Jau nebe pirmas mėnuo Lietuvos ekonomistai stebi paradoksalią situaciją: iš pieno gamintojų pienas superkamas vis pigiau, tačiau parduotuvių lentynose nurodytos pieno produktų pardavimo kainos mažėti nėra linkusios, atvirkščiai – kai kurie pieno produktai vis dar brangsta. Tuo tarpu daug metų konkurencinėje kovoje vargais negalais atsilaikę smulkūs pieno gamintojai tikina, kad šie metai jiems gali būti jau paskutiniai.

Tarsi amerikietiški kalneliai

Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) viešai pateikiamais duomenimis, Lietuvos didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse dauguma pieno produktų šių metų pradžioje kainavo tiek pat, kaip ir praėjusių metų pabaigoje, arba daugiau. Nekito vidutinės pieno, kefyro, varškės kainos, tačiau brango sūriai, grietinė, sviestas, fermentiniai sūriai. Panašios pieno produktų kainų augimo tendencijos buvo stebimos jau ne vieną mėnesį.

Pieno produktai vartotojams brangsta net ir tuomet, kai pieno gamintojams mokama kaina už žaliavinį pieną traukiasi. ŽŪDC tvarkomos Pieno apskaitos informacinės sistemos duomenimis, 2022 m. lapkričio mėn. supirkimo įmonių pieno gamintojams mokėta vidutinė faktinė bazinių rodiklių pieno kaina (su priedais ir nuoskaitomis), palyginus su 2021 m. lapkričio mėn., padidėjo 37,2 proc. bei sudarė 410,64 Eur/t, tačiau, palyginus su 2022 m. spalio mėn. faktine bazinių rodiklių kaina, ji buvo 1,7 proc. mažesnė.

Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato išankstiniais duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2022 m. lapkričio mėn. mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 577,8 Eur/t. Analizuojamu laikotarpiu vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina kaimyninėje Latvijoje siekė 490,5 Eur/t, Estijoje – 532,1 Eur/t, o Lenkijoje – 583,6 Eur/t.

ŽŪDC ir Lenkijos statistikos duomenimis, praėjusių metų lapkričio mėn. buvo stebimas vidutinių mažmeninių geriamojo pieno, varškės sūrių ir sviesto kainų augimas Lietuvos didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse ir Lenkijos mažmeninėje rinkoje. Tačiau vidutinės pieno produktų kainos Lietuvos didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų parduotuvėse buvo apie 1,7–2,9 karto didesnės nei Lenkijos mažmeninėje rinkoje. Svarbu atkreipti dėmesį, kad analizuojamu laikotarpiu pridėtinės vertės mokestis (PVM) pieno produktams Lenkijoje buvo 0 proc., o Lietuvoje – 21 proc.

Rinkos ekspertai pastebi, kad didėjančios lietuviškų pieno produktų kainos mažina jų konkurencingumą vidaus bei užsienio rinkose ir gali turėti įtakos paklausos mažėjimui. Tačiau tai gali būti svarbiu veiksniu dar ir kainų stabilizavimui ar mažėjimui, kurio lietuviškų pieno produktų vartotojai labai laukia.

Lyg gavę šlapiu skuduru

Savo pavardės dėl šventos ramybės nenorėjusi viešinti ūkininkė iš Lazdijų rajono VL tikino, kad jau kuris laikas (nebe pirmas mėnuo) už parduotą pieną pieno gamintojai gauna vis mažiau – žaliavinio pieno supirkimo kainos tris mėnesius mažėjo. „Ūkininkai streikuoti negali, kaip darė sostinėje viešojo transporto darbuotojai, nes karvei neįsakysi, kad ši neduotų pieno. Tad ir tyčiojasi iš mūsų, nes ir ūkininkams pastaruoju metu brango elektros energija, degalai ir visa kita“, – kalbėjo moteris.

Ji pastebi, kad ir taip laikantieji karves jaučiasi tarsi prie būdų pririšti šunys – iš savo kiemo niekur negali ištrūkti, negali pasitraukti nuo gyvulių. Todėl pieno ūkių Lietuvoje, ypač smulkių, itin sparčiai mažėja. Jei praėjusių metų sausį Lietuvoje buvo 23 929 pieno ūkiai, laikę 226 049 karves, tai jau spalio mėn. pieno ūkių buvo sumažėję iki 22 375, nors karvių skaičius juose ir buvo kiek didesnis – 227 532.

„Aš pati ir kiti smulkūs pieno gamintojai karvių laikėme tikrai daugiau. Dabar smulkiųjų, ypač laikančių 2–3 karves, liko tik saujelė. Dėl to, kad su mumis elgiamasi labai nesąžiningai. Už pieną gauname vis mažiau ir mažiau. Prieš daug metų piketavome prie Kalvarijos – visi pamename, kuo protestai baigėsi. Vargu ar ūkininkai vėl taip gins savo teises – jau nėra kam eiti. Mes visi jau pensininkai, jaunų beveik nėra. Bet tai ne priežastis tyčiotis iš tų paskutinių likusių žmonių, kurie visą gyvenimą paaukojo, kad miestiečiai valgytų pigų sūrį, sviestą ir kitus kaimiškus valgius“, – savo nuomonę išsakė dzūkė.

Ji teigė vis dar šeimos ūkelyje laikanti dvi karves. Rudenį turėjo tris, bet vieną pardavė. Tačiau artėja laikas atsisveikinti ir su paskutinėmis. Tai padarys, kai baigsis pernai pasiruoštas pašaras karvėms. „Dabar tokie laikai, kad laikant vieną karvę, visą likusį nepanaudotą šeimos poreikiams pieną tenka išpilti, nes niekas jo nesuperka – neapsimoka supirkėjams atvažiuoti. Jei laikai tris karves, pienovežis dar užsuka. Bet ir tiek karvių laikyti jau neapsimoka“, – VL dėstė moteris.

