Prieš daugiau kaip dešimtmetį kilusi sliekų auginimo banga dar neišsikvėpė. Pastaruosius penkerius metus sliekų augintojų skaičius šalyje mažai kinta – svyruoja tarp 16 ir 19. Aštuntus metus Kalifornijos sliekus Šilgalių kaime (Šakių r.) auginantis ūkininkas Tautvydas Juškaitis neneigia, kad sliekų veisimu bei jų pagamintomis ekologinėmis biotrąšomis tebesižavi iki šiol, nors ir tenka savo sliekyną po itin nepalankios praėjusios žiemos vėl atkurti iš naujo nuo labai mažo kiekio išgyvenusiųjų.

Pirma nesėkmė

Šiemet šiltuoju metų laiku ūkininkas T.Juškaitis sliekus augino tik savo ūkio reikmėms, mat po nesėkmingai peržiemotos praėjusios žiemos, užsitęsusio pavasario, jo sliekų fermoje belikęs labai mažas jų kiekis. Ūkininkas bando vėl prikelti verslą ir padidinti sliekyno apimtis. Septynerius veiklos metus juos sėkmingai augino, nė vieną ankstesnę žiemą nieko panašaus nebuvo nutikę, o praėjusią žiemą sliekai neišgyveno. Pats ieško ir neranda tikslios priežasties, kodėl taip nutiko, ką reikėjo daryti kitaip.

„Iš pradžių net nebuvo jokio pagrindo numanyti, kodėl taip galėjo nutikti. Dabar svarstau, kad gal dėl to, jog žiemą labai kaitaliojosi oro temperatūra. Tas pats ir pavasarį – tai pašaldavo, tai atšildavo. Tad gal jie per anksti pradėjo regeneraciją, per greitai išsivaikščiojo iš savo buveinių ir dėl to, tikėtina, sušalo. Aš taip spėju“, – galimą pagrindinę priežastį nusakė sliekų augintojas.

Pradžioje ūkininkas sliekus augindavo tiek pastato viduje, tiek lauke, o užpernai ir pernai augino ir paliko žiemoti lauke. Kaip pats sakė, užpraeita žiema praėjo puikiai, o praeitą žiemą jo sliekų fermoje lauko sąlygomis augintinių beveik nebeliko. Kai taip nutiko, vėl teko iš naujo atkurti sliekų ūkio apimtis. Be to, Tautvydas pastebi, kad ir sliekai tapo deficitu. Anksčiau, anot ūkininko, būdavo galima jų įsigyti pas daugelį augintojų, o dabar tikrųjų Kalifornijos sliekų, kuriuos jis ir toliau nori auginti, nusipirkti tėra vos keliose vietose ir labai išaugusi jų kaina.

„Kai prieš septynerius metus pirkau didelį kiekį (apie 400 kg) sliekų, mokėjau po 13–14 eurų už kilogramą. Šiandien, jeigu perki mažą kiekį (1–2 kg), kaina prasideda nuo 35 eurų ir dar kyla į viršų. Labai išbrangę, todėl neperku iš kitur, bandau iš išgyvenusių atgaivinti sliekų bandą“, – verslo situaciją ūkyje, kai po nemažai sėkmingų metų netikėtai šį pavasarį sliekai po žiemos pražuvo, aiškino T.Juškaitis.

Minimalizavo išlaidas

Anot ūkininko, sliekai jo nenuvylė, jam nekyla abejonių, kad jie šeimininkui tikrai duoda grąžą. Jam pavyko susidėlioti jų auginimo technologiją, tačiau turėjo per keletą metų išmokti dirbti kuo mažesnėmis išlaidomis. „Jeigu neskaičiuoji įdėto savo darbo, tai grąža yra arti 100 proc. Per šiuos septynerius metus man ir buvo įdomiausia, kaip maksimalizuoti pelną ir kuo ekologiškiau vystyti ūkininkavimo su sliekais būdą“, – atviravo sliekų augintojas.

T.Juškaitis apie Kalifornijos sliekų auginimą pradėjo domėtis per pažįstamus – idėją pasiėmė iš amerikiečių sliekų augintojų Havajuose. Kai Tautvydui parūpo Kalifornijos sliekai, Havajuose prie ekologinių trąšų, gaunamų biohumuso pagrindu, dirbo ekologinių ūkių laboratorijų specialistai. Jaunas lietuvis su mokslo darbuotojais susirašė laiškais, jie labai daug ko jį išmokė.

