Nuo neatmenamų laikų Lietuvoje augintų ūkinių gyvūnų ir paukščių veislės – nuo žemaitukų ir juodmargių iki vištinių žąsų – buvo svarbus kaimo pragyvenimo šaltinis. Šiandien intensyvėjant žemdirbystei, keičiantis mitybos tendencijoms, įsigalint pramoninėms veislėms daugelis senojo Lietuvos genofondo rūšių yra atsidūrusios ant išlikimo ribos. Pastaruoju metu vis daugiau ūkininkų, ypač smulkių šeimos ūkių, atranda senąsias veisles. Tai suteikia vilčių išsaugoti šimtmečius besiformavusius vietinių naminių gyvūnų genetinius išteklius.

Lietuvos ūkininkams, kurie augina senųjų veislių ūkinius gyvūnus, šiemet numatyta skirti 3 143 092,72 Eur paramos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano intervencinę priemonę „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.

Paraiškas ūkininkai jau gali teikti nuo balandžio 13 d. iki birželio 12 d., pavėluotai paraiškos bus priimamos iki birželio 22 d. Taip pat nuo 2026 m. paankstintas ir kompensacinių išmokų mokėjimas, pareiškėjai, laikęsi įsipareigojimų, po atliktų patikrų, išmokas už 2025 m. kasmetinius prašymus, šiemet gaus iki birželio 30 d.

Gera žinia ūkininkams – paramos sumos gerokai išaugo

Šiuo metu Lietuvos ūkinių gyvūnų genofondo sąraše yra 13 ūkinių gyvūnų veislių, kurias auginantys ir veisiantys ūkiai gali pasinaudoti parama.

„Nuo šių metų parama ūkiams, kurie įsipareigoja išlaikyti ir dauginti šias veisles, buvo gerokai padidinta. Tikimės, jog didesnė finansinė parama paskatins daugiau ūkininkų auginti ir puoselėti nykstančias senąsias naminių gyvulių rūšis, kurios Lietuvoje formavosi šimtmečiais“, – sako Žemės ūkio ministerijos (toliau – ŽŪM) Europos Sąjungos politikos departamento išmokų už plotus skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Dirmienė. Ji taip pat pažymi, jog gryninantis bandoms, produktyvumas stagnuoja, o komercinių veislių – auga, todėl produktyvumo skirtumas, lyginant su intensyviųjų veislių, dar labiau didėja, todėl senųjų veislių gyvuliams išlaikyti reikalingas paramos poreikis didėja.

Nuo šių metų pagal SP intervencinę priemonę „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ bus skiriama tokia parama (skirtingų rūšių ūkinių gyvūnų, išskyrus bites, perskaičiavimas į sutartinius gyvulius (toliau – SG):

• už žemaitukų veislės arklius – 341 Eur/SG;
• už stambiuosius žemaitukų veislės arklius – 341 Eur/SG;
• už Lietuvos sunkiuosius arklius – 311 Eur/SG;
• už Lietuvos šėmuosius galvijus – 692 Eur/SG;
• už Lietuvos baltnugarius galvijus – 732 Eur/SG;
• už Lietuvos juodmargius galvijus (senojo genotipo) – 395 Eur/SG;
• už Lietuvos žaliuosius galvijus (senojo genotipo) – 599 Eur/SG;
• už Lietuvos baltąsias kiaules (senojo genotipo) – 1 700 Eur/SG;
• už Lietuvos vietines kiaules – 2 769 Eur/SG;
• už Lietuvos šiurkščiavilnes avis – 1 496 Eur/SG;
• už Lietuvos juodgalves avis (senojo genotipo) – 1 020 Eur/SG;
• už vištines žąsis – 2 394 Eur/SG;
• už Lietuvos tamsiąsias bites – 269 Eur/šeimai.

Senąsias Lietuvos veisles labai svarbu išsaugoti, nes jos yra šalies biologinio ir kultūrinio paveldo dalis. „Senosios lietuviškos ūkinių gyvūnų veislės pasižymi stipresne imunine sistema, geriau toleruoja klimato svyravimus, rečiau serga. Gyvūnai yra mažiau lepūs bei išrankūs laikymo sąlygoms ir pašarams, o jų priežiūra kainuoja mažiau. Be to, vietinės veislės išsaugo unikalų genetinį fondą, kuris ateityje gali būti itin svarbus sprendžiant atsparumo ligoms ar klimato kaitos iššūkius“, – sako K. Dirmienė.

