Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ir smėlėtose žemėse galima auginti šilauoges

Jauni, energingi žmonės nori sukurti savo svajonių ūkius ir ieško palankios krypties. Šilauogių augintoja Asta Matukynė, pagal profesiją teisininkė, atviravo, jog jos tapimo Jankų seniūnijos ūkininke istorija labai gyvenimiška – grįžti į kaimą pastūmėjo žemės lopinėlį dovanoję tėvai.

Tai, jog tėvai vis dažniau perleidžia žemę atžaloms, pastebi ir Jankų seniūnijos darbuotojai. Tiesa, jie įžvelgia ir kitą problemą – karvių atsisakantys ūkininkai turi nemažai pievų, o ką jose daryti, jeigu suarti negalima, nežinia.

Paieškos užtruko

Pasak šilauogių ūkio įkūrėjos A.Matukynės, tėvų dovanotoje žemėje reikėjo kažką auginti, tad pradėjo domėtis, kas tokiame „smėlyje“ augtų. Ne vienus metus rinko informaciją, domėjosi, ką kiti jauni žmonės kaime augina, dalyvavo įvairiuose seminaruose, skaitė daug įvairios literatūros, žiūrėjo laidas apie svajonių sodus, kol jos dėmesį patraukė šilauogės.

Jauna moteris aplankė didžiuosius šilauogių augintojus ir degustacijų metu ūkiuose noriai ragavo uogų. Daug domėjosi šilauogių uogakrūmių savybėmis. Astai kirbėjo mintis, gal ir pačiai jas auginti savame žemės lopinėlyje.

Pasidarė savo žemės tyrimus – rūpėjo, ar jos turimoje žemėje, kuri smėlėta, augtų šios išrankios uogos, ar tiktų vieta šilauogėms, nes tai augalai, kurie vienoje vietoje gali augti net apie 30 metų. Jai šilauogės patiko tuo, kad pasodintos derlių kasmet duoda ne vieną dešimtmetį. Taip ir susidėliojo mintis rizikuoti, pasirinkti šilauoges. Galop susikrovusi reikalingą žinių bagažą, 2016 metais Asta įkūrė šilauogių ūkį.

Nepigi investicija

A.Matukynė VL pasakojo niekada nebuvusi abejinga žemės darbams, nes yra kilusi iš kaimo. Todėl be didelių dvejonių sugrįžo į tėviškę dirbti ir auginti šilauoges. Tiesa, ji neatsisakė ir savo darbo, nes yra profesionali teisininkė, dirba vienoje valstybinėje institucijoje Marijampolėje.

Šilauogyną A.Matukynė pradėjo kurti 3 ha plote, o pati pradžia buvo nuo 200 sodinukų. Neseniai šilauogynui skirtą plotą padidino iki 5 ha. Kol kas tiek žemės dar neapsodinę ir šį pavasarį Astos šilauogynas užima 1,2 ha, bet vis bus plečiamas.

„Aš šilauogininkyste nenusivyliau. Atvirkščiai – kiekvienais metais stebint šilauoges apima džiugesys. Nesigailiu, kad ėmiausi tokios veiklos, nors, aišku, šilauogynas – nepigi investicija. Visi klausia, ar apsimoka, ar verta, tai net pati sudvejoju dėl piniginio (materialinio) aspekto, bet aš ten dirbdama labai gerai jaučiuosi, ten gerai jaučiasi mano šeima ir mūsų draugai, kurie atvažiuoja į svečius, vien tai atperka įdėtą triūsą ir net pamiršti apie investuotus pinigus“, – VL aiškino ūkininkė, pasinaudojusi parama smulkiems ūkiams.