Keletą pirmųjų metų, anot ūkininko, jis veždavosi iš žirgynų arklių mėšlą – susidarydavo nemaži kaštai. Iš medinių lentų meistraudavo specialias dėžes sliekams – ir vėl būdavo išlaidų. Kai pradėjo skaičiuoti ir labiau minimalizuoti išlaidas, rado išeitį, kaip visa tai padaryti taupiau. „Patys kaimo žmonės pradėjo mano sliekams siūlyti visokias atliekas – pavasarį ir rudenį suveždavo atlikusias nereikalingas daržoves, obuolius, šiaudus, sugrėbtus medžių lapus. Viską, kas jiems atlieka, man suveža, aš susandėliuoju, sukompostuoju. Paskui sušeriu sliekams. Sliekai pas mane gyveno lauke tokiose specialiose „ložėse“, kurios irgi beveik jau nieko nekainuoja. Priėjau iki to, kad vienintelis dalykas, kas dar kainuoja – mano darbas“, – pasakojo Tautvydas.

Be to, net ir čia jis rado būdą susimažinti darbų. Anot ūkininko, augintojai pritaiko skirtingas auginimo technologijas – yra kas sliekus šeria du kartus per savaitę, o jis šerdavo kartą per mėnesį ir viskas sekdavosi puikiai. „Uždirbti tikrai galima, tik, kaip ir bet kuriame kitame versle ar ūkininkavimo kryptyje, reikia galvoti, planuoti, dėlioti, kaip minimalizuoti kaštus, – sakė septynerių metų patirtį sukaupęs T.Juškaitis. – Aišku, nereikia pamiršti, jog iš sliekų auginimo nebus tokie uždarbiai, kad galėtum mesti kitus savo darbus.“

Atidirbtas receptas

Verslo pradžioje T.Juškaitis pardavinėdavo sliekus ir biohumusą mažais kiekiais. Pastaruosius ketverius metus rado nišą – parduoda didelius kiekius biohumuso ekologiniams ūkiams. Tad lengviau – nereikia rūpintis biohumuso pakavimu. Kai atvyksta ūkininkas vežtis biohumuso, tiesiog išima sliekus iš vadinamųjų lauko lysvių, ir ūkininkas su priekaba jį išsiveža, net nereikia sijoti. Parvežęs išsibarsto ant laukų arba pats gamina ištraukas, kurias jie vadina „arbata“, laistymui. Tiems, kurie pas Tautvydą perka didelius kiekius humuso, jis mielai pasidalina ištraukos, skirtos tręšimui, gamybos receptais.

„Pats labai ilgai ir kantriai dirbau prie šių ištraukų, kol atradau tinkamą technologiją. Internete yra labai daug receptų, bet kai kuriuos pabandžius – visiška nesąmonė. Rašo, kad turi būti tam tikra temperatūra, todėl reikia pašildyti. Mano nuomone, tai visiška netiesa, nes prie tam tikros temperatūros miršta bakterijos. Teko bendrauti su profesionaliu biotechnologu, laboratorijų specialistais, jie man padėjo, kol bendrai sukūrėme tinkamą receptą“, – aiškino T.Juškaitis.

Anksčiau ūkininkas pats paruošdavo ištraukas ir jas parduodavo. Dabar ir to jau nebedaro – pasidalina patirtimi ir receptu su tuo, kuris iš jo ūkio nuperka ne mažiau kaip 30 tonų biohumuso. Kai receptas „atidirbtas“, bet kuriam ūkininkui nesunku pačiam pasigaminti ištraukų ir nupurkšti ekologinio ūkio laukus.

Pagelbėja traktorius

Savo sliekų ūkyje Tautvydas susitvarko vienas. Pagalbininkų jam prireikia tik tuomet, kai atliekamas pats sunkiausias darbas – sliekų iškėlimas į naują vietą. „Tada tenka kelti sunkius „sietus“, o sliekai už jų būna sulindę į savo skanėstus. Kai atsidengi, jie iš visų jėgų bėga, slepiasi, kur tik randa kokią slėptuvę. Sliekus perkelti reikia labai greitai, tuomet būna sunkus fizinis darbas“, – aiškino sliekyno šeimininkas.

Per septynerius metus vienai ar kelioms tokio darbo dienoms Tautvydas pasisamdo vienadienius pagalbininkus. O visus kitus darbus dažniausiai pasidaro vienas pats. Jo teigimu, ūkyje dabar daug kas mechanizuota – šėrimas pritaikytas traktoriumi, kartą per mėnesį į lysves sudeda kompostą. Išveža, džiovina vėl traktoriumi.

Sliekynas, kuriame Tautvydas ūkininkauja, užima apie 70 arų žemės. Greta turi įsirengęs ir sandėlį. „Patalpos po stogu reikia, kai pasitaiko liūtys. Lauko sąlygomis tvarkant sliekus labai susiplaka biohumusas ir vėliau ūkininkams būna sunku jį krauti, transportuoti, o parsivežus – jokių šansų išbarstyti, todėl nuvežame į sandėlį, kad bent minimaliai pradžiūtų“, – teigė T.Juškaitis.

