Lietuva Europos Sąjungai (ES) yra įsipareigojusi, kad daugiamečių pievų ir ganyklų plotai turi sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. visų pasėlių, tačiau pastaraisiais metais pievų žymiai sumažėjo ir riba buvo peržengta. ŽŪM spalio mėnesį paskelbus, kad ūkininkai, per pastaruosius dvejus metus suarę pievas ir daugiametes ganyklas, turės jas atkurti, kitaip jiems bus taikomos sankcijos, žemdirbių bendruomenėje kilo nerimas. Dabar ŽŪM mėgina ieškoti išeičių iš situacijos, kurioje atsidūrė pievas suarę ūkininkai. Vieną sprendimą ministerija jau pasiūlė – išartų pievų plotus atkurti reikės, tačiau tai bus galima padaryti ir deklaruojant naujas daugiametes ganyklas bei pievas.

Kas lėmė, kad susiklostė tokia situacija? Kokią matote išeitį?

  Vytautas Buivydas, 

   Žemės ūkio rūmų viceprezidentas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas

Tai geresnis sprendimas, nei suartų pievų, kurių plotuose, pavyzdžiui, jau veikia sodininkystės ar kitas ūkis, atkūrimas, ir jis būtų ilgalaikiškesnis. Dabar tariamasi, ieškoma būdų, kaip daugiau deklaruoti daugiamečių pievų, joms priskiriant šalia melioracijos griovių augančias pievas, taip pat pačius melioracijos griovius, nes juose daugiametės žolės auga nuo pat melioracijos pradžios.

Žemdirbiai dabar gyvena geresnėmis nuotaikomis. Vilties suteikė tai, kad žemės ūkio ministras geranoriškai ieško būdų, kaip išspręsti suartų pievų atkūrimo problemą, ir tai yra labai svarbi žinia žemdirbiams. Ministras išgirdo mūsų, šeimos ūkių, jaunųjų ūkininkų įvardijamas problemas, kad suartų pievų atkūrimas gali būti pražūtingas, ūkininkai gali visai nutraukti ūkinę veiklą,  jeigu nebus daroma tokių išimčių. Tiesa, gresiančios bausmės, jeigu pievos nebus atkurtos, ūkininkų labai nenuliūdino – numatoma, kad žalinimo išmoka bus nemokama tik už tą plotą. Tad finansinės pasekmės nekirs taip skaudžiai, kaip buvome girdėję iš pradžių.

Kita vertus, jau dabar reikėtų kalbėti, ką daryti, kaip išsaugoti tas pievas, kurios dar yra nesuartos. Mes matome problemą dėl gyvulininkystės ūkių. Yra didelė tikimybė, jog daliai šių ūkių savininkų atsiras poreikis suarti pievas. Ne vienas jų planuoja artimiausiu metu atsisakyti gyvulininkystės, kai tuo tarpu jo žemės plotus didele dalimi sudaro daugiametės pievos. Šiuo klausimu mes diskutuojame, ieškome sprendimų ir artimiausiu metu bandysime savo siūlymus pateikti ŽŪM. Po praėjusią savaitę įvykusio susitikimo ministerijoje norisi pasidžiaugti pagerėjusiu bendradarbiavimu su stambesnių ūkių atstovais. Buvo priimti puikūs sprendimai dėl Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimų supaprastinimo, ir tai teikia vilties.

            Mes, aišku, negalime viskam prieštarauti, nes keistis kažkiek turėsime, bet svarbiausia, kad tie pokyčiai nebūtų pražūtingi ūkininkui, vykdomai ūkinei veiklai. Labai svarbu, kad dėl pokyčių kuo mažiau nukentėtų labiausiai pažeidžiami šeimos, vidutiniai ūkiai, kurių Lietuvoje yra didžioji dauguma. Beveik 80 proc. ūkių dirba iki 150 hektarų žemės. Tokie ūkiai turi būti labiausiai apsaugoti, o didesni standartai turėtų būti keliami pramoniniams ūkiams, ypač grūdininkystės ūkiai turės prisiimti šiek tiek ambicingesnius įsipareigojimus. Tai, manau, yra logiška, ir dėl to nereikėtų daryti didelės problemos. 

