Iki lietingo 2017-ųjų sezono apie žemės ūkio niuansus nenutuokiantys ekonomistai rungdavosi išmone, kuris investicijas melioracijai pavadins kuo pašaipiau. Dauguma bandydavo įtikinti, kad investuodami į melioraciją pinigus tiesiog užkasame į žemę. 2017-ųjų rudenį ironija išgaravo – net žemės ūkio neišmanantys diletantai suprato, kad pasiekta riba, kurią peržengę rizikuojame patirti didelių nuostolių.

Kritinis melioracijos amžius

Šiemet dejavome dėl sausros, tačiau pagalvokime, kas būtų nutikę, jeigu ir šį sezoną būtų plovusios liūtys? O koks bus kitas sezonas? Ir neverta tikėtis, kad išgelbės palankesnės pasėlių draudimo sąlygos. Draudimas gali tik šiek tiek sušvelninti nuostolius. Štai praėjusią savaitę aštria žemės ūkio specialistų ir ūkininkų diskusija pasižymėjusioje Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) surengtoje konferencijoje apie melioracijos iššūkius ir perspektyvą Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos (LMĮA) pirmininkas Kazys Sivickis pasakė tiesiai šviesiai: „Iš 2,5 mln. ha nusausintų žemės ūkio naudmenų 2mln. ha drenažo būklė jau yra kritiška. Jam pagerinti priežiūros ir remonto priemonių jau nepakanka, nes apie 50 proc. drenažo yra uždumblėję daugiau nei 40 proc. jų skersmens.“

LMĮA duomenys rodo, kad jau per artimiausią dešimtmetį didžiąją melioracijos drenažo dalį galėsime vadinti kritine, t.y. atėjo laikas drenažo sistemas atnaujinti iš esmės (žr. lentelę „Drenažo statyba ir kritiniai jo naudojimo metai“).

Žinoma, bus ir tokių, kurie sakys, kad dar galime palaukti. Štai ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius surizikavo prognozuoti, kad artimiausi ketveri metai augalininkystei bus palankūs – nekamuos nei sausros, nei liūtys. Jeigu taip nutiktų, šiuos metus turėtume skirti melioracijos sistemai atnaujinti.

Laukia politinio sprendimo

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės tvarkymo ir melioracijos skyriaus vedėja Aušra Kalantaitė stebisi dėl tarp ūkininkų pasklidusio nerimo, esą ŽŪM ketinanti visus melioracijos įrenginius permesti ant žemės savininkų pečių.

Aušra Kalantaitė

„Nuraminsiu, kad ŽŪM tokio tikslo neturi. Skaičiuojame ir diskutuojame apie melioracijos fondo steigimą. Tačiau savo poziciją viešai pristatysime, kai bus priimtas politinis sprendimas“, – sakė A.Kalantaitė.

ŽŪM atstovė pridūrė, kad šiemet melioracijos statinių rekonstrukcijai bei remontui papildomai skirta 17 mln. eurų iš ES solidarumo fondo.

„Šios lėšos paskirstytos visoms savivaldybėms pagal darbų apimtis“, – tikino A.Kalantaitė.

Tačiau ar žemdirbiai kalti dėl pasklidusių klaidinančių kalbų? „Per pastaruosius dvejus metus ŽŪM mūsų nekvietė į susirinkimus, kuriuose būtų diskutuojama šia tema“, – sakė Šakių r. savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo reikalų skyriaus vyr. specialistas Vilhelmas Haase.

Kita vertus, jeigu konkrečios informacijos trūksta, žemdirbiai ją suras šiame straipsnyje.

Ateina kritiniai metai

Bendras sausinamos žemės plotas šalyje siekia beveik 3 mln. ha, iš kurių 2,5 mln. ha nusausinta drenažu. Po 1990-ųjų naujos drenažo sistemos buvo rengiamos tik išskirtinais atvejais ir mažame plote. Dažniausiai buvo rekonstruojamos ir remontuojamos senosios sistemos.

Pasak LMĮA pirmininko K.Sivickio, prieš 50 metų įrengtas drenažo sistemas reikėjo pradėti keisti arba remontuoti jau nuo 2010-ųjų, o per artimiausius 13–15 metų šiems darbams prireiks daugiausia lėšų.

Iš 2,5 mln. ha nusausintų žemės ūkio naudmenų 2,0 mln. ha drenažo būklė yra kritiška.

