Karališkais ar šventiniais paukščiais vadinamų kalakutų, žąsų ar ančių augintojams svarbu, ką lietuviai šiemet dės ant šventinio stalo, ar dar ieškos šio išskirtinio kaimiško produkto. Turguose šia produkcija prekiaujantys Dzūkijos krašto ūkininkai stebi, kad vis mažiau žmonių ateina į turgelius apsipirkti. Tad ir užsakymų šiemet, skirtingai nei ankstesniais metais, dar nepasipylė. Todėl kalbinti paukščių augintojai sulaukti didesnių įplaukų prieš šventes už savo darbą nesitiki.

Pirkimas turguje sustojęs

Lazdijų rajono Jurčiūnų kaimo ūkininkė L.Malinauskienė žinoma kaip naminių paukščių – vištų, ančių bei žąsų augintoja, tačiau šiemet ūkininkės tvarte pardavimui priauginta tik vištų. „Mes jų galime užauginti daug, bet neparduodame – dabar beveik visiškai niekas neperka“, – lapkričiui baigiantis VL tikino L.Malinauskienė.

Aplinkiniai sužinoję stebisi, nes Dzūkijos ūkininkės ūkelio paukštiena beveik visada turėjo didelę paklausą, ypač sostinėje. Dabar pirkimus turguose stabdo žmonių saugojimasis COVID–19 ligos. „Žmonės tiesiog neateina į turgų. Mes prekiaujame tik Vilniuje, bet visur tai pasijuto, tokios pačios tendencijos ir kitų miestų turgavietėse. Bendraujame su kolegomis ir žinome visą situaciją – kaip turgeliuose dabar vyksta prekyba“, – pasakojo Jurčiūnų kaimo ūkininkė.

Ji teigė, kad pradėjus didėti COVID–19 atvejų, žmonės puolė į prekybos centrus, o į turgus, anot L.Malinauskienės, pirkėjai neina pirkti. Kai neina, tai ir nenuperka to, ką atveža parduoti iš ūkių ūkininkai, arba nuperka labai nedaug. „Dabar jau niekas nesižavi kaimiškais paukščiais ir paukštiena“, – sakė ji.

Dzūkė ūkininkė nelabai puoselėja viltis, kad, šventėms priartėjus, kas nors pasikeistų – atgytų prekyba, grįžtų tradicija šventėms pirkti būtent kaime išaugintą paukštį – žąsį, antį, kalakutą, ar bent jau vištą. „Mes jau nieko nesitikime. Nes šiemet ir Kalėdos, ir Naujieji metai bus švenčiami savaitgaliais, o mūsų aktyviausios prekybos dienos kaip tik ir yra savaitgaliniai turgūs. Todėl gali būti, kad mūsų šeimoje šios šventės šiemet bus kaip atostogos“, – įžvalgomis dalinosi kaimiškų paukščių augintoja.

Tarp dangaus ir žemės

Anot L.Malinauskienės, toks sąstingis bus dar ir dėl to, kad šiemet jau nebeužaugino tradicinių kaimiškų paukščių – neturi nei žąsų, nei ančių, tai ir susidomėjimo nėra. Ji sakė, kad vištiena, nors ir kaimiška, valgytojams yra tarsi kasdienis maistas, o ne šventinis paukštis. Nors dzūkės balse girdėjosi ir liūdesio gaida, bet ji tikino, kad nepasigendanti nei anksčiau kieme laikytų 100 žąsų, nei didelio pulko ančių.

„Dabar kaimo žmogus yra atsidūręs tarp dangaus ir žemės – pašarai pabrango be galo, be krašto, brango dujos, elektra, benzinas, o mes viską naudojame. Mums nekainuoja tik darbo rankos ir nuėjimas pas vištas. Bet tik nueiti ir palesinti neužtenka, dar reikia lesalų nupirkti ir produkciją paduoti. Kai paskaičiuojame, matome, jog auginti yra nuostolinga. Žaliavinės produkcijos kaina kilo tik centais, o visų resursų kainos – nežmoniškai. Tad suprantu, kad verslas baigiasi, nes, kaip ūkininkei, man paukščių auginimas jau nekelia didelio susidomėjimo“, – apie ūkelio ekonominę pusę kalbėjo L.Malinauskienė.