Marijona Lukaševičienė,

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkė

Stojant į ES pievų plotai Lietuvoje buvo dideli, ir turbūt niekas neįsivaizdavo, jog ateis toks laikas, kai kils problema dėl per mažų daugiamečių pievų plotų. Per tuos metus daug apleistų žemių žmonės įdarbino ir tikėjosi gauti rezultatą. Kilo problemos, kai prieš porą metų pradėjo sakyti, kad suartas pievas galbūt reikės atkurti. Per trejus pastaruosius metus pasikeitė keturi ministrų kabinetai, o situacija tik sudėtingėjo. Liepto galą priėjome, kai išnaikinome galvijus ir gyvulių nebelaikantys ūkininkai neturėjo kur dėti nupjautos žolės. Tad ir imta arti daugiametes pievas. Eilę metų buvo tendencingai naikinama galvijininkystė, labai norėta pirmiems iš visos ES pasidžiaugti, kad puikiai įgyvendiname Žaliąjį kursą. Ūkininkai ne prieš Žaliąjį kursą, bet Lietuva ir taip žalia. Ar labai jau didelė nauda ūkininkams ir Lietuvai, kad mes pirmieji stačia galva neriame į tokius dalykus? Argi mes neturime atstovų, kurie galėtų įrodyti, kad tai nėra žalinimo mažinimas Lietuvoje. Jei ūkininkai atsės suartas pievas, kur dės žolę, šieną? Juk nėra ką šerti – galvijų neliko, kiaules išnaikinome. Jaunimas nenori auginti gyvulių, nes mato, kad tai nėra pelninga. Kodėl pas lenkus naudinga? Jie perka iš mūsų ūkininkų fermas, galvijus, o juk yra tokie patys ES nariai kaip ir mes.

Renata Vilimienė,

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė

Nuo 2023 metų, kad gautume išmokas, turėsime atitikti 9 GAAB standartus. Vienas iš GAAB punktų – pievų tvarkymas. Šiokią tokią atsakomybę dėl suartų pievų reikia prisiimti ir ūkininkams. Kiekvienais metais teikdami deklaracijas žinojome, jog nacionaliniu lygiu sumažėjus pievų plotui ir peržengus 5 proc. ribą, reikės atkurti nurodytą pievų plotą. Tačiau visą laiką buvo sakoma, jog Lietuva turi daug pievų ir tos ribos gal niekada neperžengsime. Ištiko didžiulė nuostaba, kai paaiškėjo, jog pievų gerokai sumažėjo ir staiga buvo pasakyta, kad turime jas atkurti.

Prie šios problemos atsiradimo prisidėjo ir „sofos“ ūkininkų klausimas. Visi kariavome dėl „sofos“ ūkininkų, nes išmokas turi gauti tie, kurie dirba žemę, tačiau kai buvo uždrausta pievas mulčiuoti, pasidarė žolinės produkcijos perteklius, ir daug tokių pievų buvo suartos ir įdirbtos. Tenka pripažinti, kad „sofos“ ūkininkai buvo kaip gelbėjimosi ratas, nes jie laikydavo pievas, jas nušienaudavo, numulčiuodavo, ir nebuvo jokių problemų dėl daugiamečių pievų. Paradoksalu, bet faktas.

Daugiamečių pievų sumažėjo ir dėl to, kad labai stipriai mažėjo pieno ūkių, nes ūkininkai neišgyvena iš pienininkystės. Tokie jie išnuomojo žemę kitiems arba iš pienininkystės perėjo į augalininkystę. Susidėjus visiems faktoriams, išėjo štai toks rezultatas, bet bėda, kad ŽŪM iš pradžių sukėlė žemdirbių sujudimą liepdama pievas atstatyti tuojau pat, be jokių išlygų. Kai vyko pirmieji pokalbiai, ŽŪM iš pradžių nesileido į jokį kompromisą ir tokia ministerijos laikysena nieko gero nedavė.

Smulkieji, vidutiniai gyvulininkystės, pienininkystės ūkiai nuogąstauja, kad ateityje negalės keisti savo veiklos krypties. Pavyzdžiui, mūsų ūkyje 90 proc. žemės yra pievos. Jas įsigijome, investavome visus pinigus, sukūrėme ūkį ir galvojome, kad senatvėje išnuomosime žemę ir iš jos gyvensime. Toks buvo mūsų gyvenimo planas, bet šiandien jis eina šuniui ant uodegos, nes kam gi reikės tų pievų. Nors turime nuosavybę, bet su ja negalėsime daryti ką norime. Tokia perspektyva gąsdina visus ūkininkus, kurie ateityje ketina naikinti savo pieno ūkius.

Nuoširdžiai noriu tikėti, kad kažkaip bus susitarta ir šios problemos bus išspręstos, tik labai apmaudu, kad tiek bereikalingo streso, gaišaties. Ministerija galėjo jau prieš metus sėsti prie stalo su žemdirbiais ir kalbėtis, kaip darė lenkai, estai, latviai, kurie teikė ES daug užklausų, gal galima vienaip ar kitaip tą problemą spręsti, kokias nors išimtis taikyti. Tuo tarpu ŽŪM sukelia gaisrą, ir mes turime ne dirbti, o degti ir gesinti tuos gaisrus.