Jis pasakojo ir apie tai, kodėl pradėjo sliekus auginti lauke. Sakė, jog sandėlyje tiesiog neužtekdavo vietos – nedaug lysvių. Be to, lauke kur kas lengviau dirbti tvarkant humusą, dalinant pašarus, negu patalpų viduje. Ten daugiau rankų darbas, o lauke galima viską padaryti pasitelkiant techniką.

Grūdų rankovėse

„Klimatas Lietuvoje šiltėja, sliekus ištisus metus galima auginti ir lauke, – patikino augintojas. – Viskas yra labai paprasta. Tą sistemą esu išbandęs, žinoma, ji skolinta, bet mano ūkyje dar patobulinta. Įrengiant lysves reikia iš šonų ir iš viršaus uždėti šiaudų, taip pat sąlyginai šviežio mėšlo ar bet kokio komposto, kuris nėra perpuvęs ir žiemą dar pus bei skleis šilumą. Bet taip daryti galima tik tada, kai yra dengiamas didelis plotas (bent 1,5 aro) arba naudojama bent 150 kv. m dėžė. Ji turi būti bent 1 m aukščio tam, jei būtų per karšta arba per šalta. Sliekai nėra kvaili – prireikus jie susiranda jiems tinkamiausias sąlygas. Ir viskas – šaltąjį sezoną tokiame sumuštinyje sliekai išbūna be problemų“, – patirtimi dalijosi Tautvydas.

Jo teigimu, nereikia baimintis, kad lauke lyja. Kiek prilyja, susigeria, sliekams drėgmės užtenka. Jis pats agroplėvelę įtiesia tik tokiu atveju, jeigu nededa šiaudų. Ūkininko pastebėjimu, šiaudai atstoja agroplėvelę ir dar geriau kvėpuoja. Problema, kad mažiau drėgmės per šiaudus praeina, bet drėgmė greitai neišgaruoja.

T.Juškaitis išbandė ir patarė kitiems nenaudoti medžio lentų. Sliekų auginimui pritaikė grūdų laikymui skirtas proliprofeno rankoves – taip yra dar racionaliau. Iš rankovės medžiagos suformuoja lysvę – ją perpjauna, susmeigia kuolus, suriša ir tokiame guolyje formuoja lysves. Jos taip ir atrodo – 2 m į plotį ir apie 20 m į ilgį. Rankovių nusiperka, jos nėra brangios. Tokie guoliai tarnauja du sezonus, kartais ir tris, vėliau rankovė nuo drėgmės ir temperatūros svyravimų suyra.

Pasak Tautvydo, dar labai svarbu po rankove ant žemės patiesti tinklą, apsaugantį nuo kurmių, nes jie sliekams nėra draugiški. Nesvarbu, ar bus rankovė, ar bus padėtos lentelės, jo pastebėjimu, kurmis vis tiek ras kelią. „Kurmis sliekų nežudo, jis perkanda slieko priekinį narelį ir sliekas gali gyventi apie pusantro mėnesio. Šitaip jis juos sandėliuoja. Vienas kurmis gali ištempti dešimtis kilogramų sliekų. Jam tiktai leisk ir jis ilgai ir nuobodžiai dirbs“, – sliekų naikintojus vardijo ūkininkas.

Be kurmių, sliekams dar gali labai pakenkti ir paukščiai. Jeigu lysvė nebus uždengta, liks plikas paviršius, nuolat suks pulkai paukščių, jie les sliekus, o sliekai nelabai apsisaugos. Jie lenda į viršutinį sluoksnį. „Rudenį išspaudų uždedi, kurios jiems labai patinka, jie vis lenda, o paukščiai juos lesa ir lesa, dėl to reikalingas dengimas iš viršaus. Kažkiek sliekų žūsta ir nuo įsimetusių skruzdėlių, bet nebūna taip, kad nuo skruzdėlių visiškai išnyktų“, – atkreipė dėmesį augintojas.

Pusę metų atostogos

Šiemetis rugsėjis gražus, todėl sliekams lauke augti palanku. Šiais metais Tautvydas lauke neturi ko dengti, bet kai turėjo, prikraudavo daug maisto, rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje lysves uždengdavo ir apie pusę metų – iki balandžio mėnesio pabaigos – pas sliekus nelįsdavo.