Kiek drenažo remontuota, kiek pakeista? Tikslių duomenų nėra. Apie savo ūkių ateitį galvojantys ūkininkai, žinoma, drenažo sistemas remontavo. „Vidutinis visų melioracijos statinių nusidėvėjimas jau priartėjo prie 70 proc., o atskirų statinių grupių jis dar didesnis – 72–86 proc.“, – sakė K.Sivickis.

Lietingais 2017-aisiais pamatėme tikrąją melioracijos sistemos būklę – žemdirbiai patyrė apie 167 mln. eurų nuostolį.

Milijardinis turtas nyksta

Valstybei nuosavybės teise šiuo metu priklauso magistraliniai grioviai, pralaidos, polderinės sistemos, tiltai, tvenkinių hidrotechnikos statiniai ir drenažo rinktuvai, kurių skersmuo 12,5 cm ir didesnis. LMĮA duomenimis, bendra šių statinių balansinė vertė siekia 1,2 mlrd. eurų, iš kurių likutinė vertė sudaro 0,34 mlrd. eurų. Tuo tarpu žemės savininkams priklauso visos likusios drenažo sistemos ir smulkūs jo statiniai. Šių nuosavų statinių balansinė vertė siekia 0,97 mlrd. eurų, iš kurių likutinė vertė – 0,35 mlrd. eurų.

„Atstatomoji visų (valstybės ir privačių) melioracijos statinių vertė viršija 12 mlrd. eurų“, – sakė K.Sivickis.

Nuo 2012-ųjų valstybė nebeskiria lėšų drenažo ir kitų melioracijos statiniams rekonstruoti. Baigiasi ir šiems darbams skirtos 2014–2020 m. ES lėšos.

K.Sivickis gąsdina: „Jeigu nesiimsime kardinalių priemonių, Lietuva 2040 m. teturės 1 mln. ha nusausintų žemių, o 1,5 mln. ha patirs pakartotino užpelkėjimo riziką.“

Žemės ūkio ar bebrų rojus?

Kam turėtų priklausyti drenažas, kurio skersmuo yra mažesnis nei 12,5 cm? Šiuo metu jis priklauso žemės savininkams.

„Svarstome, kad žemės savininkams turėtų priklausyti tik rinktuvai ir visi drenažo vamzdžiai, ne tik iki 12,5 cm.O visa kita liktų valstybės rankose“, – sakė A.Kalantaitė.

Kitas niuansas – jeigu tiesiant naujas melioracijos sistemas būtų panaudotos tik valstybės lėšos, jos ir turėtų priklausyti tik valstybei. „Kai kurie ūkininkai žemės ūkio paskirties žemę valdo jau beveik tris dešimtmečius ir valdė nemokšiškai. Štai, sako, medžių šaknys užkimšo drenažo vamzdžius. Žmogau, o kodėl tu taip ūkininkavai? Jeigu esi apkiautęs, tai kodėl už tave tavo darbus turi atlikti kiti?“, – kolegas ūkininkus kritikavo Telšių r. jaunasis ūkininkas Rimas Šerlinskas.

O štai Lietuvos pramoninių uogynų augintojų asociacijos pirmininkas Adolfas Jasinevičius neskubėjo dalytis pasiūlymais: „Ūkininkai pirmiausia norėtų žinoti, kokią Vyriausybė turi žemės ūkio ir aplinkos apsaugos viziją. Pavyzdžiui, šiuo metu aš nežinau, ar valstybė siekia išsaugoti ir vystyti žemės ūkį, ar stengiasi išsaugoti ir plėsti bebrams palankius plotus.“

Priekaištai Aplinkos ministerijai

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis pritarė kolegai ir, kaip jam įprasta, rėžė iš peties: „Ukmergės rajone bandydami įgyvendinti vieną melioracijos projektą savo kailiu patyrėme biurokratinių Aplinkos ministerijos (AM) reikalavimų pinkles. Didžiausia problema, kad šios ministerijos valdininkai nesupranta žemės ūkio specifinių niuansų. Pavyzdžiui, galėtume sutvarkyti magistralinį griovį šalia savo sklypų, tačiau tokios viltys žlunga, jeigu tas griovys eina per mišką.“

Kodėl?