Rūšių išsaugojimas – mokslininkų ir ūkininkų rankose

Negrįžtamai išnykusių lietuviškų rūšių sąraše jau atsidūrė Lietuvos vietiniai arkliai, kurie dar XX a. pradžioje buvo paplitę daugelyje kaimo ūkių, tačiau vėliau visiškai išnyko dėl intensyvaus kryžminimo su stambesnėmis europinėmis veislėmis. Panašus likimas ištiko ir senąsias vietines vištų bei kai kurias kiaulių linijas ir dalį vietinių avių tipų. Kartu su išnykusiais gyvūnais, prarastas ir unikalus genetinis paveldas, kuris šiandien būtų itin vertingas dėl atsparumo ligoms, klimato kaitai ir gebėjimo išgyventi paprastesnėmis sąlygomis.

Pastaruosius tris dešimtmečius nuosekliai siekiama išsaugoti į genofondo sąrašą įtrauktas likusias senąsias ūkinių gyvūnų veisles. „Šiandien ties kritine išlikimo riba yra atsidūrę Lietuvos žalieji galvijai – jų yra likę vos 89 individai. Išlikęs vienas senojo genotipo branduolys yra laikomas gyvulininkystės centre Baisiogaloje. Šie galvijai yra mažesni ir netinka melžimo aparatams, todėl jie nepatrauklūs stambiems pienininkystės ūkiams“, – sako dr. Rūta Šveistienė, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė. Šis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto padalinys ne tik koordinuoja genetinių išteklių apsaugą, bet ir vykdo nykstančių veislių veisimą, bendradarbiauja su ūkininkais, padeda jiems laikytis veisimo programų ir užtikrinti genetinį grynumą.

Pasak Centro vadovės, kritinėje būklėje išlieka ir kelios senosios lietuvių kiaulių veislės: Lietuvos vietinių kiaulių tėra išlikę apie 126, Lietuvos baltųjų senojo genotipo – 255 individai. Nors kai kurių veislių statistikos skaičiai atrodo didesni, jų genetinė bazė išlieka trapi dėl riboto veisime dalyvaujančių gyvūnų ir labai nedidelio laikytojų skaičiaus.

Pasak R. Šveistienės, senųjų veislių išsaugojimas priklauso ne tik nuo Centro pastangų, bet ir nuo ūkininkų įsitraukimo. „Ūkininkams mūsų centras, įsikūręs Baisiogalos dvare, parduoda veislinių gyvulių prieaugį, tačiau mūsų plėtrą taip pat riboja galimybės ir turimi pastatai. Todėl labai džiaugiamės, sulaukdami naujų ūkininkų, kurie domisi galimybe auginti senąsias veisles. Bendradarbiavimas su kai kuriais ūkiais tampa mūsų bendromis sėkmės istorijomis, pavyzdžiui, Žano Talandžio ūkis, pradėjęs auginti šėmas karves ir iš jų pieno gamina sūrius. Sulaukiame ir besidominčių vištinių žąsų auginimu – jomis ypač domisi jauni ūkininkai“, – sako Centro vadovė.

Vištinės žąsys, kurios prieš 100 metų Lietuvoje buvo labai populiarios, sovietmečiu buvo išnykusios, tačiau jų genofondą pavyko atkurti 1995 m. atsivežus jų kiaušinių iš užsienio kolekcijų.

„Šiuo metu turime apie 30 ūkininkų, auginančių šias senosios veislės žąsis. Nors daugeliui jų auginimas atrodo paprastesnis, nei pavyzdžiui, galvijų – šios žąsys turi charakterį ir į pulką neįsileidžia naujų paukščių. Tad ūkininkams, siekiantiems plėsti jų pulkus tai neretai kelia iššūkių“, – pasakoja R. Šveistienė.

Senųjų lietuviškų gyvūnų veislių išsaugojimu kol kas daugiausia rūpinasi pavieniai, ar nedideli šeimos ūkiai. Pasak R. Šveistienės, papildomą impulsą šiai jų veiklai galėtų suteikti išplėsta tautinio paveldo sistema, kuri galėtų apimti visą grandinę – nuo gyvūno iki produkto. „Manau, ūkiams, kurie augina ir sertifikuoja senąsias veisles, būtų naudinga, jei jie galėtų atitinkamais ženklais pažymėti ir savo produkciją. Pavyzdžiui, jei ūkininkas, auginantis šiurkščiavilnes avis, iš jų vilnos gamina šlepetes ar kitus produktus, galėtų juos žymėti kaip tautinį paveldą. Tai ne tik didintų jų vertę rinkoje, bet ir stiprintų ryšį tarp tradicinės gyvulininkystės ir vartotojo“, – sako ji.