Išeities nemato

Išties rinkoje yra toks atvejis – žaliavinis pienas pinga, o pieno produktai brangsta. Pieno perdirbėjai aiškina, kad taip yra dėl įvairių priežasčių. Teko girdėti, kad perdirbėjai iki 20 ct sumažino žaliavinio pieno supirkimo kainas. Tad prie šios energetinės padėties bei infliacijos apie kokį ūkininkų rentabilumą ir išgyvenimą galima kalbėti? Manau, šiuo metu reikėtų atsakyti į keletą klausimų – kodėl pas mus Lietuvoje pigi žaliava, bet parduotuvių lentynose pieno produktai jau negali konkuruoti su lenkiška ir kita įvežtine produkcija, ir kodėl mūsų perdirbėjų pagaminta lietuviška produkcija Lenkijoje daug pigesnė negu Lietuvoje?

Manau, prekybininkų pelnai ir apetitai auga nuolat. Jiems vienas ir tas pats, ką šneka politikai ar visuomenė. Jie tik tada mažins kainas, kai niekas nepirks brangios produkcijos, o kol perka, jie savo pelnus laikys tokius, kokie jiems reikalingi. Perdirbėjams gali būti pasakyta, kokia kaina turėtų būti pristatyta produkcija, kokia kaina pieno produktai bus parduoti. Gali būti, kad yra perspėti, jog, jei kels kainą, jų produkcijos nepirks, nes įvežtinė pigesnė.

Gali būti, kad liberali politika Lietuvai netinka. Išsivystė oligopolijos ir su žemdirbiais niekas nesikalba ir nesikalbės, jeigu taip toliau bus. Turi būti nustatyti kažkokie svertai, kad ir ūkininkams mokama kaina būtų su nors minimaliu pelnu. Kitu atveju – kaip jiems ūkininkauti, kuo kompensuoti nuostolį? Girdžiu, kad vienas įpykęs ūkininkas žada išleisti karves į lauką, sako, tegul eina, kur nori, o kitas planuoja parduoti lenkams, dar kitas – išvežti į skerdyklą. Prisiklausau visokių karštų emocingų kalbų.

Nežinau, gal didieji ūkiai dar turi iš ko padengti nuostolius, bet smulkieji ūkiai sau to leisti negali, kitaip rizikuoja viską prarasti, tada iš viso turės atsisakyti ūkininkavimo. Tik mūsų politikai, manau, nenori gilintis į tokią situaciją, nenori imtis kokių nors kardinalių sprendimų pieno sektoriaus išsaugojimui.

Sunku visam sektoriui

Eimantas Bičius, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius

Jau ne vieną mėnesį krenta pieno supirkimo kainos. Pernai prekybininkai ir perdirbėjai tikino, kad parduotuvėse pieno produktų kainos kyla dėl to, kad brangsta žaliava. Bet nemanau, kad žaliavos kaina kaip nors lemia pieno produktų brangimą, nei jų kainų kritimą. Net ir dideli ūkiai, turintys kelis šimtus karvių, praktiškai šiandien derėtis nelabai gali, nors jiems mokama pieno supirkimo kaina ir yra šiek tiek didesnė.

Lietuvoje pagal ankstesnę tvarką žaliavinio pieno supirkimo kainos suskirstytos į 10 grupių. Kuo mažesnis pieno kiekis, tuo žemesnė kaina už kilogramą pieno. Kai kyla žaliavinio pieno supirkimo kaina, ji didinama visiems, o kai krenta – mažinama ir didesniems, ir mažesniems ūkiams.

Tik gal kooperatyvai dar turi galimybę savo viduje pareguliuoti kainas, bet kooperatyvas nuperka pieną iš savo narių ir paskui kiek duoda, už tiek parduoda – taip pat nelabai gali pasiderėti. O pienas – greitai gendanti žaliava, jeigu nesusideri dėl kainos, jo negali laikyti dieną, dvi ar savaitę. Grūdus supirkęs gali ir mašinoje palaikyti kokią savaitę, o pieną turi parduoti šiandien. Realių derybų dėl supirkimo kainų Lietuvoje nevyksta. Tad situacija pieno sektoriuje labai nedėkinga – žaliavos, degalai brangsta, o pieno supirkimo kaina krenta, ir nei mažas, nei didelis ūkis negali to pakeisti.

Mes, kaip asociacija, nuolat apie tai kalbame, rašome raštus Vyriausybei, bet įmonės – komercinės. Tad nei mes, nei valdžia įtakoti jų sprendimams jokių svertų neturime. Buvome rudenį valdžios institucijoms rašę, kad labai jau panašu į kartelinius susitarimus – vienu metu visi sumažino pieno žaliavos kainą, bet niekas jokio atsakymo taip ir nedavė. Dabar kalba, kad gal Konkurencijos taryba turėtų tirti mažmenines kainas, bet ne mes tokius tyrimus galime užsakinėti. Manyčiau, daugiau iniciatyvos galėtų parodyti ir Žemės ūkio ministerija.

Kai kurių pieno produktų vidutinės mažmeninės kainos Lietuvoje (LT) ir Lenkijoje (PL) (Eur/kg)

* lyginant 2022 m. 11 mėn. su 10 mėn.;

** lyginant 2022 m. 11 mėn. su 2021 m. 11 mėn.,

*** – Eur/l.

Pastaba. Kainos Lietuvoje (su PVM, neįtraukiant privačių prekės ženklų ir akcijų kainų).

Šaltinis: ŽŪDC