Pernai Astos šilauogynas buvo pažymėtas „rakto skylutės“ ženklu, tai irgi labai geras žingsnis. Ji sakė, kad tai daug reiškia jos ūkiui. „Mes labai mylime savo uogyną, saugome ir kruopščiai prižiūrime kiekvieną krūmą. Ir, žinoma, mums labai svarbi kokybė, todėl labai džiaugiuosi, jog pernai Sveikatos apsaugos ministerija mums suteikė teisę ūkyje užaugintas šilauoges ženklinti „rakto skylutės“ simboliu, kaip sveikatai palankesnius produktus. Gerinant gyventojų sveikatą ir mitybą bei siekiant sudaryti galimybę atsirasti rinkoje daugiau sveikatai palankesnių maisto produktų, 2014 metais Lietuvoje buvo įsteigta valstybinė, nekomercinė sveikatai palankesnių maisto produktų ženklinimo sistema. Taip pat esu aktyvi Lietuvos uogų augintojų asociacijos narė, todėl indelius produkcijai puošia ne tik ūkio, „rakto skylutės“ simboliai, bet ir asociacijos logotipas. Tai ir noro tobulėti, ir atkaklaus darbo rezultatas“, – kalbėjo atkakli uogų augintoja.

Derlius didėja

Pernai A.Matukynės ūkio šilauogyne buvo nuimtas trečiasis, jau apčiuopiamesnis ir kur kas „rimtesnis“ derlius – priskynė apie 800 kg uogų. Nuskinti tokius kiekius uogų jau buvo iššūkis ir pačiai jos šeimai. Ji sakė, kad prieš tai buvęs antrasis derlius buvo perpus mažesnis. Tačiau krūmai kiekvienais metais auga, todėl šiemet derliaus gali tikėtis dar didesnio nei pernai.

Jankų ūkininkė neneigė, kad konkurencija parduodant išaugintą produkciją nemaža, nes šilauoges augina ne tik lietuviai – jų labai daug priaugina ir Lenkijos ūkininkai. O jų produkcijos kelias į Lietuvą labai paprastas – kam reikia, lengva atsivežti. Asta teigė, kad kol kas nesusidūrė su realizacijos problemomis. Ji įsitikinusi, kad lietuviai vis sąmoningesni rinkdamiesi maistą, tuo pačiu ir uogas, daugelis linksta ekologijos link, nori valgyti sveikai užaugintas uogas.

Ūkininkė A.Matukynė pastebi, kad jos uogų valgytojams labai svarbu, kur, kaip ir kokioje aplinkoje auga šilauogės, todėl atvyksta patys į jų ūkį pamatyti. Asta pajuto, kad yra žmonių, kuriems rūpi, koks yra pats ūkininkas, kuo jis gyvena, kokios jo vertybės, nes jis išaugina šias uogas. Dažnai to klausia ir nori apsilankyti šilauogyne tie, kurie patys linksta prie gamtos ir sveikos mitybos.

Iki šiol labai sukti galvą, kaip išparduoti produkciją, anot ūkio savininkės, dar nereikėjo, nes Matukynai šilauogių išaugina sau ir pardavimui, bet ne tokius milžiniškus kiekius. Šilauogyno šeimininkei palengvėja, kai vartotojai po metų uogų vėl sugrįžta pas juos. Dar pavasarį primena ir prašo pranešti, nepamiršti jų, kai tik vasarą prasidės uogų skynimo sezonas.

Plėsti uogininkystės veiklą iki sodinukų auginimo Asta neplanuoja. Dabar jai norisi maksimaliai gerai atlikti pradėtus darbus, kad galėtų pasirūpinti įveistu šilauogynu. Ūkininkė nesibodi, jeigu kas iš ieškančių savojo kelio paprašo patarti, kaip pradėti auginti šilauoges patiems. A.Matukynė įsitikinusi, kad žinių kaupimas labai imlus laikui, kurio nemažai prireikė jai pačiai, kol perėmė iš kitų patirtį ir ją įsisavino. Tad ji nori ir toliau vis tobulėti šioje srityje bei dalintis žiniomis su kitais smalsiais žmonėmis.

Mankšta po darbo

A.Matukynė gyvena ir dirba Marijampolėje, o ūkis – Jankų seniūnijoje. Nors Asta yra diplomuota teisininkė, ji atsvarą randa žemės ūkyje. „Čia toks neblogas balansas. Kuomet dirbi įtemptą protinį darbą, tai darbas uogyne tampa atgaiva protui ir sielai, nepaisant to, kad reikia įdėti nemažai fizinių pastangų“, – sakė šilauoges auginanti teisininkė.