„Šiaip jie ir to maisto šaltuoju metu nelabai daug sunaudoja. Jie dažniausiai susisuka į tokius kamuolius, kad jiems šilčiau būtų, ir vegetuoja. Kai atšyla oras, gauna drėgmės, jų vegetacija baigiasi, tada pradeda maitintis, daugintis ir augti. Turbūt dėl to maniškiai šiais metais ir iššalo, kad pavasaris pasitaikė toks – tai šilta, tai šalta. Bet ir šis ruduo įdomesnis: naktimis kartais lyg ir šalnos, o dieną – 27 laipsniai šilumos. Ir tokie kontrastai jiems negerai. Pavasarį „sumuštinis“ (specialiai paruošta lauko lysvė) jau ne taip idealiai funkcionuojantis, kaip žiemą, būna perkaitęs, dėl to ir sušalo“, – iki šiol iššalimo priežasčių ieško Tautvydas.

Jo teigimu, Kalifornijos sliekai išvesti žemyne, kur iš viso nėra žiemų. Jiems idealios sąlygos, kai visą laiką šilta. Dėl to auginant Lietuvoje jie lepesni. „Bet pas mane daug žiemų jie lauke išsilaikė, o jau patalpų viduje – iš viso jokių problemų nėra. Viduje, jeigu užtikrini bent 15 laipsnių temperatūrą, jų vegetacija neprasideda ir jie ištisus metus ir biohumusą gamina, ir dauginasi. Jeigu temperatūra nukrenta iki 5 laipsnių, tada ir prasideda jų vegetacija. Aš su jais turėdavau pusės metų pertrauką. Jeigu nesinori leistis į gamybos linijas ir produkcijos platinimą per prekybos centrus mažais kiekiais, tuomet labiau apsimoka laikyti juos lauke, šaltąjį sezoną pačiam veikti kažką kitą, o parduoti tik tai, kas šiltuoju sezono laikotarpiu būna pagaminama. Kai yra didelis sliekų kiekis, daug labiau apsimoka ir laiko, ir pelno atžvilgiu“, – verslo patirtimi dalijosi T.Juškaitis, galbūt kitą pavasarį galėsiantis savo ūkyje surengti atvirų durų dieną.

Idėja iš Havajų

Šakių rajono ūkininkas bei verslininkas T.Juškaitis apie Kalifornijos sliekų auginimą pradėjo domėtis per pažįstamus – idėją pasiėmė iš amerikiečių sliekų augintojų Havajuose. Jau nemažai laiko su jais neturi kontaktų, bet tuo metu, kai Tautvydui parūpo Kalifornijos sliekai, Havajuose prie ekologinių trąšų, gaunamų biohumuso pagrindu, dirbo ekologinių ūkių laboratorijų specialistai. Jaunas lietuvis su mokslo darbuotojais susirašė laiškais, jie labai daug ko jį išmokė.

Tada pradėjo domėtis, kur arčiausiai galėtų įsigyti sliekų. Rado jau kelias įmones ir Lietuvoje, kurios prekiavo sliekais, bet jis pats nusipirko Lenkijoje, nes tada jų kaina Lenkijoje ir Lietuvoje labai skyrėsi – pas kaimynus kainavo vos ne perpus pigiau. Per septynerius metus, augindamas sliekus, Tautvydas sukaupė nemažai patirties, įgijo praktikos.

Pats antrą kartą pirkti sliekų neplanuoja, nori atsikurti iš savų. Ūkininkas skaičiavo, kad turėjo gerokai virš tonos sliekų, tai geriausiu atveju po žiemos ir klastingo pavasario jam liko apie 100 kg. „Įmanoma atkurti, bet čia man reikės maždaug 3 metų ir tik dėka to, kad aš daug visko žinau. Jau nepradedu nuo nulio. Kaip ir bet kuriame kitame versle, nesvarbu, kas benutiktų, tau nesėkmės atveju visada lieka žinios. Tada kopti į verslo viršūnę antrą kartą jau viskas einasi greičiau ir sklandžiau. Vis tiek, ką bedarysi, praktika ir žinios yra pagrindas“, – optimistiškai žvelgia ūkininkas.

Todėl šie ir ateinantys metai T.Juškaičio sliekyne bus tik sliekų veisimo laikotarpis. Teks sudaryti idealias sąlygas sliekams, laikyti juos dėžėse po stogu, gal net šildyti sandėlio patalpas žiemą. Skaičiuoja, kad jeigu patalpų nešildytų, tai sliekai turėtų per metus pasidauginti maždaug tris kartus. Ieško kitų būdų kuo daugiau išlošti tiek dauginant, tiek perdirbant biohumusą.

Anksčiau Kalifornijos sliekynas buvo beveik pagrindinė T.Juškaičio veikla, o dabar jaunas verslus vyras jų turi ir daugiau. Savo nedideliame 30 ha ūkyje sėja kviečių, augina daržovių.