„Todėl, kad AM neleidžia kirsti krūmų. Tačiau aš klausiu: ar ten, kur įrengtas drenažas, gali augti medžiai?“ – klausė S.Daniulis.

Kokia išeitis? Su AM biurokratais ne kartą susidūręs S.Daniulis siūlė Aplinkos ministeriją sujungti su Žemės ūkio ministerija: „Kitaip melioracijos problemų neišspręsime“.

Šiai ūkininko idėjai pritarė ir ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas: „Bus gera proga ministerijas sujungti, nes jas abi planuojama perkelti į Kauną“.

Akmenėlių į AM daržą įmetė ir Vilniaus rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėjas Ruslanas Narunecas: „Problemos atsirado tada, kai bene prieš dešimt metų AM sumanė melioracijos griovius vadinti upėmis ir nuo tada juos tvarkyti ne kaip melioracijos objektus, o kaip upes“.

Tiesa, A.Kalantaitė bandė užgesinti besiplieskiančią ugnį: „Šią problemą žinome ir su AM rengiame bendrą projektą dėl sprendimo tokiais atvejais“.

Visos viltys - fondui

ŽŪR direktorius Sigitas Dimaitis siūlė diskutuojant dėl melioracijos sistemų visuomenei bei apie melioraciją nesusigaudantiems politikams visada akcentuoti, kad melioracija yra svarbi ne tik žemės ūkiui.

„Be melioracijos sistemų atnaujinimo didžioji dalis žemės mūsų valstybėje užpelkėtų, taigi melioracijos reikalai turėtų rūpėti ne tik žemdirbiams, bet ir kelininkams, geležinkelininkams, sodininkams, miškininkams ir kt. Todėl į melioracijos fondą turėtų patekti ne tik lėšos nuo žemės mokesčio ar lėšų, skirtų žemės ūkiui“, – akcentavo S.Dimaitis.

„Mūsų įsitikinimu, yra tik vienas realus kelias, kuris leistų gerinti melioracijos statinių ir nusausintų žemių – sukurti respublikinį melioracijos finansinį fondą“, – tikinoK.Sivickis.

Savivaldybių lėšos melioracijai

Anykščių r. savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėjas Virmantas Velikonis pastebėjo, kad melioracijos fondui skiriant vien tik dalį žemės mokesčio, melioracijos problemų išspręsti nepavyktų: „Tokiu atveju reikėtų gerokai padidinti šį mokestį, arba melioracijos reikalams reikėtų atiduoti visas surenkamas lėšas“.

Beje, Anykščių r. savivaldybė melioracijos reikalams šiemet numatė skirti apie 90 tūkst. eurų nuo žemės mokesčio.

Rokiškio r. tarybos Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Vytautas Vilys sakė, kad rokiškėnai jau dabar 15–20 proc. surenkamo žemės mokesčio skiria melioracijos reikalams.

„Be to, ūkininkui skiriame 500 eurų paramą, jeigu jis savo lėšomis imasi melioracijos darbų. Šiemet šiam reikalui skyrėme apie 40 tūkst. eurų ir jau esame įsitikinę, kad visos lėšos bus panaudotos“, – sakė V.Vilys.

Konferencijoje dalyvavęs ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius ūkininkams priminė mokslininkų skaičiavimus: „Jeigu ūkininkas, pagerėjus melioracijos būklei, gaus nors 1 t/ha didesnį derlių, 10 ar 20 EUR/ha mokestis į melioracijos fondą neatrodys per didelis“.

Diskusijų nebus per daug

Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Kodėl ŽŪR ėmėsi iniciatyvos surengti šią konferenciją apie melioracijos ateitį? Todėl, kad visos Vyriausybės iki šiol ignoruodavo žemdirbių bei melioracijos specialistų raginimus melioracijai skirti tiek investicijų, kiek reikia, o ne kiek lieka. Toliau taip tęstis negali – priėjome ribą. Net konferenciją dėl melioracijos ateities atidėjome kelis kartus ŽŪM prašymu. Buvo aiškinama, kad ŽŪM dar nepriėmė sprendimo. Tad konferencija skirta aiškintis, diskutuoti ir pagelbėti ministerijai, kad ji bei Vyriausybė priimtų teisingą sprendimą. O diskutuoti yra dėl ko, juk visa melioracijos sistemos vertė prilygsta valstybės metų biudžetui, todėl ir sprendimo pasekmės bus labai svarbios.