Šiais metais ūkininkai, auginantys rapsus, pastebėjo, kad šie yra kiek aukštesni nei įprastai – ankstesniais metais tokiu pačiu metų laiku jie būdavo žemesni. Tai lėmė augimui palankios orų sąlygos, nes rugsėjis labiau priminė vasarą, spalį taip pat šilumos netrūko, buvo ir pakankamai drėgmės, o šalnų – beveik nepasitaikė. Pirmasis lapkričio dešimtadienis taip pat buvo gana šiltas. Tad augalų vegetacija vis dar beveik nesustojusi. Mokslininkai teigia, kad nors stinga šviesos ir sutrinka aprūpinimas medžiagomis, augalai vis dar norėjo maitintis, nes buvo šilta.

Laukuose prisižiūri visko

Armoniškių kaimo (Marijampolės sav.) ūkininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio rūmų atstovas Sigutis Jundulas VL teigė, kad artėjant žiemai laukuose galima pamatyti įvairių reiškinių. Jo teigimu, galimų pavojų žiemkenčiams yra daug.

„Jeigu žieminiai rapsai perauga, jų kūgelis ištįsęs, tada rapsai tampa jautresni, neatsparūs iššalimui. Prieš žiemą labai didelė lapų masė taip pat niekam nereikalinga – ji paprastai žūsta, o maisto medžiagos – jau sunaudotos. Tačiau yra ir vienas „pliusas“ – šaknys bus užaugusios labai didelės, storos, o tai yra gera savybė. Kiek mačiau, rapsų kūgelio diametras beveik visur yra geras, tik į viršų per daug ištįsęs. Augalai jau beveik linkę ilginti stiebą, kas labiau būdinga pavasariui“, – situaciją laukuose komentavo S.Jundulas.

Jo teigimu, kol kas laukuose stebimas tik pavienių augalų stiebo ilgėjimas, tad jiems žūti žiemą yra didelis pavojus. Bet turintiems didelę, storą šaknį pavasarį bus lengviau įsikrūmyti, apsirūpinti maisto medžiagomis.

„Kai kuriuose laukuose galima pastebėti ir visiškai priešingą vaizdą – šiuo metu javai ten dar tiktai dygsta. Taip yra laukuose, kuriuose ūkininkai rinkosi tarpinių pasėlių agroschemą – posėlį po 8 savaičių. Dėl to jie laukė 8 savaites ir pasėjo tik spalio viduryje, nes posėliui sėti buvo nepalankios sąlygos – vėliau derlių nusiėmė, vėlavo visą mėnesį ir tik apie spalio vidurį galėjo sėti. Kai taip vėlai pasėjo, daug kur kviečiai dar tik dygsta“, – pasakojo S.Jundulas.

Didelę patirtį turinčio žemdirbių atstovo S.Jundulo teigimu, žieminių kviečių veislių savybės reikalauja, kad rudenį augalai gerai įsikrūmytų. Jeigu pavasarį krūmijasi, o jis pasitaiko karštas ir trumpas, labai greitai prasideda vasara, nes skverbiasi šiluma, o jei dar pritrūksta drėgmės, kviečiai krūmytis nebesuspėja – tuomet būna mažiau produktyvių stiebų. Todėl gali būti, jog tokiuose spalio viduryje dar tik dygstančiuose žieminių javų laukuose kitąmet derlius iš hektaro, ko gero, viena tona bus mažesnis.

„Jau dabar tas užprogramuota, nes normalus įsikrūmijimas yra geriausias rudenį, tada ir derlingumo būtų galima tikėtis palankaus. Dabar kalendoriškai jiems per mažai laiko įsikrūmyti, neaišku, ar jie spės beveik plikuose laukuose iki užšalimo suformuoti tris lapelius“, – susirūpinęs teigė S.Jundulas.

Ūkininkų atstovo pastebėjimu, Marijampolės regione, kur jam tenka daugiausia lankytis ūkiuose, daug ir kokybiškų pasėlių laukų. Jis atkreipė dėmesį, kad žieminiai miežiai jau irgi gali peraugti, todėl nepatartina jų sėti anksti. Žieminiams miežiams, kaip ir žieminiams rapsams, būdinga peraugimo galimybė.