Sigutis Jundulas,

LŪS Marijampolės skyriaus pirmininkas

Problema brendo senokai, bet prabilta tik dabar, kai jau šaukštai po pietų. Ką daryti tiems žmonėms, kuriems reikės atkurti suartas pievas? Juk mulčiuoti daugiametės pievos nebegalima, nereikia pievų ir atsisakiusiems galvijų, nes smulkiam ūkiui neapsimoka laikyti karvės, kai už litrą pieno gauna 12 centų. Dėl to žmonėms galiausiai nervai neišlaikė ir jie išėjo į pensiją arba kitiems atidavė žemes, arba patys jas suarė ir pradėjo užsiiminėti augalininkyste.

Manau, kad vienas iš sprendimų, galinčių padėti išlaikyti pievas, galimybė verslininkams su valstybės parama kiekviename regione steigti po vieną biodujų jėgainę, į kurias ūkininkai suvežtų iš pievų visą žaliąją masę, kurios dabar neturi kur dėti. Už tokių pievų priežiūrą turėtų būti mokamos išmokos, ir dar ūkininkai gautų pinigų už biodujų jėgainei parduotą žaliąją masę. Tai tikrai atitiktų Žaliąjį kursą. Manau, kad toks sprendimas būtų neblogas.

Be to, kaip daugiametė pieva galėtų būti deklaruojami melioracijos grioviai, už kurių priežiūrą galėtų būti skiriama susietoji išmoka. Nereikia taip kirsti iš karto sakant, kad atkurkite pievas ir viskas.  O kur dėti žaliąją masę? Tegul valdžia pasako, kur ją dėti. Darbas negali būti dėl darbo. Darbas turi būti apmokamas. 

Onutė Kartavičienė,

Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė

Lietuvai stojant į ES, buvo pateikta, kiek yra dirbamos ir kiek nedirbamos žemės, ir įsipareigota tą pievų plotą išsaugoti. Visais laikais žemė turėjo duoti derlių, kažkokią naudą, o mūsų derybininkai, vadovaujami P.Auštrevičiaus, mūsų interesų neapgynė. Įstojus į ES ėmė neviltis – iš pradžių buvo mokamos išmokos pasitraukusiems iš prekinės žemės ūkio gamybos, o dabar iškilo problema, kad reikia įgyvendinti įsipareigojimus ir atkurti suartas daugiametes pievas, ganyklas. Tai sunkoka įgyvendinti, bet reikia ieškoti išeičių.

Pievų ėmė mažėti, kai ūkiai didėjo, o dirbamos žemės trūko. Iš pradžių pievų plotų pakako ir problemos nebuvo. Paskui iki gruodžio mėnesio buvo galima užpelkėjusias, apleistas pievas atnaujinti ir pranešti NMA, ir jau kitais metais deklaruoti kaip naudmeną. Viskas baigėsi tuo, kad peržengėme privalomą išlaikyti daugiamečių pievų ploto ribą. Be to, žmonės laikė daug gyvulių, bet Lietuvoje agrarinė politika labai nepalanki auginantiems gyvulius, todėl  žmonės gyvulius išpardavė, sunaikino gyvulininkystės, pienininkystės ūkius. O kai neturi gyvulių, nereikia ir pievų, todėl jų vietoje kas nors sėjama. Pievų sumažėjimui įtakos turėjo ir „sofos“ ūkininkai. Kai buvo uždrausta mulčiuoti, neapsimokėjo laikyti pievas ir jas tvarkyti, nebegaunant už tai išmokų.

Ūkininkai nėra prieš žalinimą, jie stengiasi įgyvendinti visus reikalavimus. Gal reikėtų imti pavyzdį iš Lenkijos, kur žalinimui tinka krūmynai, medžiai. Pas mus dar likę krūmų, medžių, ne viskas dar iškirsta. Manau, kad galima šią problemą išspręsti tariantis su ūkininkais, asociacijomis, kitomis žemdirbių organizacijomis, bet bėda, kad, iškilus pievų problemai, nebuvo susikalbėjimo, ministras neklausė ūkininkų organizacijų, o reikėjo iš karto siekti dialogo, ieškoti sprendimo, kuris būtų naudingas žemdirbiams, ir kad tuo pačiu nepasirodytume kaip Europos Sąjungos blogiečiai, kad būtų avis sveika ir vilkas sotus.