Paveldo išsaugojimas – naujo ūkio idėja

Senųjų tradicijų ir paveldo gaivinimas vis dažniau tampa besikuriančių ūkių vertybiniu pamatu. Prieš trejus metus į Lietuvą sugrįžusi Ramunė Farnan Jurbarko raj. įkūrė šeimos ūkį „Upės pievos“, kurio verslo idėja ir misija tapo tautinio paveldo ir lietuviško unikalumo išsaugojimas.

„Prieš metus įkurtame mūsų ūkyje pradėjome auginti levandas, nes turėjome jų auginimo patirties. Taip pat atidarėme kavinę, bet netrukus nutarėme auginti ir gyvūnus, kad lankytojams galėtume pasiūlyti patiekalų iš mūsų pačių užaugintų produktų ir mėsos. Taip įsigijome ne tik vištų, bet ir nykstančių senųjų lietuviškų veislių gyvūnų. Dalyvaujame vištinių žąsų ir šiurkščiavilnių avių veisimo programoje. Kol kas turime tik tris aveles ir nedidelį pulkelį žąsų. Šios veislės žavi tuo, jog yra atsparesnės ligoms, o šiurkščiavilnės avys dar ir labai draugiškos. Tikimės, kad mums pavyks sėkmingai ūkį išplėsti, nors lig šiol gyvūnų auginimo patirties neturėjome“, – pasakoja R. Farnan.

Pasak Ramunės, nedideli šeimos ūkiai tampa patrauklia vietinio turizmo niša daugelyje Europos šalių. „Bandysime ir mes atrasti savo nišą siūlydami savo klientams edukacijas, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas, ūkyje užaugintus ir pagamintus produktus. Jau dabar turime nemažai lankytojų iš užsienio, kurie Lietuvoje ieško tai, kas jiems dar nematyta. Todėl mes ir norime puoselėti senąsias ūkinių gyvūnų veisles ir visa, kas lietuviška, autentiška“, – sako „Upės pievos“ ūkio šeimininkė.

Kol kas ūkininkė teigia parama už nykstančių Lietuvos veislių gyvūnų auginimą dar nepasinaudojo, nes dar neatitinka keliamų reikalavimų. „Kol kas dar esame per mažas ūkis – norint pasinaudoti parama, reikia turėti bent 5 avis, tačiau kitąmet paramai gauti kliūčių, tikiuosi, neliks“, – sako R. Farnan.

Svarbiausi reikalavimai siekiantiems paramos

Ūkininkai, norintys gauti kompensacinę išmoką už nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių, naminių paukščių ar bičių laikymą ir veisimą, tai turi pažymėti savo Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškoje. Kartu privaloma deklaruoti bent minimalų – 0,01 ha – žemės ūkio naudmenų ar kitos paskirties plotą. Paraišką galima teikti tik tuo atveju, jei visi laikomi gyvūnai yra registruoti Ūkinių gyvūnų registre, o jų duomenys atnaujinti iki paraiškos pateikimo dienos. Priimtų įsipareigojimų laikytis 5 metus.

Pareiškėjas turi laikyti bent 1 arklį, (arba) galviją, (arba) 2 kiaules, (arba) 5 avis, (arba) 10 naminių paukščių, arba 3 bičių šeimas, esančias selekciniame centre Marcinkonyse (adresas: Miškininkų g. 61, Marcinkonys, Varėnos r. sav.) ir 18 km spinduliu nuo selekcinio centro teritorijos ribų, arba 10 bičių šeimų, esančių už selekcinio centro teritorijos ribų, priklausančių senosioms veislėms, kurioms gresia išnykimas.

Bitininkai, siekiantys paramos už Lietuvos tamsiųjų bičių šeimas, turi dalyvauti selekcinėje programoje – ją įgyvendina asociacija „Lietuvos tamsioji bitė“. Teikiant paraišką būtina pateikti bičių motinų kilmės pažymėjimų kopijas.

Laikant vištines žąsis, reikalaujama pateikti paukščių kilmės dokumentus. Taip pat privaloma nurodyti visų laikomų arklių, galvijų, kiaulių ir avių identifikavimo numerius.

Paramos gavėjai įsipareigoja penkerius metus išlaikyti deklaruotą nykstančių veislių gyvūnų ar bičių šeimų skaičių ir kasmet deklaruoti žemės ūkio naudmenas. Gyvūnų išlaikymo laikotarpis vertinamas pagal fiksuotą intervalą – nuo praėjusių metų balandžio 1 d. iki einamųjų metų kovo 31 d. Visą įsipareigojimų laikotarpį ūkininkai turi laikytis gyvūnų gerovės, sveikatingumo, registravimo ir ženklinimo reikalavimų, taip pat veislinių kiaulių ir bičių motinų ženklinimo taisyklių.

Detalesnę informaciją apie SP intervencinę priemonę „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ galima rasti čia.