lietuvos ir Lenkijos pieno perdirbėjams. Lietuvoje taip pat pastebima, jog vietinės gamybos galutinio vartojimo produktų rinkos dalis sparčiai mažėja, o lenkiški produktai užima vis daugiau vietos prekybos tinklų lentynose. Ir čia yra taip pat vienas iš iššūkių.

Vidaus rinkose mes seniai konkuruojame ir ateityje dar labiau konkuruosime su dideliais Lenkijos pieno perdirbėjais, tokiais kaip Mlekovita. Ši įmonė per dieną perdirba didesnį pieno kiekį nei visa Lietuva (>4 000 tonų), todėl jos efektyvumas yra nepalyginamai geresnis nei įmonės, perdirbančios 50–100 tonų pieno per dieną. Efektyvumas apima visus etapus nuo pieno surinkimo, perdirbimo, pardavimo kanalų, finansavimo šaltinių ir kt. Anksčiau kaštus subalansuoti buvo galima mokant mažesnį darbo užmokestį ir mažesnę pieno kainą. Tačiau šie laikai baigėsi ir jie nebegrįš, todėl reikia priimti realybę ir susitelkus visam sektoriui judėti toliau.

Grįžtant prie skaičiavimų apie pajamų perskirstymą ir darant prielaidą, kad pieno kainų skirtumas (tarkim su Lenkija) išsilaikytų tame pačiame lygyje bent 12 mėn., tai reikštų, kad Lietuvos pieno sektorius, lyginant su Lenkijos pieno kainomis apie 60 mln. eurų per metus nukreiptų daugiau į pieno ūkius nei į perdirbimą. Priminsiu, kad visa parama pieno ūkių plėtrai 2021–2022 m. yra apie 60 mln. eurų arba visa susietoji metinė parama už pienines karves visiems Lietuvos pieno ūkiams 2021 m. – 35,8 mln. eurų.

Kodėl negalima „pravalgyti“ ekonominio pakilimo

Vertinant visą Lietuvos pieno sektorių, galima teigti, kad šiandien tam, kad Lietuvai pakaktų vietinės pieno žaliavos perdirbimui (nevertinant galimos plėtros), reikia 40–50 proc. daugiau pieno gamybos (tuomet galima pakeisti importą). Šiam tikslui pasiekti, investuojant į naujas fermas, reikėtų apie 520 mln. eurų. Žinoma, galima apgailestauti, kad su visu supratimu Lietuvoje vėluojama, nes tarkime 2017 m. tam pačiam tikslui pasiekti būtų reikėję apie 280 mln. eurų. Šiandien yra kaip yra, praeities nebepakeisime, tačiau galime keisti ateities perspektyvas. Todėl neabejotinai 60 mln. eurų yra ženkli suma, kaip ir tikslinė parama pieno ūkių plėtrai, kuri numatyta 2021–2022 m. Dėl šios priežasties pieno ūkiai turi stambėti iki racionalaus pieno ūkio dydžio ir panaudoti šias lėšas ūkių auginimui, turint mintyje ne tik karvių skaičių, bet ir produktyvumą, automatizavimą ir kt.

Pieno perdirbėjai taip pat turėtų pradėti tikslingai orientuotis į mastą, ekonominį efektyvumą ir bendradarbiavimą. Ir tam nėra būtina prarasti Lietuvoje taip mėgstamo nuosavybės jausmo. Galima likti savininkais, tačiau bendradarbiauti ten, kur tai yra racionalu, kur tai nepažeidžia tiesioginės konkurencinės galios. Nes tik tokiu būdu galėsime konkuruoti su pasauliniais žaidėjais. Tuo tarpu valstybinis sektorius turėtų stengtis sukurti paskatas pirmųjų dviejų tikslų siekimui ir paraleliai ieškoti galimybių tiesioginėms tiekimo grandinėms, alternatyviems pardavimo kanalams.

Nors šiuo metu ūkiai džiaugiasi gera ekonomika, labai svarbu šį etapą išnaudoti teisingai. Augant infliacijai, didėjant atlyginimams, ilgoje perspektyvoje racionalaus ūkio dydis neišvengiamai slinksis didėjimo link. Visi, kurie tai ignoruos, palaipsniui susidurs su ekonominiais iššūkiais. Ši tendencija jau dabar pastebima tiek Pabaltijo regione, tiek Lenkijoje. Perdirbėjų veiklos zonoje – tie patys iššūkiai: darbo užmokesčio kilimas, darbuotojų trūkumas, santykinis energetikos brangimas, didėjanti konkurencija dėl žaliavos. Tokioje situacijoje atsidūrę mažesnieji perdirbėjai susidurs su išlikimo klausimais. Kažką perims didesnieji, kažkas užsidarys. Tokios bendrosios tendencijos taip pat matomos Lenkijoje, Vokietijoje.

Pats geriausias laikas – dabar

Kalbant apie investavimą į gamybą ir perdirbimą ar vertinant bendradarbiavimo galimybes, visuomet galima nagrinėti rizikas kitų globalių rizikų kontekste, tokių kaip pandemija, karas Ukrainoje, ir sakyti, jog dabar tam ne laikas. Tačiau nepamirškime, kad šie faktoriai veikia visus sektorius ir visas kaimynines šalis. Neužmirškime, kad kiekvienos šalies ir sektoriaus konkurencingumas priklausys nuo mūsų supratimo, susitarimo, greičio ir tikslumo. Todėl labai linkiu, kad tiek pieno gamintojai, tiek pieno perdirbėjai taptų milijonieriais, ir nepamirštų, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Būkime drąsūs, ryžtingi ir bendradarbiaujantys!