Iš jos ūkio parduodamos šviežios vištienos kilogramas kainuoja 5 eurus. Visi žino, kad produkcija yra kaimiška. Žmonės džiaugdavosi, kad įsigyja gerą produktą. Verdant puode kaimišką vištą net kiemas kvepia. „Kas yra kaimiška, tai kaimiška. Čia yra išskirtinis produktas. Yra rankų darbas. Tai jau ne chemiškai užauginta“, – nesigirdama sakė ūkininkė. Dzūkė minėjo net savai šeimai Kalėdų stalui žąsies neauginanti, nes kai kitiems neaugina žąsų, tai ir sau jas auginti neapsimoka. Žąsims laikyti reikia ir patalpų, ir kitokios priežiūros.

L.Malinauskienė su dukra, kuri jai padeda, net neskaičiuoja, kiek savo ūkyje per metus užaugina paukščių. Vasarą, anot jos, niekas nieko neperka. Prekyba atgyja rudeniop, bet atsiranda ir įvairių kliūčių, paskui greitai prabėga žiema ir ateina pavasaris. „Mes neskaičiuojame, viskas labai vingiuojančiai. Kol kas kitų metų planuose dar likęs noras auginti vištas. Jeigu dar gyvensime, tai dar auginsime“, – patikino Lazdijų rajono ūkininkė.

Be vištienos, L.Malinauskienė prekiauja vištų bei ančių kiaušiniais. Jos teigimu, naminiai kiaušiniai visada turi paklausą, juos parduoti problemų nėra. Žmonės perka ir dar prašo. „Kiaušiniai yra kiaušiniai. Mes dar laikome nediduką pulkelį dedeklių ančių. Antis tik dėl kiaušinių ir laikome, nors jos dar yra ir mūsų kiemo puošmena“, – prekyba kiaušiniais ir ančių pulkeliu, mielu akims, nesiskundė paukščių augintoja.

Ūkininkei realizuoti ūkio produkciją padedanti dukra Rasa VL patikino, kad ne pandemija lėmė, jog jos mama atsisakė auginti antis bei žąsis pardavimui. „Ne, ne pandemija, mes tiesiog nepajėgiame. Žąsų ir pernai neauginome“, – prisipažino ji, ūkio produkcija prekiaujanti Vilniuje.

Ūkininkės šeima pati daug metų auginosi grūdus ir bulves paukščiams lesinti. Dabar veiklos apimtys sumažėjo, bet dar yra žmonių, kurie nusiperka ir išsiveža vištų ir kiaušinių iš L.Malinauskienė ūkio Lazdijų rajone. Ir mama, ir dukra VL sakė, kad darbo nebijo, be to, vis tiek iš kažko kaime reikia gyventi.

Neatperka triūso

Ūdrijos kaime (Alytaus r.) gyvenantis ūkininkas Ramutis Launikonis, talkinant šeimos nariams, šiemet vėl priaugino kalakutų. Pakalbintas ūkio šeimininkas skaičiavo, kad tą daro jau 20 metų, tačiau šiemet, artėjant didžiosioms metų šventėms, kol kas stambesnių užsakymų ar didesnio susidomėjimo kalakutais, deja, dar nejaučia. „Užsakymų gruodžiui nedaugėja. Viskas, kaip ir kitais mėnesiais“, – sakė R.Launikonis.

Pasak ūkio savininko, kalakutų auginimas pas juos prasideda nuo vienadienių kalakučiukų, kurie vėliau išauginami iki realizacijai tinkamo svorio. R.Launikonio ūkyje pradžioje jie lesinamai tokio amžiaus jaunikliams skirtais lesalais, o šiek tiek ūgtelėję, maždaug nuo ketvirtos savaitės, tik šio ūkio laukuose išaugintais ir ūkyje paruoštais lesalais. Kasmet R.Launikonio ūkyje užauginama apie 1 tūkst. kalakutų. Šiemet auginimo apimtys išlikusios tos pačios. 

Ūkis turi nedidelę skerdyklą bei mėsos perdirbimo cechelį. Dalis atvėsintos šviežios kalakutienos keliauja į prekybą, o iš kitos mėsos perdirbimo ceche gaminami įvairūs kalakutienos gaminiai. Kalakutų augintojas VL sakė, kad mėsą tik vytina, nes toks būdas sveikesnis, taip pat naudoja tik sveikatai palankius prieskonius. Vietos žmonės jau paragavę vytintos kalakutienos krūtinėlės. Ją patogu įsigyti, nes supakuota vakuuminiu būdu, todėl ir kilogramo kaina siekia 16 eurų. Tuo tarpu už šviežios atvėsintos kalakutienos kilogramą augintojas prašo 5 eurų, bet jau patiems teks pasigaminti iš jos norimą patiekalą – kepti, troškinti ar virti. Tiems, kurie neturi laiko, Launikoniai siūlo kalakutienos konservų. Žmonės perka visko, bet dažniausiai ne po daug.