„Teko būti Jurbarko rajone, laukuose matėme, kad žieminiai miežiai labai vešlūs, jau „ant ribos“, jau ne iššalimo pavojus, bet jeigu užsnigs ant neįšalusios žemės, miežiams gresia net ir iššutimo pavojus po šlapiu sniegu“, – aiškino S.Jundulas.

Pagal Jurgį – ir kepurė

Mažaičių kaimo (Radviliškio r.) ūkininkas, agronomijos mokslų daktaras Jonas Ruškys VL teigė, kad jų regione žieminiai rapsai sudygo gražiai, vystosi gerai, kitur jau „ant ribos“ – per didelio išsivystymo stadijoje.

„Mano nuomone, jeigu pasėlis ne per tankus, jeigu sėklos norma buvo tinkama, jie vienas ant kito savo lapais labai negula ir nedengia, užsiaugino kūgelius, tinkamai žiemojant jiems viskas turėtų būti gerai“, – vylėsi J.Ruškys.

Lapkritį naudoti kokius nors preparatus, ūkininko teigimu, jau nėra prasmės. Iki lapkričio jau turėjo būti viskas, ką reikėjo, padaryta. „O dabar kaip Dievulis duos, taip ir bus“, – patikino Radviliškio krašto ūkininkas.

„Neįprastais reiškiniais kol kas mūsų krašte ūkininkai nesiskundžia, situacija – stabili. Lyja nemažai, bet laukuose labai didelių balų nematyti. Nors per lapus nelabai ką ir įžvelgsi. Jeigu ilgesnį laiką stovėtų vanduo, tai rapsams jau būtų pražūtingas reikalas. Ant lapų gali atsirasti dėmių. Kol kas pas mus to nėra, bet, pavyzdžiui, Kretingos krašte tokius požymius žemdirbiai jau stebi“, – lygino J.Ruškys.

Ūkininkams nerimą kelia didesnė augalų biomasė – yra pavojus, jog žiemą laukai gali iššusti. Tačiau, J.Ruškio teigimu, žiemą augalų lapai vis tiek turės apmirti, o ir pavojų žiemą laukia ne vienas. „Būna, pašąla, užsideda ledo pluta, paskui vėl atleidžia ir pasidaro vandenėlio. Jeigu nėra pralaidumo, jis nenubėga, neįsigeria į dirvožemį, vanduo telkšo dirvos paviršiuje“, – vardijo jis.

Anot J.Ruškio, labai reikia, kad būtų išsivysčiusi tinkama šaknis, o jos be lapų nebus – „pagal Jurgį – ir kepurė“. „Iš dalies net ir gerai, kad lapų nemažai – stiprus, galingas augalas, jo šaknis ilga, šaknies kaklelis didelis (1–2 cm). Tik būtų gerai, kad augimo kūgelis nebūtų labai aukštai iššokęs. Aš savo ūkio dideliame lauke žiūrėjau, tai ir biomasė nemaža, bet augimo kūgelis kaip ir nepakilęs. Kol kas mano ūkyje viskas gerai“, – pastebėjimais dalijosi radviliškietis.

Nerimui priežasčių yra nedaug

Dr. Vytautas Liakas, VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas. 

Natūralu, kad augintojai nerimauja dėl žieminių kviečių, miežių ar rapsų būklės, juo labiau kad ruduo buvo šiltas. Daugiau baimių atsiranda pamačius gelstančius augalus. Fotosintezė yra sudėtingas procesas, kurio metu augalai, įskaitant žieminius kviečius ir rapsus, šviesos energiją paverčia chemine energija ir galiausiai pagamina gliukozę ir deguonį. Ruduo šiltas, bet šviesos kiekis nepakito, tai reiškia, kad šviesos kiekis, kuris yra labai svarbus fotosintezei, sumažėjo. Dėl sumažėjusio saulės šviesos prieinamumo apribojamas augalo gebėjimas surinkti energiją fotosintezės procesui.