Šį pavasarį Astos šeima jau triūsia šilauogyne – kovo mėnesį jie intensyviai geni krūmelius. Ji aiškino, kad pasiteisino praėjusiais metais atliktas eksperimentas. Mat pernai pavasarį jie išgenėjo tik vieną eilę krūmelių, o kitų negenėjo ir stebėjo, kaip nuo to priklausys derlius, kokie bus pokyčiai. Įvertino skirtumą, kuris buvo ženklus, todėl šiais metais intensyviai išgenės visą šilauogyną.

Genėti nedidelius krūmus – sunkus užsiėmimas. Pasak Astos, reikia prie kiekvieno atsitūpti, tad per vakarą suskaičiuoja tūkstantį pritūpimų, o tai geriau už bet kokį sportą. Ūkio darbuose Matukynai įžvelgia ir maksimalių naudų sau – savo sveikatai ir asmenybei.

Pernai A.Matukynės ūkio šilauogyne buvo nuimtas trečiasis, jau apčiuopiamesnis ir kur kas „rimtesnis“ derlius – priskynė apie 800 kg uogų. Nuskinti tokius kiekius uogų jau buvo iššūkis ir pačiai jos šeimai.

Pievos be gyvulių tampa galvosūkiu

Jevgenij Kušnarenko,

Jankų (Kazlų Rūdos sav.) seniūnas

Mūsų krašte žmonės bando vystyti šilauogių ūkius. Atvažiavus į Jankus iš karto matyti ekologiniai, gerai prižiūrimi ūkiai, bet jie nėra pramoninio masto. Tiesiog žmonės auginasi sau, pajuto, kad yra šaka, kurią galima vystyti ir kažkiek iš to uždirbti. Bet labai plačiai auginti uogas nesigriebia. Žmonės eksperimentuoja, nepalieka neprižiūrimos žemės, dar jie kaimo gyventojams duoda sezoninio darbo. Reikia tik pasidžiaugti, kad kaimo žmonės iniciatyvūs, darbštūs ir neapleidžiantys savo žemės.

Jankai nuo senų laikų vadinami žemdirbių kraštu. Šiuo metu augalininkystė yra pagrindinė mūsų ūkininkų veikla. Didžiausią dalį tarp sėjamų kultūrų sudaro kviečiai, po jų eina rapsai. Laikantis žalinimo reikalavimų nemažai sėjama ankštinių kultūrų – pupų ir žirnių. Dar seniūnijoje yra netradicinių kultūrų – augina kmynus, grikius, bet po nedaug. Auginami ir karklai (žilvičiai) vytelėms.

Paskutiniųjų metų tendencijos rodo, kad labai smarkiai mažėja gyvulininkyste užsiimančių ūkių, ypač atsisakoma pieninių karvių. Tą atspindi ir suskaičiuojant laikomus ūkinius gyvūnus bei registruojant ūkių veiklą. Seniūnijos teritorijoje pasėlius deklaruoja apie 190 ūkių, tačiau tarp jų laikančių gyvulių, apytiksliais skaičiavimais, susidarytų gal tik 35. Ekonominė situacija – mažos pieno supirkimo kainos padarė savo, tad konkurencingai išlaikyti mažus ūkius ir pragyventi iš to buvo neįmanoma.

Atsisakę gyvulininkystės žmonės tikisi, kad augalininkystę plėtoti bus daug lengviau, bet iškilo kita problema – pievų jau negalima suarti, nes Lietuvos mastu pievų plotai mažėja. Tad problema lieka atvira: jei ūkininkams reikės ir toliau išlaikyti neartas pievas, o žmonės kaimuose jau nebelaikys gyvulių, ką jiems reikės daryti? Šiemet dar atšaukė reikalavimą atstatyti suartas pievas, bet kaip bus toliau – mūsų ūkininkams tai opiausias klausimas.

Rekomenduojami video