Nuo ketvirtadienio ir visą savaitgalį nuo ankstaus ryto iki 14 val. Launikonių ūkio kalakutienos ir jos gaminių dzūkai randa Alytaus turgavietėje Jazminų gatvėje. Kai užsakymo kaina siekia 100 eurų, ūkis produkciją pristato ir į namus.

„Gyvename ir tiek. Sunkiai išgyvename. Pažiūrėkite, kokios dabar pašarų kainos. Mes visus pašarus ūkyje patys ruošiamės. Užsiauginame daug visko savo, bet pabrangus degalams, elektrai ir išaugus kitiems kaštams, išauga ir savikaina. Tuo tarpu kalakutienos pardavimo kaina jau nesikeičia apie 15 metų. Tai įsivaizduokite, kaip reikia išgyventi. Jeigu mes didintume kainą, o pirkėjas neįpirktų, mes negalėtume parduoti, ir verslas baigtųsi“, – susidariusią keblią padėtį išsakė R.Launikonis.

Ūkininkai ruošiasi prekybai

Mes bendraujame su kitų turgaviečių ir su prekybos centrų direktoriais, jie irgi pastebi, kad rudenį visur apyvarta labai sumažėjo. Žinoma, kalbant apie šventes, lapkričio pabaigoje gal dar kiek per anksti pirkti. Manau, kad šventėms artėjant pirkimai dar atsigaus. Mano duomenimis, žmonės jau užsisako  žąsų, ančių, vištų ir kalakutų. Augintojai jau sudarinėja pirkėjų sąrašus. Tikrai turgavietėse bus žąsų, kalakutų, ančių ir vištų. Visko bus, tam ūkininkai jau ruošiasi. Lietuviai darbštūs ir priaugina, visko mes turime. Tikimės, kad ir parduoti seksis, nes prieš šventes pirkėjai vis tiek grįš. Juk ir anksčiau kalakutą ar naminę vištą ne kiekvieną dieną valgydavo, bet tik per šventes. Tai kažkas panašaus bus ir šiais metais. Manau, kad kai kurie prieš šventes paukščių tikrai pirks. Bet šiomis, eilinėmis dienomis, tai gal arti trečdalio prekyba sumažėjusi. Greičiausiai perkamąją žmonių galią sumažino pandemija.

Perka bent pusę vištos

Situacijos nedramatizuočiau. Kai lankausi turgeliuose, tai prie paukštienos eilės būna vienos ilgiausių. Sakyti, kad prekyba krito, kad prekiauti neapsimoka, būtų perlenkimas. Galbūt pardavimai iš dalies sumažėję, nes netekome vieno kito kliento tam tikrose pavienėse vietose. Jeigu turgelis veikia prie prekybos centro, kur reikia Galimybių paso, tai vieno kito kliento galbūt ir netekome. Bet kritimas buvo vos vos, ne kažkoks dramatiškas, kad jau reikėtų skambinti pavojaus varpais. Vėl gi, tose vietose, kur Galimybių paso prekybos centras nereikalauja, kur mažesnė parduotuvė ir veikia turgelis, žmonių srautai kaip buvo, taip ir liko stabilūs, net padidėjo, ypač rajonų savivaldybių teritorijose, kur tikrai susiformavusios lankymosi turgeliuose tradicijos.

Bet yra ir kita medalio pusė – reikia įvertinti dar ir vartotojų perkamumo galią. Brango šildymas, kuras, dujos, tai vartotojai ne tiek daug pinigų turi kokybiškesnei produkcijai įsigyti. Mes turgeliuose produktų nebranginame, bet kenčiame patys, irgi įtaką jaučiame. Pirkėjas ateina ir kitas neperka visos vištos, bet perka pusę. Čia gal ir slypi atsakymas.

Manau, kad tai – laikinas reiškinys ir artėjant šventėms prekyba dar atsigaus. Kiekvienais metais matome, kad paukštienos – antienos, žąsienos, kalakutienos – poreikis būna didelis.