Nebūdingai šiltas ruduo taip pat gali paveikti tam tikrus biocheminius procesus augaluose ir turėti neigiamos įtakos fotosintezei. Fotosintezėje dalyvaujantys fermentai gali tapti ne tokie veiksmingi, gali sutrikti bendra augalo medžiagų apykaitos pusiausvyra. Tikėtina, kad daugeliu atvejų šilti orai pagreitino lapų senėjimo procesą, todėl sumažėjo chlorofilo kiekis. Chlorofilas yra būtinas šviesos energijai surinkti, o jo sumažėjimas gali lemti lapų pageltimą.

Svarbu pažymėti, kad konkretus poveikis žieminiams kviečiams gali skirtis priklausomai nuo kviečių veislės, aplinkos sąlygų ir auginimo technologijų. Ūkininkai ir mokslininkai dažnai tiria šiuos veiksnius, kad optimizuotų derlingumą ir suprastų, kaip besikeičiantys klimato modeliai gali paveikti žemės ūkio augalų produktyvumą.

Kai kuriuose regionuose iškrito daugiau kritulių, o per didelė drėgmė dirvožemyje iš tiesų gali turėti neigiamą poveikį žieminiams kviečiams bei rapsams, ypač rudens ir žiemos mėnesiais. Drėgmės perteklius gali išstumti orą, todėl šaknų zona prastai aeruojama. Deguonis yra labai svarbus šaknų kvėpavimui ir kitiems augalų medžiagų apykaitos procesams. Deguonies stygius gali kelti stresą augalams ir stabdyti jų augimą. Šiuo metu tai labai išryškėja labiau sutankintose dirvose, taip pat laukuose, kur buvo persistengta ruošiantis sėjai.

Sutankintame ir nevėdinamame dirvožemyje susidaro palankios sąlygos vystytis šaknų ligoms, pavyzdžiui, šaknų puviniui. Šaknų puvinio sukėlėjai klesti užmirkusiame dirvožemyje ir gali užkrėsti šaknis, pablogindami jų gebėjimą pasisavinti vandenį ir maisto medžiagas. Tai taip pat gali būti viena iš priežasčių, dėl ko pagelsta kviečiai. Išsikasus augalus ir nuplovus šaknis, galima ant jų pamatyti rudas apnašas. Tokios šaknys paprastai nebūna aplipusios žemėmis, tai rodo, kad ta šaknis negyva, ir sunku pasakyti, kurią derliaus dedamąją paveiks, nes kiekvienas būsimas žiedas vandens indais susietas su šaknimis. Perteklinė drėgmė, o tai rudenį dažnai pasitaiko, gali sumažinti augalų fotosintezę, dėl to sutankintame ir nepraleidžiančiame deguonies dirvožemyje dėl augalų patiriamo streso gali sumažėti augalų fotosintezės aktyvumas, o tai turės įtakos bendrai augalų sveikatai ir produktyvumui ilguoju laikotarpiu.

Žieminių rapsų būklė daugeliu atvejų puiki. Tik jei specialistai neįeina apžiūrėti augalų į lauką, gali atrodyti, kad jie peraugę. Tačiau apžiūrėjus augalus pastebime, kad ištįsę tik lapai, o viršūninis pumpuras virš dirvos pakilęs vos 2–3 cm. Turint tokius augalus, nėra ko jaudintis, belieka laukti pavasario, tik nereikia pamiršti, kad didžioji dalis augalų žūsta pavasarį. Jei buvo vėlyva sėja, nesilaikyta kitų reikalavimų, tuomet nieko nepadarysi, beliks artimų draugų rate pasiguosti, kad nepadariau to ir to, žiūrėsiu kaip augalai žiemos.

Taip pat nerimaujama dėl žieminių miežių, tačiau jie visuomet pagelsta, nes jų antžeminė dalis nunyksta, svarbu, kad augalai tinkamai išsikrūmytų ir savo vešliu „kūnu“ pridengtų krūmijimosi mazgą, o pavasarį lapai ir ūgliai ataugs.